Romualdas BALIUTAVIČIUS

Kariškio Valdo Urmono pomėgis – senoviniai automobiliai. Turi senutėlį mersedesą, taip pat ir VW „vabalą”. Šiuos automobilius, kaip ir seniau turėtą techniką naujam gyvenimui V. Urmonas prikėlė savo pastangomis, žiniomis ir savo rankomis.

„Istorija buvo tokia: draugas, vežantis iš Vokietijos mašinas, kartą užsieniuose rado senovinę mašiną - „vabalą”. Ar nenorėtumei?” - paklausė. - „Parvežk, pasižiūrėsiu”, - atsakiau. Kai pamačiau, pagalvojau, kad patvarkęs gal padovanosiu žmonai – bus su kuo jai važinėti į darbą. Mašinėlė buvo gerokai papuvusi, įdėjau nemažai darbo, o paskui pagailo ją kasdien „drožti”... Taigi leidomės „vabalu” važinėti su šeima į vasaros keliones.

Po kelerių metų Švedijoje draugas rado dar senesnį – 1965 m. gamybos „vabalėlį”. Parsivežiau, o pirmąjį teko parduoti. Turbūt po šiai dienai su juo važinėja rajono meras R. Jakutis... O gal ir ne. Negaliu pasakyti, nes „vabalininkų” veikloje jis nedalyvauja...”

Antrasis V. Urmono vabalas buvo dar labiau pažeistas korozijos nei pirmas, tačiau auksines rankas turįs naujasis savininkas mašiną padarė „kaip naują”. „Toks mano hobis. Vietoje televizoriaus mieliau renkuosi techniką”, - šypsosi V. Urmonas.

„VW Vabalų“ klubas, pasak V. Urmono, labai mielas ir draugiškas kolektyvas. Jam tenka bendrauti ir su senovinių mersedesų turėtojais, kurie yra arogantiškesni. O štai „vabalininkai” - liaudis paprasta ir bendraujanti. Nesmalsauja, kokias pareigas eina tas ar kitas klubo narys, ką jis veikia, ką gali ar pan.

„Suvažiuojame marga liaudis, - tęsia pašnekovas. - Paliekame automobilius nerakintus - visi savi. Kaip viena šeima. Sugedo automobilis? Vieni per kitus surandame reikalingą detalę. Yra dar „visagalis” internetas. Galima užsisakyti. Žinoma, šitaip brangiau, bet jeigu labai reikia... Lietuvos „VW Vabalų” klubo prezidentas turi sukaupęs didelę detalių atsargą – galima kreiptis. Yra ir kitas -  pravardžiuojamas Visažiniu - žmogus iš Vilniaus, sukaupęs begalę informacijos ir techninės literatūros apie „vabalus”. Visada mielai padės surasti atsakymą”.

Žinoma, retromobilis ne kasdienėms išvykoms į parduotuvę. Tačiau per vasarą garaže jis irgi nedulka. Šiemet V. Urmonas su savuoju „vabalu” važiavo į Elektrėnų miesto šventę, taip pat buvo sezono atidaryme Smalininkuose, kur dalyvių laukė kultūrinė programa, muziejai ir kt. O laisvu laiku – atrakcijos, vairavimo rungtys, nuotaikingas aukcionas... Norintys atsiveža kas detalę, kas kokį su VW klasika susijusį atributą. O kitas, žiūrėk, siūlo „katę maiše” - t. y. visi varžosi, tačiau nežino, dėl ko. Ką įsigys laimingasis? Labai linksma, o kainos, pasak pašnekovo, labiau simbolinės.

Per sezono atidarymą vyko gyvos muzikos koncertas, degė laužas, o „vabalų” savininkai save ir savo techniką galėjo išbandyti įvairiose rungtyse: automobilio stūmime, smagračio mėtyme ir kt.

Anot  V. Urmono, labai šaunūs vabalininkų susibūrimai kasmet vyksta Lenkijoje, kur „suskrenda” apie tūkstantis dalyvių iš visos Europos. Toks savotiškas vabalininkų judėjimo centras, o gal net vabalininkų Meka?

Vasaros pabaigoje Molėtų rajono saloje vyko sezono uždarymas. Didelį įspūdį V. Urmonui paliko ekskursija į kosmologijos muziejų, ypač naktį – stebėti dangaus kūnų per teleskopą. Pasitaikė geras oras, o dangus – tiesiog „spengiantis”. Liko išties puikūs prisiminimai. „Man dangus apskritai labai įdomi sfera”, - sako jis.

Žinoma, galima turėti „vabalą” ir nesijungti į jokius klubus ar kitokias struktūras, tačiau būryje išgyventi lengviau – prieina išvados mūsų pašnekovas. Ir tame pasakyme įžvelgiame simbolinę prasmę.

V. Urmono teigimu, „vabalai” nėra jau tokios nerangios mašinėlės, kaip gali pasirodyti žiūrint iš šalies. Dažniausiai užmiestyje vabalų kolona juda 90 km/h greičiu. Tačiau, kaip ir dažna mašina, gali išspausti ir kur kas daugiau... Taigi pavojus viršyti greitį išlieka kaip ir važiuojant su bet kuria kita motorine transporto priemone.

O gal į „vabalus” tvarkos keliuose saugotojai žiūri atlaidžiau?

„Savo mašinėlę atrestauravau ligi galo, „išlaižiau” iki paskutinio varžtelio, - mena pašnekovas. - Beliko nuvažiuoti ir praeiti techninę apžiūrą. O gyvenau Aukštelkėje. Tik išriedėjau iš gyvenvietės į plentą, o čia, kur buvęs, kur nebuvęs, prisistatė kelių policijos ekipažas. Nubaudė, kad važiavau be techninės apžiūros talono... Buvau nemaloniai nustebintas ir pasipiktinęs tokiu perdėtu pareigūnų principingumu. Sakau jiems, kad automobilis tik ką restauruotas, tebekvepiantis dažais. O ir mano paties visas gyvenimas susietas su technika – tikrai nevažiuočiau techniškai netvarkingu automobiliu į techninę apžiūrą. Be to, būtų ir nesaugu”.

Tačiau kelių policininkai tąkart pasitaikė hiperprincipingi ir nubaudė „vabalo” savininką „pagal visą programą”.

„Jeigu anksčiau važiuojant į techninę apžiūrą užtekdavo kreiptis į Kelių policiją ir gauti leidimą vienai dienai, dabar tokia praktika panaikinta. Praktika, bet ne pati problema. Belieka samdyti autotralą, sumokėti nemažus pinigus, kad nugabentų „iš taško A į tašką B”, - teigia pašnekovas.

Tačiau šiandiena, panašu, „vabalų” ir kitokių senienų turėtojų problemos svarbios tik jiems patiems...