Zita KATKIENĖ

Tada kai mokytojas neturi iš ko mokyti vaikų, jis parašo vadovėlį. Panašiai nutiko ir „Juventos“ progimnazijos geografijos mokytojai metodininkei, Šiaulių miesto geografijos mokytojų metodikos būrelio pirmininkei, gidei Laimai Zonienei. Dirbant be vadovėlio, kai klasėje yra vos keli specialiųjų poreikių vaikai - tikras vargas. Deja, šio darbo visi kratėsi – geografijos mokytojai baiminosi, kad jiems pristigs specialiojo ugdymo žinių, o specialiojo ugdymo specialistai būgštavo, jog gali „šlubuoti“ geografijos žinios. Tik geografijos mokytoja Laima Zonienė nepabūgo pavojų. 

Specialiųjų poreikių vaikai vis dažniau mokosi bendrojo lavinimo mokyklose. Tokia šalies, prisijungusios prie Jungtinių tautų konvencijos, švietimo politika. Pagal ją į bendrojo ugdymo mokyklas kartu su sveikaisiais integruojami specialiųjų poreikių vaikai. Tik didelio protinio atsilikimo vaikai mokomi specialiosiose mokyklose.

Nedidelio protinio atsilikimo vaikai gali mokytis ir bendrojo lavinimo mokyklose. Deja, tokiems vaikams, net ir besimokantiems specialiojo ugdymo įstaigose, neretai stinga vadovėlių. Mokytojai žino, jog geriau tiems, kurie sutrikusio intelekto vaikus moko pagrindinių disciplinų: lietuvių kalbos, matematikos, istorijos. Tačiau tiems, kurie moko geografijos – tikras vargas.

Kai klasėje yra vienas – du vaikai, kuriems Pedagoginės psichologinės tarnybos specialistai yra skyrę adaptuotą mokymą, geografijos mokytojui išties sunku. „Pamokai ruoštis tenka dvigubai – visai klasei ir atskirai tam vaikui, kuris su visais nespėja“, - kalba mokytoja.

Situaciją keisti ryžosi Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centras, parengęs projektą „Specialiųjų mokymo priemonių rengimas“, kuriame numatyta ir vadovėlių leidyba. Konkurse nusprendė dalyvauti ir Šiauliuose esanti leidykla „Lucilijus“. Leidyklai buvo suteikta galimybė išleisti 7 klasės geografijos vadovėlį specialiųjų poreikių vaikams, kuris žymimas „S“ ženklu dešiniajame viršutiniame knygos viršelio kampe.

Tada, anot leidybos vadovės Danguolės Vasiliauskienės, ir prasidėjusios problemos. Buvo sutarta, kad vadovėlį rašys specialioji pedagogė, mokanti vaikus geografijos. Deja, kai atėjo laikas imtis darbo, specialistė, pasak D. Vasiliauskienės, atsisakė. Vėl teko ieškoti kito specialisto, kol bendradarbiauti sutiko viena geografijos mokytoja. Tačiau pamąsčiusi ir ši nusprendė nerašyti vadovėlio, nes specialiųjų poreikių vaikų galimybių nėra studijavusi.

Knygos leidėjai atsikvėpė, kai darbo sutiko imtis „Juventos“ pagrindinės mokyklos geografijos mokytoja Laima Zonienė.

„Priėmiau leidyklos pasiūlymą dar nesupratusi, kaip gali būti sunku“, - sako 22 metus pedagoge dirbanti moteris šiandien, kai vadovėlis jau išspausdintas 1000 egzempliorių tiražu ir pasiekęs pedagogus. 

Vadovautis teko specialia metodika „Bendrojo ugdymo mokyklų geografijos dalyko pritaikymas specialiųjų poreikių vaikams“, kurioje nurodyta, ką turi žinoti specialiųjų poreikių vaikas, mokydamasis konkrečią temą. Labai daug padėjo ir toje pačioje mokykloje dirbanti logopedė-ekspertė Regina Budrienė, recenzavusi knygą ir mielai konsultavusi, kai reikėdavo nuspręsti, kokio lygio ir apimties turi būti tekstas, kokios turi būti iliustracijos, kurias rinkti padėjo dailininkė Jurgita Jankauskienė, pati piešusi ne vieną vaizdinę iliustraciją, žemėlapius. 

Geografijos mokytoja pastebi, kad žemėlapis sutrikusio intelekto vaikui - ypač kietas riešutėlis, nes šie vaikai neturi erdvinio mąstymo, šlubuoja ir abstraktusis mąstymas. Žemėlapyje pateikta informacija turi būti ribojama. Net knygos šriftas, kaip vėliau paaiškėjo, turi būti didesnis, nei įprastuose septintos klasės vadovėliuose.

Patirties su specialiųjų poreikių vaikais turinti geografijos mokytoja, rašydama vadovėlį, pasikliovė ir savo intuicija. Puikiai žinodama, kad kartojimas – visų mokslų motina, o šiems vaikams – ir tėvas, stengėsi šiai taisyklei nenusižengti.

Bendrojo ugdymo mokyklų vaikai galės laikyti ir geografijos valstybinį egzaminą, tad dažnam vaikui reikalingos puikios geografijos žinios. „Aš stengiuosi dėstyti taip, kad moksleiviai išmanytų geografiją, ir nesvarbu kokios jų galimybės“, - tikina geografijos mokytoja.

L. Zonienė iš patirties žino, kad mokytojui dirbti su nauju vadovėliu nėra lengva. „Pirmus metus dažnas mokytojas nusprendžia, jog vadovėlis netinkamas“, - mokytoja teigia suprantanti, kaip jos vadovėlį priims kolegos. „Aš dabar nebekritikuosiu vadovėlių autorių“, - šypsosi mokytoja, supratusi, koks sunkus darbas iš gausybės žinių lobyno pateikti tai, ko labiausiai reikia vaikui.

Antraisiais metais jau suprantama, kaip dirbti su vadovėliu ir tik trečiaisiais, įsitikinusi L. Zonienė, vadovėlis gali būti vertinamas.

Šiuolaikiniam mokytojui svarbiausia tai, kad jo nevaržytų griežti rėmai, nes pedagogai tapo laisvesni ir atviresni nei prieš dešimtmetį. L. Zonienė parašiusi ne tik vadovėlį, bet ir elektronines rekomendacijas kaip dirbti su šiuo vadovėliu. Šių rekomendacijų prireikė ir specialiosioms pedagogėms iš Kuršėnų Renatai Biknevičienei ir Gitai Vaitkienei, kurios parengė pratybų sąsiuvinius, be kurių tinkamai nefunkcionuotų joks vadovėlis.

Pati geografijos mokytoja Laima Zonienė geru žodžiu iki šiol mini savo šviesios atminties geografijos mokytoją Genovaitę Dindienę, kuri ir įskiepijo supratimą, jog geografijos žinios visada praverčia. Tad ir ji siekia, kad jos mokomi vaikai būtų išprusę. Ir turi kuo džiaugtis – ne vienas yra įkūręs turizmo firmą ar dirba kitoje srityje, kur geografijos žinios būtinos. 

Vilniaus universitete įsigijusi geografės, ekonomistės ir pedagogės išsilavinimą, prieš 22-ejus metus Laima grįžo į gimtąjį miestą Šiaulius ir iki šiol dirba geografijos mokytoja.

Prieš šešerius metus Laimai Zonienei buvo pasiūlyta tapti gide ir ji mielai ėmėsi naujo darbo, kuriam gali skirti savaitgalius. Per tuos metus su turistų grupėmis apkeliauta visa Lietuva, aplankytos ir į kitos šalys. Geras gidas – ne tik geografijos objektų žinovas. Jis, anot L. Zonienės, visada turi domėtis naujovėmis, ruoštis kiekvienai kelionei. Laikraščiai ir žurnalai – nuolatiniai pedagogės gyvenimo palydovai, iš kurių gauta informacija dalijasi ir klasėje. Lietuvoje dirbančiam gidui bene svarbiausios istorijos žinios, nes turistų lankomos vietos dažniausiai susijusios su senąja Lietuvos istorija, į kurią per tuos šešerius metus L. Zonienė gilinasi nuolat. 

Tačiau vien Lietuvos turistų maršrutais moteris neapsiriboja. Keliauta ir į Baltarusiją – senąsias Lietuvos žemes, dažnai tenka lydėti turistų grupes į Estiją, Latviją, Vokietiją, Vengriją. Šiose kelionėse ypač praverčia užsienio kalbos, kurių mokosi kalbų kursuose. Rusų, vokiečių, anglų, lenkų, estų... Tik latvių neprireikia, nors į šią šalį tenka keliauti dažniau. Latvijoje puikiai susikalbama rusų kalba.

Geografijos mokytojai neįsivaizduoja savo laisvalaikio be gamtos. „Esame didieji gamtininkai, buriuotojai, labai judrūs žmonės“, - sako Laima Zonienė ir vėl gali be perstojo kalbėti apie savaitgalius, drauge su vyru Gintaru Zoniu, Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos vyriausiuoju specialistu, praleistus Kuršių mariose ar plaukiojant ežere, bei apie didžiausią žiemos malonumą – slidinėjimą. Mėgstanti kalbėti ir turinti ką pasakyti mokytoja moka derinti ir darbą, ir laisvalaikį, moka rinktis tai, kas vertingiausia, todėl ir džiaugtis turi kuo.