Paprašė pristatyti paprastai – muzikantas. Jis legendinių BIX'ų būgnininkas, muzikantas, kuris kartu su Šiaulių universiteto dainorėliais - grupe „Kitava“ koncertavo pačiam Jordanijos karaliui! Nuo savęs galima pridurti, kad jis dar ir talentingas įvairių renginių organizatorius, Lietuvos patriotas, žmogus – amžinasis variklis, smagus vyras ir visai ne komjaunuolis. Taigi šiandien į „Blic interviu“ klausimus atsakinėja šiaulietis būgno virtuozas Gintautas Gascevičius.

- Muši būgną, tiksliau, kelis būgnus, kuriems pagaminti (bent jau taip būdavo anksčiau) naudojama ožiuko oda... Ar negaila kasdien mušamo oželio?

- Oželio negaila (smagiai juokiasi). Dabar naudojamos kitokios medžiagos. Tikra oda reaguoja į oro pakitimus ir iš karto keičiasi (drėgna – plečiasi, sausa - traukiasi). Gyvam ožiukui tokia natūrali apsauga yra gerai, bet instrumentui... Tačiau rasti kitą analogą, kuris skambėtų taip pat fantastiškai kaip ir oda – neįmanoma. O ir nėra reikalo.

- Suraitei čia... Girdėjau, domiesi rytietiška filosofija?

- Greičiau rytinės mankštos filosofija (juokiasi).

- ...Ar nebijai, kad pagal Rytų pasaulėjautą kitąkart atgimsi ožiuku ir jau kitas muzikantas muš tavo ant būgno užtemptą kailį?

- Gali nudirti ir gyvam tebeesant... Na, ką aš žinau apie tą filosofiją? Reikėtų gilintis, ginti tas ar kitas tiesas... O kas čia žino, kaip iš tikrųjų yra? Ne gražiose idėjose, bet iš tikro? Gal ir gausiu į „skūrą“...

- Ką tik minėjai, kad grodamas ir per lėkštę suduodi. Ar nesinori suduoti per lėkštę arba geriau – „lėkšte į žemę“ kitose situacijose?

- Esu ne konfliktiškas. Net jei pamatau, kaip žmonės „išsibujoja” ir daro visokius veiksmus, kuriuos aš vadinu „puodų taškymu“, man tai sukelia tik juoką... Gal todėl, kad žinau, kas yra tikras „bujojimas“?

- Viename interviu sakei esąs „garso gamintojas“. Kuo gi garso gamyba skiriasi nuo maisto arba, tarkime, stambiaplokščio namo detalių gamybos?

- Man pačiam įdomu: kas aš esu būgnui? Tikrai ne garso gamintojas, greičiau lazda.

- Pratęskime šią mintį kitaip: esi profesionalus būgnų tvatytojas, ko gero, per savo karjerą prakiurdęs ne vieną instrumentą. Bet „kas iš to, kas iš too-o“?

- Tikrai neturiu tikslo pradurti kuo daugiau būgnų (kikena). Visi gyvenimo stebuklai, pasak rytiečių, tai gėlės šalia kelio. Manosios „gėlės“ - plyšę būgnai. 

- Kaip atsipalaiduoji? Gal, pavyzdžiui, pertraukose tarp koncertų siuvinėji kryželiu? Moterys sako, kad tai labai ramina...

- Kryželiu? Nemėginau, nors gal labai „užvežtų“? Kiekviena veikla įdomi, jeigu „užveža“. „Užveža“, įtraukia ir tada laiko nebeskaičiuoji – jis dingsta natūraliai. Priimu tą idėją kaip pasiūlymą išmėginti. Būtinai išmėginsiu siuvinėjimą kryžiuku arba šypsenėlėmis (kryžiukai vis tik užveda ant liūdesio).

- O kaip pačiam toks privalomas vyriško garderobo elementas, kaip kaklaraištis?

- Visiškai nekoks. Gal tam tikroje situacijoje ir privalumas, bet jeigu aš nedalyvauju „protokole“, tegul jie patys ir nešioja kaklaraiščius (juokiasi). Tiesa, būna kaklaraiščių ir visai gražių (pasižiūrėti).

- Dabar rimtas klausimas: ką tau reiškia žodis „Tėvynė“?

- Visų pirma, ką padarau savo makaulėje, tai atrišu sąvokas: „Tėvynė“ ir „valstybė“... 

- Panašiai teigia ir rusų satyrikas M. Zadornovas – šitų dalykų painioti nereikėtų.

- Tėvynė – pakankamai šventas dalykas, o jeigu kartais ir prikiaulinama... Tėvynė yra visai kas kita. Ir žmonės, su kuriais bendrauju, ir tas kraštas, esantis šalia manęs... Talpi sąvoka.

- Vienas tavo kolega tvirtino, esą vardan tikslo Gintas gali ryžtis viskam. Ar tikrai? Ar mylimos moters paprašytas galėtumei nuogas pereiti bulvaru?

- Nuogas – tai reiškia be trumpikių? Vadinasi visas nuogumas yra tuose keliuose centimetruose „mėsytės“... Dabar šalta ir tikrai to nedaryčiau. Vasarą? Nežinau. Dabar nenoriu apie tai galvoti. (Juokiamės abu).

- Girdėjau apie tavo bajorišką kilmę. Gal teko kada šakute įsidurti į pirštą? Ar tikrai gyslomis teka mėlynas kraujas?

- Nejaučiu savyje tos bajorystės... Cha cha... Ir nežinau, ką tai reiškia? Gal protėviai ir padarė didelių dalykų, už kuriuos gavo šį titulą. Bet tai jų nuopelnas. Ne mano. Kiekvienas savo veiklą turėtų pradėti nuo nulio.

- Lietuvoje veikia bajorų sąjunga... Jei teisingai supratau, tavo požiūris į panašias organizacijas yra truputį skeptiškas?

- Kadangi pats nesu šių reikalų aktyvistas, nelabai ką galiu ir pakomentuoti. Turbūt tai nėra vien tuštybė? Gal tyrinėjama istorija, genealogija, heraldika ar pan. O „užsivilkti“ savo protėvių didžius darbus ir tuo didžiuotis, mano manymu, „ne lygis“.

- Esi darbštus, aktyvus ir nuolat užimtas įvairia veikla. Kita vertus, žvakė, esanti vėjyje, greičiau sudega arba užgesta...

- Iššifruokime tą reikalą... Man kur kas įdomesnis yra aktyvus gyvenimas, aktyvus dalyvavimas. Nenoriu būti statistu.

- Esi įvaldęs daug visokiausių muzikos instrumentų... 

- Pats žmogus yra instrumentas. Visa kita tik antraeiliai dalykai. Ir tai, kas aplinkui, yra instrumentai, kuriais galima muzikuoti, perduoti kitiems muziką, kad ir jie išgirstų.

- Vadinasi, teoriškai galima lazdelėmis pabarbenti ne tik per tuščius puodus arba butelius, bet ir per seimūnų galvas - šitaip išgauti melodiją?

- Galbūt ir pavyktų. Rimtai šnekant, kiekviena kaukolė turi savą rezonansinį dažnį. Netikėtai visa tai aptikau, po to, kai į parduotuvę atsigabenome dambrelių. Indiškų, tvirto metalo ir ne visai fabrikinių. Pastebėjau, kad vienos labiau rezonuoja su manimi nei kitos. Kažkuri iš visos dambrelių gausos suteikdavo laimės pojūtį. Praeina 10 sekundžių ir laimingas! Po šitokios patirties kartais labai įdomiai atrodo pasakojimai apie rezonansinius ginklus. Toji mistika ar ne mistika – visai šalia.

- Organizuoji įvairius renginius. Jeigu reikėtų imtis „Mis Šiauliai“ ar kito panašaus konkurso: kaip greitai surastumei 20 pretendenčių į „mises“?

- Manau, kad problemos nebūtų visiškai. Nemandagiai šneku apie žmones, bet surinkus bulvare būrelį pretendenčių, galima būtų duotąją kryptimi išrinkti geriausias: kurios talija lieknesnė, kurios plaukai ilgesni.... Tame nėra jokio objektyvumo. Žodžiu, galima būtų ir „misių“ konkursą suorganizuoti – žiauriai įdomu.

- Kas yra geras humoras?

- Iš tikrųjų nežinau. Turbūt toks, kurį išgirdus po sekundės suvoki visą gylį, paradoksalumą. Ne tiesmukiškas, „kalantis“ į genitalijas. Tai humoras, reikalaujantis pastangų suvokti, esantis „aukščiau juosmens“.

- Kokią didžiausią staigmeną yra pateikę artimieji arba draugai?

- Pasižiūri į savo kasdienybę ir pamatai, kad čia staigmena po staigmenos. Štai kad ir tai, jog susipažinau su tavim... Kiekvienas sutiktas žmogus yra nereali dovana. Su savo visais stebuklais, su savo mąstysena, išvaizda, kalbėjimo maniera... Kiekvieną dieną pamatai kažką tokio, kas tau yra didelė dovana. Kartu ir staigmena.

- Tarkime, yra kuriamas filmas apie tavo gyvenimą. Kurio kompozitoriaus muzika arba koks kūrinys skambėtų tame filme?

- Cha, pirmiausia pagalvojau, kad filme būtų pastumti į šalį visi negeri dalykai, ir parodytas mano paradinis veidelis (šypsosi). Kokia muzika? Nežinau. Bet kokia... Esu liudininkas televizinių ir kino dalykų: daroma viskas, kad tik patrauktų žiūrovo dėmesį: čia pridėkime veiksmo, čia dramatizmo... Žiūrovas yra „išdūrinėjamas“ visokiausiais būdais, stengiantis išlaikyti dėmesį, kad jis suvalgytų visa tai. Šlykštus „televizionščikų“ darbas. Teisybės nedaug, žmonės yra mulkinami. Todėl filmo apie mane – nebus! (Skambiai kvatoja).

Neprotingais klausimais į būgnininko smegenų žievę barbeno Romualdas BALIUTAVIČIUS, fotoblykste jį akino Vadimas SIMUTKINAS