„Pastaruosius ketverius metus atrodo, kad Šiauliuose yra vienintelis strateginis planas - kapinės, nes apie jas tik ir kalbama. Ir, žinoma, nieko nedaroma“, - karčiai šypsosi skulptorius Gintautas Lukošaitis.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Skulptorius Gintautas Lukošaitis, su bendraminčiais surengęs ne vieną patriotinę akciją, labai skausmingai išgyvena dėl Šiaulių - jam, trimačio meno atstovui, rėžia akis architektų klaidos, stulbina miesto politikų trumparegiškumas ir vis augančios miesto skolos...
„Dabar yra Šiauliuose tiesiog Graikijos variantas“, - teigia Gintautas Lukošaitis, nes pastaraisiais metais vienintelė miesto strateginė vizija buvo... kapinės.
- Yra pas mus pora populiarių posakių, - sako skulptorius Gintautas Lukošaitis. - Vienas - „Ne blogiau negu Vilniuje“. Tai jau išvis amžino nevisavertiškumo komplekso pripažinimas – girdi, mes vis antri, treti... Juk nereikia niekam su niekuo lygintis – yra Šiauliai, unikalus miestas, ir turi būti jie patys geriausi, o ne su kuo nors lygintis, prie kieno nors šlietis...
Kitas populiarus posakis - „Geriau negu nieko“. Man tai nesuvokiama: juk jei ką darai, tai kodėl iš karto nedaryti gerai? Gal todėl čia niekas ir nevyksta. O tai irgi yra tam tikra veikla - neigiama, kurios rezultatą ir matome.
O kad kas čia vyktų, dviračio išradinėti nereikia – seniai yra paruoštas normalus planas, kuris pakartoja Prisikėlimo aikštės ikikarinį planą. Todėl belieka iškirsti medžius, atidengti pastatus ir suformuoti vietą. Tai labai paprastas dalykas, nes dabar aikštė nei šiokia nei tokia – išdalyta gabalais.
Prie katedros buvo ir pagal planą galėtų būti pastatai. Tačiau statomas vyskupijos pastatas man labai keistas, nes logiškai mąstant aukštesnioji pastato dalis turėjo būti nuolydyje, tai yra, apačioje, o žemesnioji ten, kur dabar yra aukštesnioji.
Iš esmės galėtų būti tas pastatas, bet klausimas – ar toks. Manau kad miesto centrinei aikštei jis dabar yra architektūriškai per silpnas.
Taigi planas geras, bet jo įgyvendinimas kompromituoja tą planą. Šiuo atveju taip ir atsitiko.
Ir kad tai ne pirmoji architektų klaida Šiauliuose, įrodo „Saulės miestas“: išgriovus puikią paminklinę stotį miesto centre pastatytas visiškas nesusipratimas.
- Tačiau juk Šiauliuose mes turime puikų bulvarą.
- Su bulvaru viskas tvarkoje – plytelės pakeistos. Bet tai, kad viename pastate matosi keturi fasadai (geriausias pavyzdys – „Šiaulių“ bankas, kur nuo granito iki plastmasės skirtingų stilių ir spalvų primakliavota, o dar geresnis – ant stalininio pastato atsiradę kaubojiški mediniai stogeliai) - visiškas chaosas.
Todėl kai einu per bulvarą, aš tik „linksminuosi“. Pasirodo, tokie etatai kaip miesto dailininko, dizainerio nereikalingi, nes Šiauliai vystosi kaip koks Bangladešas – kas ką nori, tas tą daro rėkiančių minioje.
Čia problema, kad nėra jokios miesto politikos. Jei koks normalus verslininkas norėtų Šiauliuose investuoti pinigus, tai praėjęs per bulvarą pasakytų: tai jau ne - čia nėra šeimininko rankos!
Šiaulių arena – miestui kaip aklai vištai grūdas. Miestas praktiškai tik minimaliai investavo ir gavo gerą architektūrą, tačiau to net nesuvokia: gavo statinį pernelyg už dyką ir per greitai.
Čia ir vėl problema – arenai vieta, aišku, nėra pati geriausia, nes statyta ne pagal bendrąjį planą, subrandintą viziją.
Tačiau vis tiek niekas negali gero pastato sugadinti, net ir spontaniškos veiklos.
Mes kalbame apie miesto veidą ir aišku, kad kažkoks papudravimas čia nepadės. Nes tai jau yra miesto politikos klausimas. O miesto politika, deja, yra chaotiška. Jos niekada ir nebuvo nei ekonomine, nei urbanistine prasme.
Štai Utenos meras (girdėjau per televiziją) sako: mes matome savo miestą kaip visumą, todėl visas erdves suprojektavome negalvodami bus pinigų ar nebus, ir dabar galvojame kviesti investuotojus. Ir suprantama, kad ateis į Uteną tie investuotojai matydami, kad dirva jiems paruošta.
O čia, matydami, kad Šiauliuose chaosas, ir niekas nenori ateiti, ir patys miestiečiai bėga.
- Tai kodėl Šiaulių menininkai nerodo iniciatyvos kažką daryti, puošti miestą savo kūriniais?
- Aš nepritarsiu tam, ką Vilius Puronas daro, nes bet koks darymas prasideda nuo architektūros, nuo erdvės. Skulptūra mieste be jai specialiai parengtos erdvės yra tik dar viena šiukšlė.
Miestą reikia pradėti tvarkyti nuo architektūros, nuo erdvių, o kai jos sutvarkytos – prasideda kitas etapas: mažosios formos, akcentai.
Štai turime Zubovų parką – kūlyną, o juk sutvarkytas jis galėtų būti puikiausias skulptūrų parkas - sodas žmonėms pasidžiaugti, pasivaikščioti.
Todėl aš tame ir nedalyvauju – nenoriu šiukšlių kurti.
Dabar aš darau aštuonių partizanų iš medžio portretus. Tai nėra užsakymas, bet kadangi šie žmonės yra didvyriai, natūralu, kad turi būti jų atvaizdai padaryti.
Dėl tų portretų mūsų komanda – aš, brolis Mindaugas, Gintautas Gascevičius, Salvijus Kulevičius, Algimantas Černiauskas – turi planų Radviliškyje, kur yra kaip ir natūralus kovų už Lietuvos laisvę centras – mūšių su bermontininkais, pokario kovų, todėl ten galėtų atsirasti tam skirtas muziejus ar kita institucija. Arba kitaip tą vietą mums reikėtų „įkultūrinti“.
- Atrodo, kad visa, kas reikšminga, traukiasi vis toliau nuo Šiaulių: saulės mūšio memorialas Joniškio, kovų už laisvę centras – Radviliškio, kultūriniai renginiai – Kelmės link.
- Natūralu, kad traukiasi. Kodėl? Todėl, kai aš nuvažiuoju pas Radviliškio ar kito rajono merą ir jiems išsakau kažkokią idėją, tai matau jų reakcijas – teigiamas, neigiamas. Matau jų politinę valią, galią, norą.
O čia net eiti beprasmiška – koalicija, kiekvienas turi savo kioskelį ir niekam tas miestas nerūpi. Kur nėra terpės, atmosferos, noro dirbti, iš ten viskas ir traukiasi. Todėl aš Šiauliuose ir neturiu ką dabar veikti.
Na kiek dar galime su Gintu daryti tokias akcijas, kokias organizavome. Vieną padarėme – buvo smagu, antrą padarėme – buvo smagu. Bet kiek galime reikalauti iš žmonių, kad jie už dyką dirbtų?
- Na, pas mus Lietuvoje tik Valdovų rūmai įspūdingai finansuojami.
- O taip, Valdovų rūmai yra toks pastatytas siurblys, kad vienintelis būdas jam išjungti – jį nugriauti. Tačiau kadangi jo niekas nenugriaus, tai jis ir siurbs, ir siurbs viską kaip tamsioji materija, kaip juodoji skylė. Nesvarbu, kaip negatyviai prieš valdovų rūmus nusistatę žmonės beateis į valdžią, vis tiek siurbs. Tai jau tokia ligos forma.
Tačiau dabar pas mus yra dar keistesnis dalykas – kultūros ar kaip ten - menų fabrikas. Tai bus antrieji valdovų rūmai pagal Šiaulius.
Kodėl? Todėl, kad už dyką lašiniai tik spąstuose būna. Pateiksiu pavyzdį: man, ubagui, pasiūlo tik už dešimt procentų kainos mersedesą kartu su įsipareigojimu dešimčiai metų, kad kasmet turėsiu pravažiuoti po 50 tūkstančių kilometrų pirkdamas kurą ir visas reikalingas detales. Tačiau aš neturiu nei kur važiuoti, nei turiu iš ko benzino nusipirkti. Tad klausimas: ar man to mersedeso reikia?
Tai kam ta nauda iš tų septynių milijonų? Tik statybininkams.
O kadangi galutinai paaiškėjo, kad nė vienas Šiaulių menininkas net nesiruošia tame fabrike patalpų nuomotis, tai pagal įsipareigojimus savivaldybė dengs to pastato išlaikymo išlaidas - apie pusę milijono kasmet, ir imituos jo veiklą.
Taigi, kai atsisakoma mokyklų, nes per brangu jas išlaikyti, tuo pačiu skolinamasi milijonai, kad dešimt metų būtų šildomas tuščias pastatas...
Tai protu nesuvokiamas dalykas. Nė vienas politikas man nesugebėjo rišliai tokio dalyko paaiškinti, nes nėra net apytikslio plano, kas ten, tame fabrike, bus.
Aišku, bepigu įsisavinti ES milijonus, prisiskolinti ir ant miesto pakabinti skolas. O po to mus išrinks neišrinks, bet mes jau būsime savo reikalus susitvarkę.
O jau kultūrai seniausiai pinigų nebėra. Rengiame kokią akciją su Gintu – miestas grašius teduoda, Tačiau iš kur tada atsiranda valia skolintis milijonus ir kaip tai susiję su kultūra???
Aš nebijau atvirai šnekėti, nes absoliučiai iš nieko Šiauliuose atlyginimo negaunu. Todėl klausiu: kiek mes tame mele skęsime? Kur to melo dugnas?
- Gal tai tiesiog provincijos miesto problema?
- O tie minėti miesteliai apie Šiaulius? O Utena, o Druskininkai? Ar jų padėtis geresnė buvo nei Šiaulių, jei sugebėjo susitvarkyti? Tai mūsų padėtis buvo geresnė – turėjome geležinkelio mazgą, oro uostą, esame šalia Rygos. Bet mes taip nuvažiavome dugnan...
Kodėl taip yra? Matyt, dar yra per daug čia gerai, kad galime sau leisti taip kiauliškai elgtis. Tačiau dar tikiuosi, kad bus kažkada dugnas ir prablaivėjimas. Nes dabar yra Šiauliuose Graikijos variantas: gaunami pinigai už dyką ir dar kaip mums atsilieps. O kai miestas liks skolose, kas ateis jo valdyti?
Galų gale reikia nustoti apie pinigus kalbėti, o kažką daryti, kad čia nuotaika būtų gera. O nuotaiką lemia teisybė. Ir kai yra teisybė, atsiranda pasitikėjimas, smagumas kažką daryti kartu.
