Zita KATKIENĖ

Šiaulietis Nerijus Tauskus – Vilniaus Operos ir beleto teatro šokėjas, kurio pavardė rašyta afišose ne tik šalia baleto legendos Jono Katakino, iš kurio mokytasi daugelio baleto paslapčių. Primadona Živilė Baikštytė, Amerikos scenoje šokantis Mindaugas Baužys, Loreta Bartusevičiūtė, Eglė Špokaitė ir daugelis kitų – baleto skyriaus Klasikinio šokio specialybės vyresni ir jaunesni draugai, nuolatiniai scenos partneriai. Dešimties metukų išvykęs mokytis į Vilniaus M.K. Čiurlionio menų mokyklos baleto skyrių, šokęs Lietuvos operos ir baleto teatre, žydų ansamblyje „Fajerlach“, Andželikos Cholinos teatre,  šokęs įvairiuose renginiuose su dauguma Lietuvos meno ir estrados žvaigždžių, ne po kartą koncertavęs Olandijoje, Vokietijoje, Tailande, Liuksemburge, Japonijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Lenkijoje, Danijoje, Švedijoje, Rusijoje, Estijoje, Chorvatijoje, Ispanijoje, Italijoje, Jordanijoje, ir, žinoma, visose didesnėse ir mažesnėse Lietuvos miestų scenose, tačiau nesulaukęs amžiaus, kurio sulaukę baleto šokėjai išeina į užtarnautą poilsį, Nerijus Tauskus nusprendė nutraukti baleto šokėjo karjerą. Gal kasdienis darbas, negailint savęs, išsekino? Neslepia N. Tauskus: „Labai pavargau nuo visko. Nuo visos rutinos. Nusprendžiau baigti šokėjo karjerą. Kodėl? Nelengva paaiškinti... Kūnas pasakė, kad jau reikia sustoti. Įvairios traumos vis labiau atsiliepia. Pradėjau nebejausti šokyje malonumo: tik skausmą. Aš per daug myliu šią profesiją,  todėl negaliu jai meluoti. Scenoje negaliu meluoti. Žinoma, teatras yra savotiškas žaidimas. Bet jis man pasibaigė. Natūraliai“.

Įgimti kūno duomenys, kurie reikalingi baleto šokėjui, pastebimi profesionalų. Tokie dėdės ir tetos prieš 27-erius metus ir lankėsi anuometinėje Šiaulių 15-ojoje vidurinėje mokykloje (Dainų progimnazijoje), kurios trečioje klasėje mokėsi Nerijus Tauskus..

„Mus visus nuvedė į sporto salę, išrengė ir kažkokie dėdės ir tetos apžiūrėjo. Mane vieną pasiliko. Buvo baugu, nes nelabai supratau, dėl ko tai“, - neišdylantis N. Tauskui vaikystės prisiminimas.

„Mums tada pranešė, kad Nerijus – tinkamas šokti baletą, kad kviečiamas į Vilniaus M.K. Čiurlionio menų mokykloje vyksiančią atranką“, - pasakoja šiaulietė Danutė Tauskuvienė, kurios prisiminimuose daug daugiau nerimo, kuris anuomet pirmą kartą dėl sūnaus ateities užplūdo mamos širdį.

„Ir mes, tėvai, dar buvome jauni, Nerijus dar buvo mažas, o jau turėjome priimti sprendimą, kuris nulems visą gyvenimą“, - kalba moteris. Abejoti vertė ir tai, kad Nerijus puikiai piešė, gražiai deklamavo eilėraščius, rodydavo paties sukurtus cirko numerius. Buvo aišku, kad užaugęs eis į sceną. Tačiau apie baletą – niekam mintis nebūtų šovusi.

Mokytojų namų chore „Varsa“ tuo metu dainavusi  pedagogė Danutė Tauskuvienė taip pat pažino daug meno žmonių, tad jų ir klausė patarimo kaip elgtis. Žmonės patarė dalyvauti peržiūroje ir išmėginti jėgas, nes juk ne dažną kviečia. 

„Mama pasakė, kad mane kviečia į baleto mokyklą, kad mes važiuosime į stojamuosius egzaminus. Aš nesipriešinau - norėjau pamatyti Vilnių, kuriame iki tol nebuvau. Nuvykome. Anuomet tas miestas buvo kitoks negu dabar ir mane, vaiką, jis sužavėjo. Negalėčiau sakyti, kad mane būtų žavėjusi mintis apie galimybę tapti baleto šokėju. Aš tikrai vaikystėje jo nemėgau, ir net nežinojau, nesidomėjau. Bet taip jau nutiko. Mane vaikystėje domino sportas - krepšinis, futbolas, tenisas... Labai daug įvairių būrelių lankiau“, - pasakoja Nerijus Tauskus apie vaikystę, kuri dešimtmečiui berniukui tarsi ir pasibaigė. Nors buvo vasaros, nors buvo kelionės pas močiutę į kaimą, žvejyba ir futbolas, tačiau į ketvirtą klasę jis jau ėjo ne tik kaip į žinių pasaulį, bet ir į... sunkų, alinantį darbą.

Aplanke, kuriame Danutė Tauskuvienė saugo iškarpas iš laikraščių, rašiusių apie jos sūnų, saugomas ir pageltęs lapelis - kvietimas atvykti mokytis į M.K. Čiurlionio mokyklos baleto skyriaus klasikinio šokio specialybės 4-ąją klasę. „Nebuvome tikri, kad įstos, nes peržiūroje dalyvavo labai daug vaikų“, - pamena moteris.

Trauktis jau nebuvo kur. „Nuvykus į Vilnių man buvo pasakyta, kad priima vieneriems metams, bandymui“, - pamena Nerijus, tada dar nesupratęs, jog nuo šiol jo gyvenimas – baletas, iš žmogaus reikalaujantis labai didelių pastangų, jam buvo duotas ne vieneriems, bet...  dvidešimt septyneriems metams.

Mokslų pradžia, anot Nerijaus, buvo tikrai nesunki. „Sutikau nuostabų žmogų ir pedagogę Eleonorą  Domarkienę, kurios dėka baletą pamilau per vieną savaitę. Labai gaila, kad jos su mumis nebėra, bet aš visada saugosiu jos atminimą. Tai buvo labai reikli ir griežta mokytoja ir nuostabus žmogus. Ji  man buvo antroji mama. Visada rūpinosi, net buities dalykų nemažai išmokė“, - pasakoja N. Tauskus. Jo mamai ši sūnaus meilė savo mokytojai teikė daug stiprybės. „Buvo daug ramiau, kai supratau, kad Nerijus – gerose rankose, kad jam ten patinka. Šokio mokytoja Eleonora Domarkienė buvo labai nuostabi ir labai mylėjo Nerijų“, - mena D. Tauskuvienė laikus, kai su krepšiu lauktuvių ir drabužių važiuodavo į Vilnių. Iš Šiaulių dar važiuodavo Jolantos ir Žilvino – busimųjų baleto šokėjų tėveliai, su kuriais susipažino. Žilvinas metė baletą – neatlaikė neįmanomo vaikui krūvio.

Mokytojos skatinamas Nerijus Tauskus pamilo baletą. Šokis tarsi įaugo į kraują, vyresnieji draugai baleto fanatiku praminė. Lengva tikrai nebuvo. Alinančios repeticijos, dideli fiziniai krūviai, poilsio stoka, namų ilgesys – nuolatiniai vaikystės palydovai. Bet tai nebaugino – Nerijus jau žinojo, kad niekada nepaliks šokio, kad baletas – jo gyvenimas.

Pirmieji pasirodymai scenoje būdavo labai laukiami ir ypatingi. Laukdavo jų labiau nei kalendorinių švenčių. „Dažniausiai rodydavome mokyklos spektaklį "Pelenė", ir visada - Lietuvos operos ir baleto teatre. Kiekvienų mokslo metų pabaigoje – tradicinis mokinių koncertas, kuris irgi vykdavo operos teatre“, - nepamirštami Nerijui pirmieji pasirodymai. Kaip ir mamai, kuriai būdavo ypatinga šventė matyti savo vaiką tokioje didelėje scenoje. „Su raudonų rožių puokšte rankose visada važiuodavome žiūrėti, visa salė plodavome ir šaukdavome „bra - vo“, - šypsosi moteris. 

Nebesuskaičiuojami spektakliai, kuriuose N. Tauskui teko šokti vaikystėje drauge su baleto mokyklos mokiniais. Nebeišvardijamos ir vaikystės gastrolės: Maskva, Nižnyj Novgoradas... Pastarajame net su žymiais Lietuvos aktoriais Regimantu Adomaičiu, Vaiva Mainelyte teko kartu prie vieno stalo avienos sriubą valgyti. „Tai buvo žmonės, kuriuos buvau matęs tik filmuose, tad šalia jų jausdavausi ypatingai“, - pasakoja šokėjas.

Nepamirštamos ir atostogos Maskvos priemiestyje buvusioje vaikų stovykloje, kuri priminė anuometinių vaikų svajonę „Arteką“. Skirtumas tas, kad joje poilsiaudavo ne pionieriai, bet visos buvusios Sovietų Sąjungos baleto mokyklų moksleiviai. Tad ir ilsėtis daug laiko nebuvo – repeticijos, pasirodymai. O svarbiausia – tos pamainos baleto šokėjai ruošėsi Pasaulio jaunimo ir studentų festivalio atidarymui, kuris vyko Maskvos „Lužniki“ stadione. Deja, prieš pat pasirodymą  Nerijus susirgo... plaučių uždegimu. Bet tai nesutrukdė šokti drauge su visais. 

Mamos Danutės Tauskuvienės sukauptame aplanke ir Vilniaus choreografijos mokyklos mokytojų parašytos charakteristikos absolventui Nerijui Tauskui, 1991 metų gegužyje laimėjusiam atranką dalyvauti Jungtinių Amerikos Valstijų Čikagos šokių teatro statomuose spektakliuose. Dėstytoja Jolanta Aleknavičienė rašė, jog „Nerijus yra labai valingas, stropus ir tikrai gebės maksimaliai įsisavinti naujas žinias ir įgūdžius“. „Nerijus – ne tik atletiškas, didelių galimybių, visada buvo visų priekyje. Jis yra gilios sielos, jautrus, vyriškas. Garantuoju jo augimą, tobulėjimą“, - tikino ir dėstytoja Eleonora Domarkienė.

Tačiau į tą stažuotę, apie kurią ir pats labai svajojo, nebuvo lemta išvykti.

„Mes nesurinkome reikiamos pinigų sumos. Reikėjo turėti 1500 JAV dolerių. Mes sugebėjome surinkti tik bilietui į vieną galą“, - mena tuos sunkius šeimai laikus moteris. Sunku buvo ne dėl to, kad stigo pinigų, juk tai – Rusijos krizės metai. Sunkiausia buvo dėl to, kad akyse žlunga vyriausiojo sūnaus viltis, svajonė, o tėvai niekuo padėti negali.

Galvoti, kokiu keliu eiti, Vilniaus choreografijos mokyklos absolventui nebeteko – Nerijus Tauskus  įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos baleto skyrių, kuriame įgijo bakalauro ir magistro diplomus. Baleto katedros studentui – ne tik paskaitos rūpi. Repeticijos, konkursai, koncertai – visas studento laisvalaikis, kurį kitų specialybių studentai skiria kitiems užsiėmimams. Stalčiuje kaupėsi diplomai, tačiau Nerijus nelinkęs vardyti tų konkursų, kuriuose teko dalyvauti ir pelnyti apdovanojimus. „Diplomų – į valias, bet realiai jie nepanaudojami“, - sako baleto šokėjas, kuriam menas – pašaukimas, kuriame negali būti nei falšo, nei apgaulės. Nesistebi tuo mama D. Tauskuvienė. Ji žino, koks kuklus, nekalbus, santūrus jos vaikas, niekada nesiekęs karjeros kitais keliais, nei darbu. Ji žino, kad iš darbo – repeticijos ar koncerto - sūnus grįžta... šlapias, drabužiai gręžiami. Deja, ne visada mama žinojo, kad šokti teko ne tik sergant plaučių uždegimu, bet ir lūžusiu pirštu, kad ne vieną repeticiją ar pasirodymą lydėjo sunkesnė ar lengvesnė trauma. 

Neslepia N. Tauskus, jog yra buvę visokių minčių, ypač po pervargimo, traumų. Bet nuovargis praeina ir sunkios mintys traukiasi – vėl veda noras bėgti į sceną, kur pamirštamas ne tik fizinis skausmas, bet ir gyvenimo nuoskaudos.

Pradėjęs baleto šokėjo kelią M. K. Čiurlionio mokyklos baleto skyriuje ir vaikystėje įžengęs į Lietuvos operos ir baleto teatro sceną, joje ir liko visus 27-erius metus. Tačiau šokti paraleliai teko ir su kitais kolektyvais – žydų ansambliu „Fajerlach“, Andželikos Cholinos teatru, buvo nuolat kviečiamas dalyvauti įvairiuose renginiuose su dauguma Lietuvos meno ir estrados žvaigždžių, kurių visų, Nerijus sakosi, jau ir neprisimena. Nesureikšmina ir to, kad 2007 metais buvo pakviestas filmuotis JAV pažintinio serialo „History Chanel“ meninės dokumentikos seriale „Romos imperijos žlugimas“. Nors visos trylika serijų buvo filmuotos Lietuvoje, bet jų nematė Lietuvos žiūrovai, o Nerijui tai buvo kino aktoriaus duonos išbandymas.

Ypač vertina darbą A. Cholinos teatre, kuriame jam buvo suteikta daug prasmės ir galimybių išreikšti bei parodyti save kaip asmenybę, atsiskleisti kaip tikram menininkui. „A. Cholina leido man pasakyti vaidmenyse tai, ką pats norėjau pasakyti, be kažkokių rėmų, suvaržymų. Ji nemažai ko mane išmokė. Gaila, kad mūsų keliai išsiskyrė“, - kalba šokėjas, sukūręs beveik visus pagrindinius vaidmenis šiame teatre, šokęs ne vieną solo spektaklį ir, žinoma, ne tik klasikinį baletą, bet ir profesionalųjį šiuolaikinį šokį.

Ir ne kartą – Šiaulių dramos teatro scenoje. Paklaustas, ar sunkiau šokti tada, kai žino, jog salėje stebi artimieji, pažįstami, Nerijus sako, jog yra jaudulio, kurį reikia nugalėti. „Nes artistui svarbiausia ne tai, kas į tave žiūri, bet tai, kad pats tiki tuo, ką darai scenoje ir turi padaryti viską, kad ir kiti tuo patikėtų“, - sako šokėjas. 

Nerijus Tauskus nebežino, kiek vaidmenų per 27-erius metus yra sukūręs. Keliauta su jais ne tik po Lietuvą, pabuvota daugelyje pasaulio šalių. Ypač įsiminė 1996-ieji metai, praleisti Japonijoje, kur drauge dirbo dešimt žymių baleto artistų. 

Net du kartus teko šokti spektaklyje „Don Kichotas“. Pirmąjį kartą 1995-aisiais Liudviko Minkaus balete „Don Kichotas“ jis atliko Espados vaidmenį. „N. Tauskus pradėjo reikiama gaida: jis, būdamas puikios sceninės išvaizdos, tinkamai nugrimuotas, suvaldė muzikinės dramaturgijos patosą tiksliais judesiais, santūriais ir iškalbingais žvilgsniais, ryškiais, energingais galvos mostais...“ „Nerijus Tauskus įsijautęs kūrė Espados įvaizdį - raiškumu, savimyliška toreodoro elgsena sudomino pirmasis jo pasirodymas šokyje su skraistėmis, o čigonų stovykloje jis netausojo jėgų, norėdamas perteikti muzikoje skambančius egzotiškus ir laukinius jausmus“, - rašė spektaklio kritikai spaudoje, kurią iki šiol saugo Nerijaus mama.

Vėliau teko šokti A. Cholinos pastatytame „Don Kichote“, kuriame N. Tauskus atliko pagrindinį vaidmenį. „Don Kichoto įvaizdis nėra trafaretinis - tai ne senas, pavargęs, juokingas aristokratas, kovojantis su vėjo malūnais, o jaunas žmogus (Nerijus Tauskus), apimtas nuobodulio, todėl nusprendęs keliauti ir bandąs kažkam padėti, kažką pakeisti, gelbėti skriaudžiamus“, - taip vertino šį vaidmenį spauda.

Pačiam Nerijui Tauskui vertingiausias vaidmuo – choreografės A. Cholinos pastatyta Viljamo Šekspyro tragedija ,,Otelas“, kurioje jam taip pat teko pagrindinis vaidmuo.

Nepamirštamas ir „Daktaras Aiskauda“, kuriame sukurtas Barmalėjus. Nepamirštamas ir šokio spektaklis pagal Astor Piazzolla muziką „Tango in FA“, kurį režisavo Anželika Cholina.

Nepamirštamas ir 2007 metais sukurtas, visoje Lietuvoje parodytas, o Šebeniko (Kroatija) vaikų festivalyje pelnęs apdovanojimą profesionalaus šiuolaikinio šokio spektaklis „O kas čia?“, kuriame Nerijus Tauskus šoko drauge su Giedre Subotinaite. Šokta ir „Gulbių ežere,“ ir „Mažajame prince“.

Viską išvardyti išties sunku, tačiau viena aišku – to, kas buvo, Nerijus Tauskus niekada nesigailės. Intensyvus ir kūrybingas gyvenimas suformavo, daug ko išmokė. Išmokė, anot N. Tauskaus, svarbiausio - būti žmogumi.

 

Dešimties metų priimtas į M. K. Čiurlionio baleto klasę Nerijus Tauskus didžiojoje scenoje liko 27-erius metus.

Asmeninio albumo nuotr.