Šiandien į klausimus pasirengęs atsakyti Sigitas Adeikis, muzikantas ir dainų autorius, parašęs ne vieną žinomą šlagerį lietuviškajai popžvaigždei, šiaulietei V. Katunskytei ir jos dainuojančiai dukrai Monikai. Beje, titulo „poetas“ pašnekovas kratosi iš tolo: „Anoks čia iš manęs poetas“, - sako jis.

Šiaip ar taip eikime prie klausimų.

- Kadangi mama muzikantė tavęs mažo neturėdavo kur palikti, vežiojosi kartu į vestuves. Taigi savo balsą išbandei būdamas penkerių, visa gerkle traukdamas anuomet populiarią dainą „Juodas katinas“. O kaip dabar: ar pamatęs kelią pereinantį juodą katiną apsisuki ir eini atgal?

- Ne. Nebijau kačių. Jų dabar tiek daug, kad nespėsi... Kadangi važinėju po visą Lietuvą, kasdien man po tris kates skersai kelio prabėga. Jeigu labai sureikšminčiau, niekur nebenuvažiuočiau. Nesu nusistatęs prieš kates. Ateina pas mane ir į sodą – nevaikau jų.

- Kadaise dainavai pionierių rūmų chore. O dabar, matant, kaip „pražydo so-o-odai“, ar nesinori grįžti į tas dienas?

- Aš ir dabar dainuoju, ir groju. Kai paprašo, saviems... Bet į vaikystę nenorėčiau sugrįžti. Ne. Močiutė mane vesdavo į tą chorą, ir labai sunkiai... Pats nenorėdavau ten eiti, bėgdavau. Choro vadovui Kievišui su manim buvo nemažai vargo, nes turėjau labai gerą balsą (sopraną). Net cypdavau dainuodamas. Matyt, todėl mūsų vadovas vis eidavo ieškoti manęs...

- Grojai ir tarnaudamas armijoje. Ar tas faktas neerzindavo tarnybos draugų? Galima tik įsivaizduoti: pats sau muzikuoji, o jie bėgioja krosus, prisitraukinėja ant skersinio?

- Ne, ne. Jie ant manęs nepyko. Vos nuvažiavęs paėmiau į rankas gitarą, o rusai – draugiški žmonės. Vertino mano sugebėjimus ir sakydavo, jog neisi į ruošos darbus, bet sėdėsi ir mums grosi.

- Vėliau koncertavai su grupe „Naktibaldos“. O pats, kaip kuriantis žmogus, greičiausiai irgi esi naktibalda?

- Naktibalda nesu. O tada buvome jauni, tai ir „varydavome“ iki šeštos ryto. Jaunystė, veržlumas, noras groti... Paskui viskas sugrįžo į savo vėžes.

- Sakai, jog norėdamas užsidirbti, nemažai važinėji po Lietuvą. Įdomu, ar važiuodamas klausaisi savo paties sukurtų dainų įrašų?

- Taip. Klausausi ir naujas kuriu... Perklausydamas dainas dar ir dar kartą pastebiu, kas jose gerai, o ką reikėtų keisti? Įrašant studijoje naujas dainas, turiu visa tai žinoti... Praverčia.

- Rašote dainas šlagerių karalienei V. Katunskytei. Vis dėlto daug kas sako, jog šlageriai tai pigus popsas... Pats gi darai rimto bei gilaus žmogaus įspūdį. Tai kaip čia išeina?

- Todėl, kad tai liaudies mėgstamiausia muzika. Jeigu nori pritraukti publiką, jeigu nori turėti gerbėjų... Tai artimiausias kelias į klausytojų širdis. Naujos simfonijos klausytis ateis tik viena kita dešimtis, o kiti klausosi tų pačių šlagerių. Nors ir pamurma: šlageriai tokie, šlageriai anokie, bet klausosi patenkinti (juokiasi).

- Kartą kalbėjai, jog esi ištikimas dviem atlikėjoms: Vitalijai ir Monikai Katunskytėms. O kaip gyvenime: ar esi ištikimas, o gal geriau – patikimas žmogus tiems, su kuriais susiduri?

- Žiūrint kur... Bet tikrai esu ištikimas: išdirbau daug metų vienoje įmonėje. Nebėgioju. Ištikimas ir dainininkėms. Su žmona irgi gyvename kartu jau dvidešimt metų – niekur neišėjau. Nelaikau savęs perėjūnu.

- Na, betgi kitas įsigudrina nusukti į šalį ir tebegyvendamas kartu...

- O, tai čia tokių, žinot... Kartais kompozitoriui reikia „pasirinkti“ skraidančių fėjų, mūzų. O kaip kitaip?

- Tavoji Mūza – tamsiaplaukė ar blondinė, liekna ar apkūni?

- Oi, ne, ne! Mano mūzos ne tokios! Visas dainas imu iš gyvenimo. Nors ir pajuokavome apie mūzas, bet jų tikrų man nereikia. Gyvenimo sukrėtimai duoda didesnį peną mano dainoms, nei tos skraidančios mūzos. Jos tuščios. Atskrido ir, žiūrėk, nuskrido, palikdamos kalną rūpesčių. Nieko iš to gero. (Juokiasi.)

- Per savo netrumpą gyvenimą, kokį patį įdomiausią prašymą esi girdėjęs iš moters lūpų?

- Dabar taip staigiai nežinau... (Po pauzės) Kad visi tie prašymai tokie žemiški... Gal pasižiūri į mane ir supranta, kad nėra ko ir prašyti – vis tiek neįvykdysiu? Nebent tik pagroti galiu, dainą arba eilėraštį sukurti...

- Ar dainavote savo būsimajai žmonai serenadas, romansus?

- Kai susipažinome, dar nebuvau didelis kompozitorius. Sakydavo: „Visiems rašai, o man – ne“. Dabar turiu ir jai parašęs dainą: „Aš moteris“ vadinasi.

- Kuo gyvenimas panašus į dainą?

- Manau, kad dainas ir padiktuoja pats gyvenimas. Dainos labai panašios į gyvenimą. Sakyčiau taip: visos dainos iš gyvenimo, o visas gyvenimas – iš dainų. (Šypsosi)

- Pakeiskime temą. Ar teko kada susidurti su paranormaliais reiškiniais? O galbūt dainų tekstus susapnuoji ar pan.?

- Tai kad nebuvo šitaip...

- Ar turi „vienumos salelę“, kur galima pabėgti nuo visko, rašyti, kurti?

- Turiu. Palanga. Nuvežu prekes, o žiemą ten taip ramu! Ką per žiemą padarai, tą ir turi, o vasarą tik klausaisi. Nueinu pasivaikščiodamas tuščia J. Basanavičiaus gatve prie jūros, įsivaizduodamas, kaip viskas čia atgis vasarą! Kokios dainos čia turės skambėti?.. Taigi turiu tokią ramybės salą – Palangoje.

- Situacija: ar sutiktum atsisakyti visų teisių į savo sukurtas dainas vardan galimybės praleisti metus negyvenamoje tropikų saloje su bet kuria viena pasirinkta moterimi?

- Tikrai ne. Manau, jog mano dainos yra daug didesnis turtas už šitokią galimybę. Ką ten ta viena moteris... Žiūrint dar kokia? Bet ne.

- Sakoma, jog paukščiai gieda, čirškia, čiulba, kudakuoja... O štai žmogus, ar moka dainuoti, ar ne – vis vien dainuoja?

- Visi žmonės turi balsą ir gali dainuoti, tik ne visi turi klausą. Nors ir tokiems atrodo, kad jie dainuoja labai gražiai...

- Ar dažnai tenka groti tokiu subtiliu instrumentu, kaip kitų žmonių nervai?

- Ne. Pats nesu nervingas ir kitų stengiuosi nenervinti.

- Kaip atrodo: ar visuomet ir visur gyvenime reikia siekti tobulumo?

- Taip, nors pačiam kartais ir neužtenka kantrybės. Jeigu darbas patinka, stengiuosi jį atlikti tobulai. O jeigu ne, darau atmestinai, greitai – kad tik kuo greičiau pabaigus...

- Kaip manai, ar sukurtos dainos pergyvens tave?

- Manau, jog pergyvens, kadangi jos yra iš gyvenimo, o ne iš padebesių „nukabintos“. Čia ne tas atvejis, kai kažkas nugirdo per radiją, susėdo su „chebra“ ir kažką parašė prie alaus... (Yra, kas taip sako). Reiškia, kol alus geriamas, tol šita daina skamba. Mano dainos yra gilios, žmonių mėgstamos. Kartais su viena dirbu ir mėnesį, ir pusę metų... O per trumpą laiko tarpą parašyta daina gyvena labai trumpai.

Pašnekovą nuo kūrybinių minčių atplėšė Romualdas BALIUTAVIČIUS, jį fotoblykste stengėsi apakinti Vadimas SIMUTKINAS.