Monika SKISTENYTĖ

Karatė klubo „Kentauras“ treneris Arūnas Masalskis žino, kad jo propaguojamas sportas vaikams suteikia ne tik stiprybės, užsispyrimo siekti savo tikslų, tačiau moko elgtis pagarbiai ir apgalvotai.

Jau nuo pat mažų dienų A. Masalskis pradėjo žaisti krepšinį, tačiau netrukus šį sportą teko mesti. Jam išėjus, iširo ir krepšinio komanda. Būdamas dar vaikas vietoje krepšinio jis pasirinko imtynes. „Buvau dar visai mažas. Tiksliai nepamenu, bet manau tai buvo pirma ar trečia klasė. Iki imtynių salės eiti buvo gana toli, todėl šio sporto taip pat teko atsisakyti“, - sako treneris. Po imtynių A. Masalskis pasirinko boksą, nes salė buvo nutolusi vos 200 metrų nuo namų ir tuo metu tai buvo labai populiaru. „Tėvai sužinojo, kad lankau boksą tik tada, kai reikėjo vykti į varžybas. Tada jie nebegalėjo pykti ir moralizuoti, nes jau nebuvo kur dingt. Boksą lankiau beveik 10 metų. Visi mėgome pasimušti, todėl šis sportas ir traukė“, - prisimena vyras.

Arūno Masalskio bokso karjera pasibaigė tada, kai jis paliko gimtąjį miestą ir išvažiavo mokytis į Panevėžį. Pirmuosius metus jis vis dar lankė bokso treniruotes Panevėžyje, tačiau paskutiniaisiais metais šalia bokso atsirado karatė. Baigęs mokslus vyras grįžo į Šiaulius ir sportui paaukojęs kelis metus atidarė savo karatė klubą.

Kalbėdamas apie bokso ir karatė panašumus A. Masalskis įvardija tai, kad bokse kovojama rankomis. Tačiau kai vyras pradėjo treniruotis karatė, prisidėjo krūvis ir kojoms. „Buvau gana lankstus, todėl karatė nuo pat pradžių sekėsi puikiai. Visi tuo metu buvę karatė filmų herojai buvo autoritetai. Filmai su Chuck Norris ar Bruce Lee skatino bandyti atlikti tokius pat judesius, kokius atlikdavo jie“, - sako A. Masalskis.

Įdomu tai, kad A. Masalskiui karatė veiksmus teko rodyti ne tik treniruočių metu, bet ir realiame gyvenime – kad apsigintų. „Karatė – drausmės, pagarbos ir tvarkos reikalaujanti sporto šaka. Ja užsiimant neturi teisės pakelti ranką turėdamas blogų tikslų. O šiuo atveju man teko ginti save, kad niekas man nesuduotų“, - teigia vyras. Visi žino, kad jei A. Masalskis kam nors sudavė, vadinasi, tikrai buvo už ką. 

Nuo pat pirmosios treniruočių minutės treneris vaikams diegia svarbiausius karatė tikslus ir kalba, kodėl čia susirenkama. „Visi garsiai kartoja, kad mes susirinkome apginti save ir kitus“, - treneris įvardija pagrindinį treniruočių šūkį. „Visa tai diegiama net patiems mažiausiems, kurie galbūt dar negali puikiai kalbėti, tačiau net nežinodami, ką reiškia šis šūkis, jį nuolat kartoja“, - šypsosi vyras. Treniruočių metu vaikams diegiama geležinė drausmė, todėl vaikai užauga pasitikintys savimi ir savo jėgomis.

„Karatė – tai gyvenimo mokykla“, - teigia treneris. Jo nuomone, viskas yra atėję iš gyvenimo ir gamtos. Treneris sako, kad į karatė klubą ateina labai nedaug merginų. „Nuo sovietinių laikų vis dar išlikusi nuomonė, kad merginų į tokį sportą leisti negalima, nes čia mokoma tik muštis ir mergina taps nebe moteriška, bet tai – visiškas melas“, - teigia A. Masalskis.

Lietuvos shotokan karatė federacija kiekvienais metais už nuopelnus ir pasiektus rezultatus renka geriausią trenerį Lietuvoje. „Šį darbą dirbu jau 20 metų ir išugdžiau sportininkų, kurie per paskutinius kelerius metus laimi prizines vietas įvairiuose turnyruose. Geriausio trenerio vardas pelnytas už tai, kad karatė klubo „Kentauras“ auklėtiniai laimėjo daugiausiai apdovanojimų. Šiemet tikiuosi šį apdovanojimą gauti vėl, nes laimėta jau 14 medalių”, - džiaugiasi treneris.

Arūnas Masalskis žinių sėmiasi iš įvairių seminarų, važiuoja į kitas šalis, kad įgytų kuo daugiau patirties ir visa tai galėtų perteikti vaikams. „Žinoma, esu labai griežtas treneris, daug reikalauju, todėl tai neišvengiamai duoda rezultatų”, - mano vyras.

„Sportuoju didžiąją dienos dalį nuo pirmadienio iki penktadienio. Nuo praėjusių metų rugsėjo iki pat naujųjų metų neturėjau nė vieno laisvo savaitgalio“, - sako A. Masalskis. Vyras džiaugiasi, kad jo mergina puikiai jį supranta, todėl nepriekaištauja, kad tiek daug laiko skiria sportui. „Ji taip pat ateina į treniruotes ir sportuoja kartu. Šeimoje karate yra ir kaip darbas, ir kaip pomėgis”, - šypsosi vyras.

Laisvalaikį treneris labiausiai mėgsta praleisti gamtoje, nes ten gali atsipalaiduoti ir atsigauti po sunkių treniruočių. Jei nevažiuoja į gamtą, vyras domisi senienomis, senais motociklais. „Nebūtina pirkti sendaikčių, man patinka į juos pasižiūrėti. Kartais važiuoju į kitas šalis ir kažką gražaus parsivežu“, - sako A. Masalskis. Jo nuomone, nusipirkti naują motociklą yra daug paprasčiau, nes užtenka nueiti į parduotuvę, o senieną turi sugebėti surasti, todėl ne visada viską lemia pinigai. „Žinoma, naujas daiktas padeda jaustis patogiai ir gerai, tačiau seniena maloni akiai“, - mano karatė treneris.

Karatė treneris pasakoja, kad nuvykę į vieną iš karatė turnyrų Prancūzijoje, apsigyveno pirmos klasės viešbutyje. „Kai sužinojome, kad nepatekome į kitą turnyro etapą, atsirado laiko apžiūrėti Paryžių. Įdomu tai, kad prancūzai angliškai tyčia nekalbėjo, o mes kitokia kalba negalėjome su jais susišnekėti. Kol lankėmės Eliziejaus laukuose, pamiršome kur yra mūsų viešbutis. Nė vienas iš mūsų neužsirašė nei gatvės, nei viešbučio pavadinimo. Žinojome tik tai, kad gyvename šalia trijų žvaigždučių viešbučio“, - juokiasi vyras. Netrukus jie pasiekė oro uostą, kuriame pastebėjo viešbučių sąrašą. Vienas iš grupės narių išsitraukė „cukriuką“ (įpakuotą cukraus gabaliuką), kur buvo parašytas viešbučio, kuriame jie gyveno pavadinimas. „Cukraus gabaliukas buvo mūsų išgelbėtojas. Autobusu grįžome į viešbutį ir įteikėme vairuotojui didžiulė krūvą šokoladukų“, - juokiasi vyras.