Aušra LAURINKIENĖ 

Jei kas dar šių metų pradžioje būtų pasakę, kad geriausia praėjusių metų šalies žolės riedulininkė Donata Dildaitė ir geriausias 2010 metų Lietuvos regbininkas Mindaugas Grigas šiemet sumainys aukso žiedus ir lauksis atžalos, mažai kas būtų patikėję. Tačiau praėjusį balandžio mėnesį susipažinę ir žaibiškai vienas kitą pamilę sportininkai pribloškė visus artimuosius bei draugus – Donata liepą mylimajam pranešė džiugią žinią apie jos įsčiose užsimezgusį meilės vaisių, o rugsėjo 17-ąją pora atšoko vestuves. 

 

„Esu beprotiškai laiminga, - dabar šypsosi suapvalėjusį pilvuką glostydama Donata, pasirinkusi Grigienės pavardę. - Kokia mano laimės formulė? Joje tikrai nėra laiko ir vietos. Svarbiausia sutikti tinkamą žmogų, o likimas viską sudėlios taip, kaip reikia”. 

 

Žaibiškos meilės istorija, kaip ir dera sportininkams, prasidėjo lengvosios atletikos manieže, kur tądien Donatos atstovaujama Šiaulių „Gintros-Strektės-Universiteto” komanda baigė pasirengimo naujajam sezonui ciklą, o Mindaugas, išsigydęs traumą, po ilgos pertraukos atėjo į Šiaulių „Vairo-Jupojos” ekipos treniruotę. Vienintelis kartas, kai pas fizinio rengimo trenerį Ričardą Podolskį manieže treniravosi abi komandos, buvo lemtingas. 

 

Mergina juokiasi, kad jų pažinties istorija turi kokias septynias versijas: „Per vestuves jų prisiklausėme visokiausių. Mūsų mamos ir draugai regbininkai, netgi Mindaugas, pateikė savo versijas, tačiau aš tą dieną prisimenu būtent taip”. 

 

„Tądien taip nutiko, kad atsidūriau prieš Mindaugą. Su drauge dar pasijuokėme ir draugiškai pasišaipėme, kad regbininkai lėtai atlieka pratimus ir jiems kažkas nepavyksta. Mindaugas porą kartų pažiūrėjo ir tiek. Vakare grįžusi namo socialiniame tinklalapyje sulaukiau jo laiško ir klausimo, ar jis negalėjo manęs matyti manieže. Taip prasidėjo mūsų bendravimas, trukdavęs iki pat paryčių – po 4-6 valandas. Radome daug ką bendro ir po kelių dienų susitikome išgerti arbatos. Tiesa, dar prieš pirmąjį pasimatymą dvejojau, ar verta eiti ir mamai prasitariau, kad regbininkas kviečia susitikti. Tuomet į „Klevo” sporto mokyklą atsitiktinai užsuko regbio treneris, kuris patikino, jog Mindaugas – šaunus ir rimtas, tvarkingas vaikinas, tačiau rėkti ant jo negalėsiu ir televizoriaus garsas bus sumažintas, nes jis nemėgsta triukšmo”, - pasakoja žolės riedulio gerbėjams puikiai žinoma Donata. 

Dabar jaunavedžiai juokiasi, kad nėra jau tas Mindaugas toks jautrus garsui ir televizoriaus nebūtina pritildyti. 

 

Nuo penkiolikos metų sportui atsidavusi mergina ir tik nuo 25-erių regbiu susidomėjęs, tačiau greitai pripažinimo šioje srityje sulaukęs Mindaugas ir dabar, po vestuvių, dažniausiai laiką leidžia kartu. „Kalbamės apie viską – pradedant politika ir baigiant literatūra. Mums gera būti kartu, o tai yra labai svarbu”, - šypteli Donata. 

 

Grigai kol kas nepatyrė jokių šeimyninių barnių ir mėgaujasi vis dar aistringai liepsnojančiais jausmais. Meilę vienas kitam dar labiau sustiprina ir nepriekaištingas tarpusavio supratimas.  „Kadangi abu esame sportininkai, tai puikiai suprantame, jog sportas mūsų gyvenime užima svarbią vietą. Aš nepriekaištauju, kai jis su komanda po rungtynių „žaidžia” žymųjį trečiąjį kėlinį. - Juokiasi neseniai „iškepta” žmona. - Juk tai yra natūralu. Aš tai suprantu kaip varžybų dalį. Taip jau yra, kad sportininkai vienas kitą geriau supranta. Pažįstamų ir draugų rate yra pavyzdžių, kai pykčiai kyla dėl menkiausių dalykų, susijusių su treniruočių grafiku, išvykomis ir panašiai. Pas mus to tikrai nėra ir nebus”. 

 

Donata neslepia, kad iš pradžių jai buvo keista kodėl toks gražus, tvarkingas ir sportuojantis vyras kaip Mindaugas, yra vis dar vienišas: „Kalbėjome apie tai ir paaiškėjo, kad mūsų situacijos – labai panašios. Abu ilgą laiką turėjome antrąsias puses, tačiau santykiai nutrūko ir taip jau nutiko, kad likome vieniši”. 

 

Tiesa, žolės riedulininkė tikina norėjusi tos vienatvės: „Norėjosi gyventi dėl savęs, daug ką nuveikti. Buvau suplanavusi visą vasarą ir Mindaugui iškart pasakiau: „Žinok, kad rimtų santykių aš tai jau tikrai nenoriu”. Buvau pavargusi nuo santykių. Galvojau, kad pailsėsiu ir tiek, tačiau neišėjo – sutikau TĄ žmogų ir viskas. Likimas, kuriuo tikiu, viską sudėstė savaip – negalėjome ir tiesiog nenorėjome bei nenorime būti vienas be kito”. 

 

Kad tekėjo „iš reikalo”, Donatai girdėti neteko, tačiau ji sako tikinti, jog taip mąstančių tikrai yra. Tačiau už nugaros tokius gandus skleidžiantiems vertėtų žinoti, jog nuo pat pirmųjų susitikimų visas kortas vienas apie kitą ant stalo iškloję Mindaugas ir Donata vieningai nutarė, kad abiem labiau artimas neįprastas šeimos kūrimo modelis – pirma vaikas, po to vedybos. 

„Nesame iš tų žmonių, kuriems svarbiausia ilgą laiką draugauti, po to eiti prie altoriaus ir tik tada laukti šeimos pagausėjimo. Mes viską darėme atvirkščiai. Vos kelis mėnesius pabendravę nutarėme, kad visu šimtu dvidešimt procentų esame vienas kitam skirti ir nusprendėme kuo greičiau susilaukti kūdikio. Ilgai laukti nereikėjo – netrukus pastojau ir pradėjome planuoti vestuves”, - šypteli Donata. 

 

Jos mylimasis sako, kad juos supiršo kūdikis, kuris vienija labiau nei romantiškos piršlybų ceremonijos. 

 

Mergina juokiasi, kad Mindaugas nuo pat pradžių buvo nusistatęs, jog moteriški darbai yra skirti moterims, o vyriški – vyrams: jis indų neplaus, gindų nešluos ir valgyt negamins. 

Donatai toks mąstymas buvo nepriimtinas. „Kaip aš, visą gyvenimą sportavusi ir užsiiminėjusi aktyvia veikla, tapsiu namų šeimininke?” - tuomet svarstė mergina, tačiau dabar paaiškėjo, kad nėra jos mylimasis jau toks kategoriškas. Donata po truputį atranda kulinarijos džiaugsmus ir su mamos konsultacijomis sukasi virtuvėje, tačiau kartais namų ruošoje sulaukia ir vyro pagalbos. 

 

 

Kad laukiasi Donata sužinojo pati viena atlikusi tris nėštumo testus: „Mindaugas juokėsi, kad man gal reikėtų visų rūšių po vieną testą nusipirkti, nes vėliau ir dar kelis atlikau. Kai sužinojau apie mūsų meilės vaisių, turėjau su žolės riedulio rinktine išvykti į čempionatą. Tuomet pranešiau ir mamai, nes norėjau išsiaiškinti ar man saugu žaisti – juk gyvybė kątik užsimezgusi”. 

 

Tačiau Donatos mama, laukdamasi dukters, pati žaidė riedulį, todėl padrąsino vienturtę, kad ji gali ginti rinktinės garbę. 

 

Mama į žinią apie Donatos nėštumą reagavo normaliai: „Minčių, kad viskas vyksta per greitai, galbūt mano šeimoje ir buvo, tačiau jų niekas garsiai neištarė. Viską priėmė natūraliai. Galbūt tėčiui buvo sunkiau. Jam gerąją naujieną pranešė mama, o ne aš”, - juokiasi pavasarį mama tapsianti Donata. 

 

Padrąsinta mamos mergina išvyko su rinktine į čempionatą, tačiau jau autobuse naujienos „naštą” ir atsakomybę užkrovė rinktinės gydytojai ant pečių: „Norėjau, kad ji žinotų apie tą situaciją, o vėliau, prieš vienas varžybas, pajutusi maudimą pilvo apačioje, apie nėštumą pranešiui ir mūsų treneriui Vaidotui Vaičeliūnui. Jis – labai geras žmogus. Patylėjo kokį dešimt sekundžių ir paklausė: „O tu bent truputį gali žaisti?”. Tuomet ir jam užkroviau atsakomybę, o jis labai išgyveno, pradėjo dažnai mane keisti. Aš prieš tai smarkiai kosėjau, tad jis sugalvojo pateisinamą priežastį, kodėl neleidžia manęs į aikštę. Kai antrasis treneris sakė, jog man jau laikas į aikštę, Vaidotas Vaičeliūnas vaizdingai ir įsijautęs kūrė istoriją apie tai, kad galiu atkristi ir po plaučių uždegimo su kapomis man sunku kvėpuoti. Buvo labai juokinga, tačiau treneriui esu už tai be galo dėkinga”. 

 

 

Vos tik sugrįžusi iš čempionato Donata pradėjo rengtis vestuvėms. Pora pasirinko bažnytinę santuoką Kuršėnų bažnyčioje ir šventinę vakarienę. 

 

Iš tradicijų liko tik puokštės metimas, palaiminimas ir pasitikimas su duona ir druska: „Vestuvės nebuvo nei kuklios, nei labai prabangios. Kvietėme apie 50 žmonių – artimiausius draugus ir gimines. Tačiau buvo be galo smagu – Mindaugo draugai regbininkai ir mano geriausia draugė Kristina sukūrė puikią nuotaiką. Iš ryto atsikėliau su šypsena ir miegoti nuėjau su šypsena. Galėčiau taip iš naujo tekėti kasmet”. 

 

Donata juokdamasi pasakoja, kad sunkiausia Mindaugui buvo pakviesti draugus į vestuves: „Kai jis telefonu paskambindavo jiems pranešti džiugią naujieną, jie prašydavo nejuokauti, nes jį buvo „nurašę” kaip senbernį. Man panaši sutuacija buvo su pusseserėmis, kurios gyvena užsienyje. Kai pasakiau, jog laukiuosi ir kviečiu į vestuves, jos apstulbo: „Kaip laukiesi? Išteki? Mes net tavo vyro nepažįstame!”. 

 

 

Prieš tris mėnesius vestuves atšokusi pora įsikūrė savo namuose, po truputį rengia kambarį atžalai ir laukia šeimos pagausėjimo. 

„Ne, kraitelio mažyliui ar mažylei dar nekaupiame. Kol kas įsigijome tik vežimėlį, o rūbelius su malonumu atžalai perka mano mama, kuri labai laukia anūkės, nors mes su Mindaugu esame įsitikinę, kad sulauksime sūnaus. Iš pradžių rožinių ir žydrų rūbelių buvo perkama po lygiai, o dabar jau pastebėjau, kad mergaitiškas kraitelis – gausesnis”, - juokiasi Donata Grigienė. 

Praėjusį balandžio mėnesį susipažinę ir žaibiškai vienas kitą pamilę sportininkai pribloškė visus artimuosius bei draugus – Donata liepą mylimajam pranešė džiugią žinią apie jos įsčiose užsimezgusį meilės vaisių, o rugsėjo 17-ąją pora atšoko vestuves. 

Asmeninio albumo nuotr.