Zita KATKIENĖ

Mažeikiuose užaugusi ir į Šiaulius studijuoti atvykusi Simona Tarvydaitė neliūdi prie televizoriaus ekrano ar kompiuterio monitoriaus – tą gyvenimą gal ir teks gyventi, kai sulauksianti garbingų metų. Šiandien studentė pasiryžusi gyventi aktyvų gyvenimą: ji siekia magistro diplomo ir yra tapusi geriausia Šiaulių universiteto studente, ji keliauja į užsienio šalis ir drauge vežasi ne tik mamą, kuriai labai dėkinga už besąlygišką pasiaukojimą, bet ir... širdies draugą. Pagal Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto dėstytojų parengtą projektą „Humanitarinių ir socialinių mokslų specialistų rengimo tobulinimas, skatinant ūkio plėtrą“, Simona Tarvydaitė įstojo į šį fakultetą ir siekia tarpkultūrinio ugdymo ir tarpininkavimo specialybės magistro diplomo. Prieš tai ji įgijo informatikos specialybės diplomą. Kukliu gyvenimu, kaip mergina įvertina savo būtį, tikrai to nepavadinsi...

 

 

Apie tai, kas vyko mamos Bronislavos Tarvydienės širdyje prieš 24-erius metus, kai, pagimdžiusi antrąją dukterį, sužinojo, kad kūdikiui – įgimta stuburo išvarža. Keturių mėnesių dukrytę teko operuoti. Vėliau – vykti į Maskvą, kur laukė antroji operacija tam, kad būtų sutvarkyta tai, kas liko po pirmosios operacijos. Be to, medikai tėvams aiškino, jog operuoti būtina ir dėl augimo. „Aš esu patenkinta, nes ūgtelėjau“, - šypsosi mergina, kuriai sėdėjimas neįgaliojo vežimėlyje netapo nei kliūtimi, nei problema.

 

Simona įsitikinusi, jog dėl to, kad ji šiandien jaučiasi puikiai, niekada nekompleksuoja ir nesivaržo, jei prireikia stipresniųjų ir sveikesniųjų pagalbos, dėkinga mamai.

 

Gal tik tada, kai ją, ketverių metukų mergytę, pirmą kartą mama išnešė į kiemą su neįgaliųjų vežimėliu. „Visos namų šeimininkės sugulė į langus – net atsidarė juos“, - pasakoja mergina, prisiminusi tą dieną. Nepamiršo ji to sutrikimo ir pasipiktinimo, kurį matė mamos akyse, tačiau pati jautėsi, pamena, kuo puikiausiai. Prieš tai ligoninėje teko važinėti išklibusiais, plačiais ratais, o čia – gražus importinis vežimėlis, ir ji linksmai juo riedėjo tolyn, plačiai šypsodamasi smalsuoliams.

 

Baigusiai pradinę mokyklą mama buvo užsiminusi, jog gal to mokslo ir pakaks. Tačiau Simonai ta mintis pasirodė absurdiška, juolab kad pro buto langą matėsi „Ventos“ vidurinės mokyklos pastatas. Deja, ji tapo merginai sunkiai pasiekiama, nes visiškai nepritaikyta judėti neįgaliojo vežimėliu. Mama išsiaiškino, jog yra galimybė mokytis namie pagal individualią programą. Ir Simona sutiko.

 

Tiesa, pamokos jos trumpesnės nei mokykloje - tik 35 minučių trukmės, skaičius jų taip pat mažesnis, nei mokykloje. Jei lietuvių kalbos pamokų klasėje būdavo penkios, tai pas ją mokytoja ateidavo tris kartus. Tačiau tai nesutrukdė mokyklos baigti geriausiais pažymiais. „Mokiausi aštuntukais ir devintukais, bet ir tai įmanoma tik kasdien sėdint prie vadovėlių“, - mena savo moksleiviškas dienas.

 

Tačiau Simonai nepakako vien buvimo namuose – ji veržėsi ir į klasę. „Primygtinai prašiau“, - šypsosi mergina. Jai sudaryta galimybė trečiadieniais atvykti į mokyklą ir tris pamokas praleisti drauge su klase.

 

Klasės draugai buvo draugiški, padėdavo ir į aukštesnius aukštus pakilti, tačiau per maži tam, kad suprastų, jog nepakanka jai ateiti į mokyklą. Ji troško, kad ir ją draugai aplankytų namuose. „Dabar aš juos suprantu – kas turės laiko?“ - šypsosi mergina.

 

Didelių vilčių būti sveikųjų būryje nebepuoselėjusi, kai keturiolikos būdama įsigijo kompiuterį. Mama vežiojo dukterį į kompiuterių pradžiamokslio kursus Mažeikių moksleivių namuose, nors tam reikėjo sugaišti daug laiko. „Aš labai norėjau bendrauti, tad pokalbių svetainėse leidau valandų valandas“, - pamena studentė. Tačiau labai ilgai tai netruko. Supratusi, jog laikas bėga tuščiai, nusprendė verčiau grįžti prie vadovėlių.

 

Šešiolikos pirmą kartą nuvykusi į savarankiškumo stovyklą Valakampiuose. Vėliau – į „Balandžio šilo“ reabilitacijos sanatoriją, teko ilsėtis ir neįgaliųjų stovykloje Monsiškėse. Daug ko ten išmokusi. Ypač savarankiškumo, nes būti tekdavo be mamos, kuri nuolat viskuo pasirūpina. Lankė ir dailės kursus, mokėsi įvairių amatų. Tai labai praplėtė akiratį ir sustiprino sielą, kad tokių žmonių kaip ji, kuri gyvenime nepakils iš neįgaliojo vežimėlio, labai daug. Ir jie gali būti ne tik laimingi, mylintys ir mylimi, bet ir pavyzdys kitiems.

 

Gavusi mokyklos atestatą, kuriame - aukšti balai, Simona ryžosi savo gyvenimo iššūkiui – ji sieks aukštojo mokslo. Šiaulių universitete pasirinkusi Informatikos specialybę, nes manė, kad kompiuterį geriausiai supranta.

 

Į pirmąjį kursą susirinko 72 vaikinai ir dešimt merginų. Mokytis vyriškoje kompanijoje neįgaliai merginai – didelis pranašumas. Studentai labai draugiški ir geranoriški, jie ilgai nelaukia prašymo – patys mato, kai Simoną reikia kur kilstelėti, kur pernešti.

 

Informatikos fakultetas ir taip pritaikytas neįgaliųjų poreikiams. Tik keista būdavo, kad pandusu pakilus iki pirmojo aukšto, kelionę sustabdydavo... keturių pakopų laiptukai. „Tik ketvirtame kurse ir čia įrengtas pandusas“, - šypsosi mergina. Juolab kad jis buvo reikalingas ne tik jai. Kurse mokėsi ir vaikinas, judantis neįgaliojo vežimėlyje. Buvo ir daugiau studentų fakultete. „Turėjau nuosavą tualetą su asmeniniu raktu“, - džiaugiasi mergina buvusia prabanga, nes šiandien tuo pasinaudoti jau nebegali.

 

Nuo spalio mėnesio pagal Humanitarinio fakulteto dėstytojų parengtą projektą įstojusi į šį fakultetą mergina nepatyrė šoko. „Aš studijuodama Informatikos fakultete papildomai mokiausi ispanų kalbos, tad atvažiuodavau į humanitarinį fakultetą“, - sako Simona, čia patyrusi ne vieną išbandymą. Tik pavasarį ar rudenį, kai apsirengusi ploniau, pajėgianti užvažiuoti pandusu į pirmąjį aukštą, už kurio laukia dar vienas status pakilimas. Žiemą, kai su šilta striuke – net neįmanoma. „Jei studentai nepadėtų – stovėčiau ir laukčiau“, - įsitikinusi Simona. Taip nebūtų, jei prie panduso šonuose būtų pritvirtinti turėklai. „Tik po to, kai eidama pandusu dėstytoja susilaužė koją, buvo padėta neslystanti danga“, - pastebi mergina sveikųjų aplaidumo pamokas. Dabar ir neįgaliesiems užvažiuoti lengviau.

 

 

Jau pirmame kurse informatikos specialybės studentė Simona Tarvydaitė pasižymėjo stropumu. Ji buvo pristatyta Lietuvos studentų atstovybių sąjungos įgyvendinamai finansinės paramos socialiai pažeidžiamiems Lietuvos studentams programai Microsoft Lietuva. Neįgali studentė už aukštus studijų rezultatus tapo stipendijų laureate. Vienerius metus kiekvieną mėnesį gaudavo 250 Lt stipendiją. Tai buvo didžiulė paspirtis. „Aš tuos pinigus taupiau, ir, sulaukusi vasaros, nusprendžiau drauge su mama nuvykti į Lurdą ir atsidėkoti jai už vargą“, - sako Simona. Vėliau į dešimties dienų kelionę mergina vežėsi ir savo draugą mažeikiškį Remigijų, su kuriuo draugauja nuo devyniolikos metų.

 

Pirmojo kurso pasiekimas neapsvaigino – ji ir toliau mokėsi puikiai, o ketvirtame kurse buvo išrinkta... geriausiai besimokančia studente universitete. Moterų „Lions“ klubas įteikė 2000 vienkartinę premiją. Šiuos pinigus atidavusi mamai, kuri keitė butą iš antrojo aukšto į pirmąjį, reikėjo remonto. „Ten - ir mano namai, dėl manęs ji tuos mainus darė – negalėjau nepadėti“, - kalba mergina.

 

Vėliau, jau vienai, teko važiuoti į tarptautines neįgaliųjų stovyklas Anglijoje, Italijoje, kur susirenka neįgalieji iš dvidešimties šalių. „Šiose stovyklose pasijutau laisvesnė, pasitikinti savimi“, - pasakoja mergina – aktyvi neįgaliųjų vakarėlių, diskotekų dalyvė, kultūrinių renginių lankytoja. Šiose stovyklose buvo atvertas kelias į kultūros pasaulį, nes iki tol neteko būti nei teatruose, nei koncertuose, nei muziejuose.

 

Penktus metus S. Tarvydaitė gyvena antrajame studentų bendrabutyje, kurio pirmajame aukšte ne tik įsikūrusi ŠU Studentų reikalų tarnyba, bet ir įrengti keli kambariai neįgaliesiems, judantiems neįgaliųjų vežimėliu. Pasak Studentų reikalų tarnybos koordinatorės Ritos Kopeikinaitės, šiuo metu universitete mokosi šeši neįgalieji. Tačiau duomenys nerenkami, dėl kokių negalių žmonės turi nedarbingumą. Jei jie kreipiasi pagalbos – suteikiama reikiama informacija apie neįgaliesiems studentams taikomas lengvatas, kviečiami į renginius, supažindinami su įstatymų pasikeitimais, čia administruojama neįgaliems studentams skiriama parama.

 

„Aš pirmajame kurse net nežinojau, kad studentui skiriama 180 litų tikslinė išmoka“, - pamena ir Simona pirmuosius studentiškus žingsnius, kurie be aplinkinių paramos, likimo draugų patarimų, nebūtų tokie sklandūs.

 

„Aš be kitų paramos net į traukinių stotį nenuvažiuočiau“, - pasakoja mergina, nes labai nori padėkoti vaikinams, kurie geranoriškai neša jos asmeninius daiktus, įkelia į traukino vagoną. Kiti draugai, gyvenantys Mažeikiuose, ją pasitinka ir automobiliu parveža pas toli nuo traukinių stoties gyvenančią mamą – į savo namus. Nepaprastai dėkinga ir kambario draugei, kuri ne tik drauge gyvena, drauge mokosi, bet ir yra nuolatinė palydovė jo nelengvose kelionėse nuo A iki Z. Nors mergina dar nelabai žino, kuo ji bus, turėdama informatikos specialybės diplomą, išstudijavusi skirtingų tautų kultūras bei identitetą ir gavusi magistro laipsnį. Tačiau puikiai jaučianti, jog nepražus šiame nelengvame gyvenime. Juk ir šiandien ji sveikiesiems padeda rašyti kursinius, ir šiandien žengia koja kojon su sveikaisiais. Net ir pirma daugelio, nes puikiai žino, kad kūno negalia žmogaus niekada neizoliuoja ir neišskiria iš to gyvenimo, kuriame pakanka vietos veikliam ir energingam, darbščiam ir sumaniam.