Romualda URBONVIČIŪTĖ

 

Mėnuo, kitas ir žmogus beregint pripranta prie naujos aplinkos – niekas jo nebestebina, viskas savo vietose... O štai Šiaulių universiteto gimnazijoje dešimtus metus anglų kalbos mokytoju metodininku dirbantis  Mindaugas Dambrauskas per dvi savaites Oksfordą pamatė visai kitokį nei čia jau kelerius metus gyvenantys lietuvių emigrantai.

 

„2005 metais teko būti kursuose Kipre, 2008 metais – Anglijoje, Bormute, ir dabar - Oksforde pagal Comenius programą „Mokymasis visą gyvenimą“. Čia kursuose pačią naujausią anglų kalbos mokymo metodiką dėstė vienas iš geriausių dėstytojų, kuris aprobuoja visus vadovėlius, duoda patarimus ir keičia juose pratimus, - Hovardas Smitas.

 

Nebuvo tuose kursuose metodikos ypatingų naujovių, stebuklų. Galiu tik pagirti Šiaulių universitetą, kurį baigiau, už tai, kad jame įgijau tokių žinių, kurias Oksforde tik pasikartojau.

 

Pasirinkau kursus čia, nes pirmiausia sudomino vardas – juk Oksfordas pripažintas geriausiu ar bent pačiu prestižiškiausiu universitetu. Tačiau kai mes paklausėme, kur yra šis universitetas, nė vienas dėstytojas mums negalėjo atsakyti kur, nes jo... nėra. Pasirodo, Oksfordo universitetu čia vadinamos 37 kolegijos, išsimėčiusios po visą miestą.

 

Užtat šio miesto verslas (ten nėra pramonės, yra tik kelios statybos) yra anglų kalbos mokymas. Tuo verčiasi visi. Ir suvažiuoja žmonės iš viso pasaulio mokytis: pagrindinėje gatvėje galima išgirsti tokių kalbų, kad net nežinai, iš kokios pasaulio šalies atvykėliai. Ypač daug iš Azijos – kinų, japonų. Sako, kad turtingi kinai būtinai į Oksfordą nors dviejų savaičių kursams siunčia savo vaikus. O  dviejų savaičių anglų kalbos kursai kainuoja tūkstantį eurų. Be apgyvendinimo, be maitinimo.

 

Tik Europos Sąjungos remiami mokytojai – iš Vidurio ir Rytų Europos, važiuoja į kursus nemokamai. Kiti kursuose - tik labai pasiturintys. Pavyzdžiui, vienoje mūsų grupėje buvo gerai angliškai kalbantis dvidešimtmetis vaikinas, kurio mama - buvusi Italijos finansų ministrė.

 

Oksfordo kolegijose mokosi tie, kurie turi pinigų. Net patys anglai juokėsi: mūsų universitetas yra prestižinis, bet neturi  būti labai protingas, kad patektum į jį. Nes yra tik viena vienintelė sąlyga – tėvai turi turėti pinigų. Daug pinigų.

 

Kai vaikščiojome po miestą ir prie kelių kolegijų pamatėme jaunus anglus žaidžiant kriketą, gidas mus įspėjo: tyliau, tyliau – čia turtuoliai žaidžia...

 

Turiu pasakyti, kad dabartinė Anglija jau nebėra ta Anglija, kurią mačiau 2008 metais: ji pasikeitusi, kainos žiauriai išaugusios.

 

Ne tik Oksfordas brangus miestas - ir Braitone, ir Londone (ten važiavome savaitgaliais, kai nebuvo užsiėmimų) kainos buvo labai panašios. Pavyzdžiui, puodelis pigiausioje kavinukėje, kurią tik pavyko surasti, kainavo du svarus, o kitur - 3-4 svarus“.

 

 

„Mes mokėmės ir mes mokome labai švarios literatūrinės anglų kalbos – vadinamosios Royal Englisch. Tai labai aukšto lygio, labai taisyklinga anglų kalba, kuria patys anglai... nekalba. Vieni pažįstami, seniai dirbantys Anglijoje, pasakojo, kad jų bosai kartais juokauja: na, einam pasikalbėti Royal English...

 

Tikri anglai kalba labai paprastai, žargoniškai ir vartoja labai daug keiksmažodžių.

 

Mūsų dėstytojai per paskaitas nuolat keikėsi – blooody, bloody... Ir taip kas penktame, kas šeštame sakinyje. Mes nesupratome – na, kaip čia taip... Dėstytojai, pamatę mūsų plačias akis, paaiškino: tokia jau esanti anglų kalba, tokia anglų kultūra - be keiksmažodžių niekaip neišsiversi....

 

Oksforde kas kaip moka, tas taip kalba – išskirtinės oksfordiškos šnekėsenos nepastebėjau. Kaip ir aš, ten daugelis gerai kalba angliškai, bet su akcentu. Dar paklausiau: kiek laiko reikėtų mokytis ar kiek metų praleisti Anglijoje, kad būtų įmanoma kalbėti be akcento. Dėstytojas atsakė: labai paprasta – reikia Anglijoje gimti.

 

Kursuose sužinojome tokį dalyką, kuris visiškai sunaikino tai, ką mes mokame ir ko mokome – dauguma taisyklių tiesiog griūva. Dėl Rytų Londone gyvenančių išeivių iš Bangladešo įtakos anglams jau nebereikia sukti galvos, kaip derinti neiginius, teiginius, laikus. Vietoj „ Isn't he. Did'nt he. Wasn't he“ dabar ir neigiant, ir teigiant sakoma „In't“!

 

Tas „in't“ dar nėra norma, bet sako, kad po kokių penkerių metų bus, nes anglai neturi kaip mes valstybinės kalbos komisijos. Jie turi tik tris žodynus: Oksfordo, Kembridžo ir Longmano, ir jei bet kuriame iš tų žodynų žodis yra įrašytas, vadinasi, tai jau yra kalbos norma. Ir nesvarbu, ar tai keiksmažodis, ar „in't“.

 

Anglų kalba, patikėkite, keičiasi tokiais tempais, kad mums net sunku įsivaizduoti. Papasakojau tai ką sužinojęs mokiniams, bet perspėjau: jei jūs tas naujoves panaudosite, tai egzamine tai bus laikoma klaida. Tiesiog dar mums reikia laiko kintančiai anglų kalbai prisivyti ir kuo daugiau mokytojų siųsti į kursus“.

 

 

„Oksforde gyvenančių lietuvių sutikau. Išgirdęs ką lietuviškai kalbant būtinai prieidavau, paklausdavau, kaip gyvena.

 

Lietuviai sakė gyvenantys sunkiai. Gal čia kalbėjo lietuviškas pesimizmas. Vienas sakė: čia galima verstis arba paslaugomis, arba maistu, arba valymu, tai kai turime darbo, dirbame, bet dažnai sėdime visi trys be darbo. O jauna mama sėdi namuose su mažu vaiku, nes už darželį turėtų kas mėnesį mokėti po 800 svarų – tiek, kiek per tą mėnesį uždirbtų. Moters vyras dirba statybose, kurios sename mieste yra tik minimalios.

 

Be to, vieno miegamojo (pagal mus – dviejų kambarių) buto nuoma kainuoja nuo 700 svarų per mėnesį ir tai jei butas užkampyje. Ir visuomeninis transportas nepigus, ir bilieto kaina priklauso nuo atstumo.

 

Kodėl tie lietuviai vis tiek gyvena Oksforde, kitur nevažiuoja, aš taip ir nepaklausiau.

 

Tačiau paklausiau, kiek Oksforde uždirba mokytojas. Paaiškėjo, kad jaunas mokytojas geriausiu atveju prieš mokesčius gali uždirbti apie 32-33 tūkstančius svarų per metus. O kiek mokesčių sumokama, taip niekas mums ir nepaaiškino, nes jų dydis priklauso nuo vaikų, nuo paskolų ir daugybės kitų dalykų. Susidariau įspūdį iš laikraščių, kad mokesčiai gali sudaryti nuo 23 iki 40 procentų atlyginimo.

 

Pasirodo, su jauno mokytojo alga negausi nė paskolos nekilnojamajam turtui , nes paskola  yra lygi trigubam šeimos uždarbiui per metus. O už 90 tūkstančių svarų nieko neįsigysi, nes pats pigiausias butukas kainuoja 170 tūkstančių“.

 

 

„Kultūra ten prasideda nuo baro. Kai mus vedžiojo po Oksfordo žymiausias vietas, pirmiausia stabtelėdavo prie barų: čia pats seniausias mūsų baras – jūs galite ten nueiti... Už šimto metrų ir vėl:  čia kitas mūsų labai senas baras – galite nueiti...

 

Tik kai gal aštuonis barus parodė, pradėjo rodyti kitas įžymybes – bažnyčias, kolegijas.

 

Ir paskaitose visi pavyzdžiai apie barą: „įsivaizduokite, kad sėdite bare... įsivaizduokite, kad jūs užkliudote kažką bare... įsivaizduokite, kad bare prie jūsų prieina...“ Baras, baras, baras...

 

Nebeištvėriau: o jūs kitų pavyzdžių be baro neturite? Dėstytojas nustebo: baras tai yra mūsų kultūros dalis.

 

Gal kultūra - penkis vakarus per savaitę eiti į barą. O kas tuose baruose? Žemos lubos ir nieko įspūdinga. Bet visi eina dėl alaus, dėl bendravimo. Alus kaip alus – vienam patinka, kitam ne. Čekai ir slovakai purtėsi nuo to alaus. Aš  irgi pripažinau, kad geriau jau alus europietiškas (anglai nelaiko savęs europiečiais - vis sako „pas jus Europoje“).

 

Oksforde man teko abi savaites gyventi pas senyvus vietinius ir jie nors patys niekur neidavo, bet manęs vis klausdavo: kodėl tu neini į barą, kodėl neini...

 

Dėstytojas atėjęs šiek tiek anksčiau į paskaitą pasipasakojo: o gerai, kad penktadienis –  užeisiu vakare barą, į kurį vaikštau penkiolika metų, išgerti dvigubo viskio, tada sėsiu į traukinį ir važiuosiu namo...

 

Toks viešas deklaruojamas gėrimas mus visus kurse labai stebino“.

 

 

„Kitaip nei Amerikoje, kur keturis mėnesius buvau, Anglijoje, Oksforde, nebijoma vienus vaikus iš namų išleisti: jie vieni vaikšto, važinėja autobusais į mokyklas, apsipirkinėja. Nėra tos baimės kaip Amerikoje – pagrobs, nužudys, išprievartaus...

 

Mokiniai visi uniformuoti – iš tolo šviečia didelėmis mokyklų emblemomis.

 

Mokyklos Oksforde brangios, bet pasiturintys tėvai negaili pinigų savo vaikų išsilavinimui: privačios mokyklos, korepetitoriai, kursai... Privačioms mokykloms, kaip pasakojo dėstytojai, kartais už mokslo metus tėvai sumoka po namą, tai yra, nuo 250 tūkstančių svarų.

 

Vienos dėstytojos sūnus laimėjo stipendiją (vadinasi, tėvams už jo mokslą nereikės mokėti) į privačią mokyklą Oksforde ir tėvai turėjo jam nupirkti uniformą, kuri kainavo ne vieno mėnesio dėstytojos algą. Turėjo užpildyti ir mokyklos anketą, kurioje vienas punktas skelbė: „Ar jūs atsivešite savo ponį žaisti polo? Ar užsakyti arklidėse vietą?“

 

Galbūt privačios mokyklos, kur mokslas kainuoja po namą per metus, tėvų investicijos ir pasitvirtina, tačiau teko būti ir tokioje privačioje mokykloje, kur visa įranga žymiai skurdesnė nei mūsų gimnazijoje. Magnetofonai atgyvenę, grindys girgžda, sienos išdažytos pusiau baltai pusiau žaliai.... Ten ramiai prisipažino: taip, mokykla yra skurdi, nes mokykla darosi pelną.