Treneris sako su savo mokinėmis nesantis labai griežtas, tačiau visada stengiasi būti tolerantiškas.

Evaldo ČERNIAUSKO nuotr.

                                                                        

Aušra LAURINKIENĖ

„Nekenčiau žolės riedulio ir visada pykdavau, kad „Tauro” žolės riedulininkės užimdavo visą aikštę ir mums, futbolininkams, dažnai tekdavo išeiti treniruotis kitur. Tačiau gyvenimas viską sudėliojo savaip”, - šypsosi daugiau nei ketvirtį amžiaus žolės riedulio treneriu dirbantis Vaidotas Vaičeliūnas.

Vienas iš geriausių Lietuvos žolės riedulio strategų, kurio auklėtinės „Gintros-Strektės-Universiteto” komandos žaidėjos net dvylika kartų tapo Lietuvos čempionėmis, ne kartą nuskynė skambias pergales užsienio aikštėse, sako mylintis savo darbą ir nebeįsivaizduoja savo gyvenimo be žolės riedulio, tačiau neslepia – jei kas sugrąžintų į 1986-uosius, jis sudvejotų, ar verta futbolo kamuolį iškeisti į riedulio lazdą.

Šių metų pradžioje penkiasdešimtmetį atšventęs vyriškis nė iš tolo neprimena savo amžiaus vyrų. Vaidotas Vaičeliūnas sporto mokykloje „Klevas” mus pasitinka energingas, švytintis ir puikiai nusiteikęs. „Keičiasi kartos, per treniravimo metus daug žolės riedulininkių tapo mamomis, augina atžalas. O Vaidotas vis toks pats – darbštus, kupinas idėjų, didelis optimistas”, - taip trenerį apibūdina kolegos.

„Ar visada esu toks laimingas? Stengiuosi, nes manau, kad nereikia kitiems užkrauti savo problemų. Mes, žolės riedulininkai, nemėgstame girtis, kai iškovojame skambias pergales, o pralaimėjus ar užgriuvus nesėkmėms – nesiskundžiame”, - sako prie arbatos puodelio pakvietęs strategas.

Ne vieną puikią žolės riedulininkę išugdęs vyriškis šypsodamasis pasakoja, kad iki žolės riedulio jo gyvenime egzistavo tik futbolas, o aistra jam neišdilo iki šių dienų: „Tai buvo mano aistra. Jį žaidžiau nuo šeštos klasės besimokydamas Panevėžio internatinėje sporto mokykloje, o vėliau – Šiaulių „Tauro” komandoje. Ir dabar visada domiuosi futbolo naujienomis, seku rezultatus, mielai stebiu Lietuvos ir užsienio komandų varžybas.

Dar žaisdamas futbolą, tuomet keturis kartus Lietuvos futbolo čempionato prizininku bei su Lietuvos studentų rinktine SSRS studentų žaidynių čempionu kartą tapęs Vaidotas Vaičeliūnas nė nesapnavo, kad pamils žolės riedulio sporto šaką.

Trenerį į šią sporto šaką pastūmėjo tuometinis Šiaulių „Klevo” direktorius Jonas Sakalauskas. „Jis atėjo ir pasakė, kad reikia treniruoti riedulininkes. Spyriojausi, nes mane labiau traukė futbolo trenerio darbas. Sakiau, kad šios žolės riedulio sporto šakos visiškai nesuprantu. Tačiau direktorius neatstojo teigdamas, kad žolės riedulys kaip futbolas – tik rankose reikia laikyti lazdą. Tuomet žolės riedulys buvo visiškai kitoks, nei dabar”, - juokiasi Vaidotas Vaičeliūnas.

„Klevo” mokyklos vadovas naujajam treneriui davė paskaityti šūsnį knygų ir iš karto pakvietė į treniruočių stovyklą Širvintose. Ten treneris susipažino su Lietuvos rinktinės treneriu Vidmantu Strakšiu ir dešimt dienų tobulėjo.

„Iš pradžių man labai nesisekė. Nemokėjau tos lazdos rankose laikyti. Bėgiojau kartu su merginomis. Žinoma, jos visas tas dešimt dienų iš manęs juokėsi. Nepaisant to, tai man davė stimulą. Nuo to laiko ir užsikabinau, po dvejų metų gavau pasiūlymą dirbti sporto mokykloje-internate, gavau butą. Dabar žolės riedulys – mano gyvenimas. Darbas – mėgstamas ir mylimas. Jo dėka tapau nusipelniusiu treneriu, aplankiau daugelį šalių ir pasiekiau tai, ką esu pasiekęs”, – teigia Vaidotas Vaičeliūnas.

Tiesa, vien žolės riedulio treneriui neužteko.

„Treniruočių metu daug žaisdavome futbolą ir sulaukėme dabartinio klubo prezidento pasiūlymo. Jis sugalvojo, kad mano vadovaujamos žolės riedulininkės galėtų neblogai žaisti ir futbolą Lietuvos čempionate. Taip ir padarėme – pirmasis blynas neprisvilo, - juokėsi pašnekovas. - Net keista, kad vos tik pabandžiusios žaisti futbolą Šiaulių futbolininkės tapo Lietuvos futbolo čempionėmis, o vėliau – ir dar kartą”.

Tačiau per penkerius metus Vaidotas pajuto, kad kuo toliau, tuo sunkiau sėdėti ant dviejų kėdžių, ir futbolo vadeles atidavė Rimantui Viktoravičiui, kuris iki šiol sėkmingai vadovauja šiauliečių komandai.

Jau 26-erius metus su žolės riedulininkėmis dirbantis ir ne vieną kartą išugdęs Vaidotas Vaičeliūnas neslepia - su dailiąja lytimi dirbti nėra lengva.

Treneris sako, kad joms reikia įtikti, jas paguosti, užjausti: „Su vyrais būna paprasčiau. Jie žais iki kokių 36-erių. Merginos – lyg oras. Šiandien – gerai, o rytoj, žiūrėk, vaikinas nepakvietė į kiną ir nebėra nuotaikos žaisti. Tačiau yra ir savų pliusų. Moterys – daug tvarkingesnės, kultūringesnės, gerai mokosi. Apranga, manikiūras, išvaizda – visada viskas nepriekaištinga. Mūsų komanda – labai kultūringa ir išprususi. Praėjusiais metais komandoje žaidė net trylika Šiaulių universiteto studenčių”. 

Vaidoto Vaičeliūno teigimu, komandoje nebūna moteriškų intrigų: „O jeigu ir būna – tai merginos tyliai pačios jas išsprendžia. Taip, kartą kvietėmės sporto psichologą Andrių Stočkų, kuris mums labai padėjo ir man įteikė kiekvienos riedulininkės psichologinį portretą. Kvietėmės ne dėl problemų ekipoje, o dėl to, kad šiek tiek buvau nutolęs nuo komandos”.

Treneris sako su savo mokinėmis nesantis labai griežtas, tačiau visada stengiasi būti tolerantiškas. „Žmona dėl to, kad dirbu su merginomis, pavydo scenų nekelia. Dažniau uošvis pajuokauja, jog man gerai visada tarp jų suktis”, - paklaustas, ar niekada per 26-erius metus dėl darbo su dailiosios lyties atstovėmis namuose nekilo barnių, atsakė Vaidotas Vaičeliūnas. Jis patikino, kad per tuos metus nė karto  nepajuto jokių simpatijų iš auklėtinių pusės: „Aš turiu gražią žmoną. Ko man daugiau reikia ieškoti?”.

Vaidotas Vaičeliūnas ne tik treniruoja riedulininkes, bet ir aktyviai dalyvauja ir visuomeniniame sporto gyvenime. Padeda organizuoti sporto renginius, teisėjauja Lietuvos moterų ir vyrų čempionatuose.

Paklaustas, ar lieka laiko šeimai – žmonai Vaidutei, sūnui Ignui ir dukrai Gretai, treneris šypteli: „Čia yra vienas didelis bendras visų sporto šakų trenerių darbo minusas – laisvalaikio nebuvimas. Jo lyg ir neturiu. Savaitgaliais – varžybos, kurios vyksta visus metus, stovyklos. Pavydžiu tiems žmonėms, kurie gali pažvejoti, pabūti gamtoje. Man geriausias laisvalaikis – kai ramiai pabūnu namie”.

„Ar žmona nepyksta dėl tokio gyvenimo būdo?” - smalsaujame. „Ne. Ji, prieš dvidešimt metų jau žinojo, su kuo susideda”, - juokėsi treneris. - Jau tuomet ji žinojo, kas jos laukia ir ką reiškia trenerio darbas. Sulaukęs priekaištų nuolat jai tai primenu. O dabar juk ir laiko yra šiek tiek daugiau. Tarybiniais metais juk reikėjo trankytis po visą Sąjungą. Dabar kai pagalvoju... Kokios ilgos kelionės būdavo... Dvi savaites būdavau išvykoje, dvi savaites – namie”.

Prisiminęs senus laikus Vaidotas Vaičeliūnas sako jaučiantis jiems nostalgiją: „Kodėl? Nes tuomet turėjome pinigų tiek, kiek reikėjo ir dar daugiau. O dabar situacija visiems yra puikiai žinoma. Populiariausios sporto šakos – krepšinis ir futbolas. Tačiau dėl to nereikia pavydėti šių sporto šakų atstovams. Reikia imti iš jų pavyzdį. Reikia mokytis ir dirbti tokia pačia linkme”.

Žolės riedulio treneris šypsodamasis pasakojo, kaip gavo pirmąjį pagyrimą už atliktą darbą: „Kartą metų pabaigoje buvo didelis likutis pinigų, o į kitus metus jų perkelti negalėjome. Tada išvykome į Maskvą ir treniravomės dengtame stadione, kur Maskvos „Spartakas” dirbdavo. Tuomet maskviečiai stebėjosi, kad galime tiek daug sau leisti. Tuomet gavau pagyrimą už labai sąžiningai atliktą darbą ir kruopščiai bei tinkamai išleistus pinigėlius”.

Vienas iš geriausių šalies žolės riedulio trenerių, į pergales vedantis ir šalies moterų rinktinę, neslepia, kad visuomet jaučia baimę būti pakeistas.

„Juk nepakeičiamų nėra. Kol rezultatai geri, tol viskas gerai, tačiau nežinai, kada ateis nesėkmės... Daug kas sako, kad lengvai ras kitą darbą, tačiau realybėje viskas yra kitaip. Visiems ateis tas laikas. Ką tuomet veiksiu? Ugdysiu jaunąją riedulininkių ar riedulininkų kartą. Tuomet reikės susitaikyti su tuo, kad mano traukinys nuvažiavo”, - šypsotis bandė Vaidotas Vaičeliūnas.

Daugiau nei ketvirtį amžiaus žolės riedulio treneriu dirbantis Vaidotas Vaičeliūnas jaunystėje nė nesapnavo, kad pamils žolės riedulio sporto šaką.