Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Šiauliuose vėl matomas režisierius Gytis Padegimas. O tai geras ženklas - vadinasi, Dramos teatre mūsų laukia puiki premjera, gera dramaturgija.

Tačiau pokalbis su režisieriumi Gyčiu Padegimu prasidėjęs nuo premjeros greitai pasuko į aktualijas.

 

 

- Aš Tenesio Viljamso niekada nestačiau. Man jis visada buvo nepriimtinas dėl to, kad jo herojai labai silpni, kaip Blanša sako „Geismų tramvajuje“: „Aš priklausau nuo svetimų žmonių gerumo“. O man visada yra įdomu analizuoti herojų, kuris yra stiprus, kuris kovoja, kuris lengvai nepasiduoda.

 

Ir pjesėje „Iguanos naktis“ kaip tik yra toks žmogus – Šenonas, kuris, kaip pats sako, priėjęs liepto galą vis tiek dar turi būti sveikesnis ir nuovokesnis negu lieptu eidamas.

Man atrodo, kad tokia vidinė dvasinė krizė sąžiningam doram žmogui visada yra būdinga. Silpnajam tai vadinama depresija, o štai stipriajam – dvasine krize, vertybių perkainojimu, bandymu išlikti savimi pasaulyje, kuris tave visą laiką laužo. Ir man tai pasirodė labai įdomu.

 

Kita vertus, dabar tarpasmeniniai žmonių santykiai visai nevertinami, visiškai nubraukti, žmogus kuo toliau, tuo labiau yra tik instrumentas, funkcija. Juk mes irgi bendraujame tik per technologijas: mobilieji, skaipai... O šiaip žmogui mes neturime laiko – prisimename tik, kai ko nors mums iš jo reikia. Būna: labas, kaip gyveni, man reikia, kad padarytum tą ir tą.... Ir su mumis taip pat elgiasi. Žodžiu, vartotojų visuomenėje žmogus yra vartojimo objektas, jis nustoja faktiškai būti kažkuo unikaliu, nepaprastu.

 

Ką reiškia iš esmės laisvosios rinkos ekonomikoje šaukimas persimokyti. Reiškia, kad atmetamas žmogaus pašaukimas, atmetama susiformavusi gyvensena, žmogus vis verčiamas lįsti į tą mėsmalę ir būti tik darbo rinkos objektu – tuo, kuo tuo metu, sakykim, nori pramonininkų asociacija. O ko žmogui reikia – niekam neįdomu.

 

Todėl šitas spektaklis man yra galimybė atkreipti mūsų visų dėmesį į išgyvenimus – juk kiekvienas žmogus turi orumą (ten net yra frazė „Negriauk žmogaus orumo“). Aš esu įsitikinęs, kad žmogaus orumas yra žmogaus išlikimo, žmogaus sėkmingo buvimo branduolys. O mes gyvename ir tokioje valstybėje, ir tokioje visuomenėje, kur žmogaus orumas yra nuolat trypiamas ir naikinamas. Ir pati laisvoji rinka savo esme yra prieš žmogaus orumą.

 

Dar Jonas Paulius Jonas II tai sakė.

 

Tuo man ši pjesė ir pasirodė labai brangi. Ji gal kam pasirodys senamadiška, nes pats Tenesis Viljamsas sakė: aš esu paskutinis romantikas.

 

Pats pjesės pavadinimas „Iguanos naktis“ yra simbolinis. Tai dabar mes norime tokių pavadinimų, kurie būtų tiesmuki: jaunimas paima „Klastą ir meilę“ ir pavadina „Laimingieji“, paima „Elektrai skirta gedėti“ ir pavadina „Prakeiktieji“. Tiesiai šviesiai, kad būtų aišku.

 

O čia tas spektaklis, kur sakoma: tik paprastuoliams viskas paprasta. Nes šiaip jau gyvenimas, žmogus visada yra slėpinys, ir jei jis yra slėpinys, labai įdomu ir teatre, ir gyvenime atpažinti žmogų, bandyti į jo slėpinį gilintis, bandyti jį suvokti, o ne priimti žmogų kaip mokesčių mokėtoją, kaip kažkokio asmens kodo turėtoją, balsuotoją, elektorato dalį, rinkos dalyvį jį visiškai nužmoginant.

 

- Kai išgirsti tokius žodžius, kad aukštosios mokyklos, kultūros įstaigos yra paslaugų teikėjai, tai atrodo, betrūksta tik vieno žingsnio – kad dar bažnyčia būtų paskelbta paslaugų teikėja ir sulyginta su šiukšlių išvežimo įmonėmis. Tai ir yra tas baisus vartotojų visuomenės visko permalimas.

 

Bet aš esu kol kas laimingas, nes visi žino, kad nestatau vienadienių „fincikliuškų“. Net kai ir „Domino“ teatras mane kvietė, stačiau „Ugnies medžioklę su varovais“ - klasikinį mūsų miuziklą su rimta problematika.

 

Kita vertus, aš teatrams siūliau tokią įdomią šiuolaikinio airių klasiko, kurį labai mėgstu, pjesę - Frylo „Filadelfija, štai ir aš“. Pjesę apie emigraciją - labai aštrią, labai įdomią. Ir nė vienas teatras jos nenorėjo. Manau, kad išsigando.

 

Tačiau aš vis tiek statau. „Iguanos naktis“ - jau mano šimtas pirmasis spektaklis, o aš, grubiai tariant, toje Lietuvos teatro rinkoje esu pakankamai žinomas „fruktas“. Nors ir man bandė Klaipėdos teatras pasiūlyti naują pjesę „Viskas apie vyrus, viskas apie moteris“, tai iš karto parašiau, kad man tokio šlamšto net skaityti nereikia duoti.

 

Aš esu įsitikinęs, kad teatras (nebijau to žodžio, nebijau būti senamadiškas) kuria ne projektą, ne produktą, ne aptarnauja, bet kuria meną, atlieka ne savo funkciją, o misiją. Ta misija yra visada padėti žmogui susivokti pačiame savyje, padėti žmogui kalbėti apie jo ryšius, apie jo vietą tame nenutrūkstančiame procese, nes žmogus nėra kokia izoliuota, staiga iškepta prekė.

 

Juk žmogus atsineša genus, atsineša kultūrinę atmintį ir perneša ją į priekį – tai yra, jis turi tam tikras vertybes. O jei jis to neturi, reikėtų klausti, ar čia tas pats homo sapiens, ar yra kažkoks homo, degradavęs į kažką kitą. Nes, kaip žinia, žmogus tuo ir skiriasi nuo gyvūnų, kad turi aukštesniąją nervų sistemos veiklą, kuria paremta kūryba, kuri paremta ne vien tik instinktais, bet ir kažko atsisakymu, atsakomybės turėjimu pagal tam tikrą vertybių sistemą, pagal suvokimą, ne vien pagal tai, ko tau reikia kaip gyvulėliui.

 

Man labai patiko Algimanto Masiulio, aktoriaus, su kuriuo teko daug dirbti, žodžiai: mes labai dažnai sakome – ach kaip žmogiški visokie nuopuoliai, visokios silpnybės, bet ar paklausiame, ar tai žmoniška...

 

Tai ir man turbūt todėl visai nesvarbu, ar madinga, ar nemadinga. Teatras, kuris yra gyvų žmonių susitikimo vieta čia ir dabar, visada bando pažvelgti į akis žiūrovui ir kad žiūrovas pažvelgtų į akis prieš jį vaidinančiam aktoriui. Kad per tą akistatą vieno su kitu be jokių technologijų (jei jos yra, tai tik pagalbinė priemonė) jie pajustų, jog tas buvimas kartu yra didžiausia vertybė, yra tai, kas yra gyva, pati gyvybė, jos kodas.

 

O mes kuo toliau, tuo labiau matome, kad tos besaikės ekonomikos plėtros šūkių ir ištisai krizių kamuojamoje visuomenėje žmogus vis labiau į kažkokį pašalį stumiamas. Jis - tik aptarnaujantis personalas geriausiu atveju, dažnai iš esmės dar jis yra ir vergas, iš kurio atimtas ir vardas: jis - tiktai vardenis pavardenis visais aspektais. O šiaip jis turi ir svajones, ir neviltis, ir baimes. Ir jam reikės iš šio pasaulio išeiti vieną dieną, kaip ir visiems iki jo. Todėl žmogus visą laiką gyvena iššūkiuose, gyvena išbandymuose. Todėl, mano nuomone, menas ir ypač teatras – čia ir dabar vykstantis apsikeitimas energija – padeda jam tuos iššūkius ir priimti, ir išgyventi, ir susivokti juose.

 

Todėl man menas niekada nebus pramogų šou, verslo kažkokia dalis. Teatras yra visiškai atskira institucija ir tie, kurie nori nustumti ir stumia meną, teatrą į tą pramogų verslą, daro didžiulį nusikaltimą, kuris yra tam tikras dvasinio gyvenimo genocidas. Kitaip to ir nepavadinsi.

 

- Pastaruoju metu man labai dažnai užduodama klausimų apie namus – matyt, kad esu matomas įvairiose vietose. Ir daug kas mano, kad mato vos ne vienu metu.

Dabar aš statau spektaklį Šiauliuose ir labai džiaugiuosi, kad su Aidu Matučiu, mano labai perspektyviu studentu, per vienus metus čia gavusiu tiek pagrindinių vaidmenų, kuriame labai sunkų Šenono vaidmenį. Tai labai sunkus vaidmuo – sakykim, Tenesio Viljamso Hamletas.

 

Ir tuo pačiu metu tęsiu savo pedagoginį darbą. Aš esu tas režisierius, kuris dirba daugiausia ne su scenografija, ne su dūmais, ne su apšvietimais (nors tai irgi labai svarbu), o su gyvu žmogumi. Tai man svarbiausia.

 

O pedagogika atsirado dėl to, kad norisi perduoti, kad norisi surasti nors keletą žmonių, kad teatro tradicija būtų gyva, kad būtų žmonės, kurie neleistų teatro demontuoti, kurie neleistų teatro paversti pigaus pasilinksminimo vieta.

 

Todėl kitą rytą aš labai anksti važiuosiu į Klaipėdą, kad Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje vesčiau seminarą Klaipėdos verslininkams. Taip, taip, paskutiniu metu aš dar skaitau ir tokias valandos trukmės paskaitas – pavyzdžiui, prekybos įmonė mane pakvietė skaityti vieną kartą, o paskui kad dar du kartus pakartočiau ją kitiems darbuotojams.

Ta paskaita yra apie kūrybiškumo sužadinimą, nes šiame pasaulyje, kuriame mes gyvename, kuo mes daugiau įgyjame technologijų, tuo labiau miršta mūsų kūrybiškumas, nes jos už mus viską daro, o paskui, kai netenkame elektros pusvalandžiui, mes esame bejėgiai, nes nemokame rašyti be kompiuterioo, lėkščių nemokame išsiplauti be lėkščiaplovės... Ne taip? Kadangi tokios neturiu, tai ir nežinau, kaip ji vadinasi...

 

Jei režisierius yra dvasinės infrastruktūros kūrėjas (o aš taip suprantu), ryšių mezgėjas, atstatytojas, tai jis, žinoma, ne politikas įprasta prasme, tačiau vis dėlto tam tikra prasme - dvasios politikas, vykdantis tos irstančios ir ištisai griaunamos vertybių sistemos dambų lopymo, atstatymo darbus. Todėl aš užsiimu pedagogika, todėl aš dirbu su verslininkais, todėl įvairioje visuomeninėje veikloje dalyvauju. Tai man yra organiška.

 

Gal tokia mano dzūkiška prigimtis – tas aktyvumas. Matyt, man tai yra duota, nes Michailo Čechovo metodas, kurį aš dėstau, yra susijęs su antroposofija – dvasinių žinių sklaida. Man pačiam labai svarbu pažinimas, todėl man sunku suvokti, kaip gali žmonės šį nuostabų, įdomų pasaulį savo noru apleisti. Man to niekada neleistų padaryti smalsumas, nes man įdomu – kas dar rytoj atsitiks ir politikoje, ir gamtoje, nes kiekvienas ruduo kitoks negu pernai – įdomu stebėti, kad dar šiandien balkone žydi gėlės, ir spėlioti, kiek žydės.

 

Tas pažinimo procesas yra užprogramuotas Michailo Čechovo metode, o gal ir mano genuose, nes mano močiutė dzūkė iki senatvės sakydavo: aš kaip ant dviračio...

Stengiuosi šį smalsumą, gilinimąsi į pasaulį, į jo pažinimą palaikyti. Tai duoda gilesnį, platesnį kito žmogaus pažinimą, toleranciją, kartu duoda tokią dvasios ramybę, suvokimą, kad, ačiū Dievui, ne su tavimi viskas prasidėjo, ne su tavimi viskas pasibaigs, kad tu esi dalis pasaulio.

 

Taip, manęs klausia, kur mano šeima, kodėl aš vienišius. Atsakysiu - štai dabar aš gyvenu Šiauliuose name po arka, teatro bute, ir jaučiuosi Šiaulių gyventojas. Aš sveikinuosi su kaimynais – aš jau juos pažįstu. O kiek žmonių su manimi sveikinasi gatvėje. Aš čia gyvenu, aš čia būnu.

 

Keista, kad jaunystėje buvo taip sunku pakeisti vietą, o dabar man atrodo, kur tik aš atsiduriu – ten mano namai. Tas pats buvo ir šią vasarą dėstant Berlyne, Maskvoje.

Todėl galvoju: gal man pavyko per savo šimtą spektaklių – vykusių nevykusių – per daugybę susitikimų, praradimų, per studentus, nes su jais dirbdamas turi visą laiką būti formoje, būti pakankamai vidiniai mobilus, rasti savo tikrai optimalų gyvenimo būdą, nes aš tikrai esu savo vietoje.

 

Man regis, kad depresija, apėmusi mus, mūsų visuomenę, yra susijusi su tuo, kad daugybė žmonių yra ne savo vietoje, kad jie tos laisvosios rinkos iliuzijos, kad materialusis pasaulis išgano, buvo pastumėti į verslumą, kuris jiems visai nebūdingas ir nereikalingas – juk negali būti verslininkai 100 procentų visi. Reikėtų kaip nors suvokti, kad viskas, kas yra be saiko, atsisuka kita puse.

 

Ta plėtra... Kodėl sakoma, kad plėtra yra nebaigtinė. Kad galima plėstis ir plėstis. Bet kur? Į Marsą dar nuskristi mes nemokame, Mėnulio resursų naudoti, ačiū Dievui, dar nesugebame. Tai jeigu esame septyni miliardai, reikia galvoti, kad ir dar žmonių daugės, kad Žemės ištekliai nėra begaliniai, kad reikia tą besaikį vartojimą stabdyti, kad reikia kuo mažiau vienkartinių dalykų, o kuo daugiau didžiųjų amžinųjų - visomis prasmėmis.

 

 

- Deja, demokratija šalia savo stipriųjų pusių turi ir minusų. Visi žino garsųjį šūkį, kad kiekvienas žmogus yra menininkas, tik ne kiekvienas žino, kad tai tik metafora. Mano nuomone, kiekvienas esame savo gyvenimo menininkas, nes kūryba yra ir torto kepimas, ir kompiuterinės programos kūrimas, ir megztinio mezgimas. Jei tai darai su meile ir gerai, tai tu esi kūrėjas.

 

Tačiau dabar įdiegta per televizijas, per visokias karaokes, kad tik užlipai ant scenos ir tu jau gali viską daryti, nes tu - menininkas.

 

Mašinos vairuoti negali teisių neturėdamas, neišsimokęs, o vaidinti, šokti, dainuoti tu gali. Tai yra nonsensas. Man, kaip aukštosios mokyklos dėstytojui, atrodo, kad tai yra todėl, jog mūsų švietimo politika kuo toliau, tuo labiau orientuota vien tik į profesinių žinių perdavimą. Ji neorientuojama į žmogiškųjų savybių, asmenybės savikurą, asmenybės ugdymą. Tik asmenybė gali suvokti savo vertybines ribas, suvokti, ką ji gali ir ko negali, neišstatyti savęs pajuokai ir su kitu taip nesielgti.

 

Universitetai, kuriuos dabar taip spaudžia, kurie komercializuojami, kurie prilyginami žinių maksimoms, kurie kuo toliau, tuo labiau paslaugų teikėjai, visais laikais buvo ne proftechninės mokyklos, kurios rengia kažkokių profesijų atstovus.

 

Visada svarbiausia universitetuose – universitetinis išsilavinimas, kad atsirastų sluoksnis kuo daugiau asmenybių, universalių žmonių, kurie galėtų eiti ir į verslą, ir į politiką. Žinoma, universitetai ir tam, kad žmonės įgytų ir specifinių žinių, bet pirmiausia tam, kad įgytų gilų išsilavinimą kultūrine prasme. Tai įgiję žmonės puikiai suvokia, kad būdami verslininkais jie turi būti ir meno mecenatais, o būdami politikais privalo saugoti ir paveldą, ir gamtą, ir kultūrą, suvokti, kad jie turi priedermes ir visuomeninę atsakomybę, o ne tik būti siauri savo siauros specialybės atstovai.

 

Ten, kur lieka tik siauri specialistai ir nelieka gilesnio kultūrinio, intelektinio matmens, prasideda skurdas – dvasios skurdas. Todėl manau, kad tas skurdas, kuriame gyvena dauguma mūsų žmonių, yra dvasios skurdo padarinys.

 

Per dvidešimt metų nesugebėta mūsų valstybėje susidėstyti, kas yra vertybės, kas yra prioritetai, kuo labiausiai reikia rūpintis. Tas pats ir su Europa.

Pagalvokime apie vieną tokį elementarų dalyką, kuris kuo toliau, tuo labiau yra paremtas absurdo logika arba alogika: maisto kainos vis kyla, o tuo pačiu metu ūkininkai gauna išmokas, kad nieko negamintų. Į ką mus veda? Į badą?

 

Ir taip visose srityse. Žuvies kainos baisiai kyla dėl to, kad žvejai pjausto laivus. O pjausto dėl to, kad gauna išmokas ir čia pat jas pravalgo. O ką jie toliau veiks? Nagus savo kramtys? Rankas iki alkūnių suvalgys?

 

Dėl to visuomenė yra nuodėminga – iš esmės ji gyvena blogiu, ne kūryba, o griovimu, naikinimu, pamatinių vertybių pagrindo išsimušimu sau iš po kojų. Todėl aišku, kad sąskaita už tai negali neateiti. Todėl mes iš visų pusių girdime tą SOS apie artėjančią pasaulio pabaigą. Ir nereikės jokių ateivių iš kosmoso – mes patys susinaikinsime pagal savo „labai protingą logiką“.