
Dainuojamosios poezijos atlikėja Alina Orlova dainavo be pertraukos, tik muzikantams leido atsikvėpti.
Tado JUODŽIUKYNO nuotr.
Zita KATKIENĖ
Valandą koncertinės įstaigos „Saulė“ salėje susirinkę žiūrovai klausėsi žavingo Alinos Orlovos balso skambesio. Drauge su ja - ir trys muzikantai, kuriuos solistė publikai pristatė vardais: Jonas – būgnai, Paulius – boso gitara ir Simas, grojantis smuiku.
Balta suknele pasidabinusi atlikėja, pripažįstama viena iš įdomiausių ir perspektyviausių atlikėjų Lietuvoje, unikaliu balsu žavėjo publiką. Norintieji galėjo ir įsigyti antrąjį atlikėjos albumą „Mutabor“, tačiau geriausia išgirsti atlikėją gyvai.
„Labas“, - trumpai prisistačiusi publikai Alina Orlova sėda prie rojalio. „Aš mačiau tave po tiltu – ar žmogus tu, ar...“ - liejasi skaidrus atlikėjos balsas. Antroji daina – Aleksandro Sergejevičiaus Puškino žodžiais apie karą ir meilę. Išgirdo šiauliečiai ir populiarumo nestokojančią „Paskutinio mamuto dainą“.
Dainavo atlikėja ir pritardama sau akordeonu. „Nauja daina „Baltos rankos“, - pristato atlikėja. Dainavo ir pritardama sau fortepijonu. Tada muzikantai gali atsipūsti. Tik tikri A. Orlovos gerbėjai žinojo visas dainas, kurios buvo atliekamos artipilnėje salėje. Pati atlikėja vieną dainą nuo kitos atskirdama trumpais „ačiū“, kartais pasakydama ir pavadinimą, dainavo valandą be jokios pertraukos.
„Pačio jums geriausio, gražios žiemos, labai gražiai paklausėt, ačiū“, - atsisveikino daugelyje šalių pripažinta jauna žvaigždė su jos paklausyti bei įstabiu balsu pasigrožėti susirinkusiais šiauliečiais. Tačiau žiūrovai netylančiais aplodismentais pakvietė atlikėją į sceną dar kartą.



