Martynas Gaubas: „Reikia pačiam menininkui aktyviam būti, nuolat parodas organizuoti, grupinėse parodose, projektuose dalyvauti, nes tik taip meno galerijos ką nors nusižiūri“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Radviliškyje gimęs, Šiauliuose meno mokslus baigęs ir savo kūrybinę biografiją pradėjęs Martynas Gaubas dar vadinamas jaunuoju menininku, tačiau kūrybingumo, iniciatyvumo ir žinomumo jam galėtų pavydėti dvigubai vyresni kolegos.

Praėjusiais metais žiniasklaidoje tik ir mirgėjo antraštės „Skulptorius Martynas Gaubas atstovaus Lietuvai Kinijoje“, „Kopenhagoje Martyno Gaubo paroda“, „Martynas Gaubas...“, „Martyno Gaubo...“, nespėjo prasidėti 2012-ieji – ir vėl „Radviliškietis sukūrė skulptūrą apie emigraciją“.

Per metus sukurti tiek darbų ir tokioje daugybėje parodų dalyvauti gali tik laisvas menininkas, kaip viską suspėti klausiame Martyno Gaubo.

O jis šypsodamasis atsako:

- Visokių veiklų yra. Šiaulių dailės mokykloje vieną dieną turiu pamokų, o dar atidariau savo dailės studiją Radviliškyje suaugusiems. Kodėl? Nes tekdavo dažnai dirbti su suaugusiaisiais, kai buvo vykdomas projektas kalėjime ir Dailės mokykloje dirbdavau ne tik su vaikais.

Tai man visai įdomu pasirodė, gerai dėliojosi, todėl ir sugalvojau studiją įsteigti – žmonių, į ją norinčių ateiti, yra pakankamai daug.

Pastebėjau, kad nors ir man pačiam žinių – kartais techninių, kartais labiau kūrybinių – trūksta, tai yra, pačiam tenka mokytis nuvažiavus pas skulptorius į Vilnių ar Kauną pasimokyti iš jų, ir kad jau atėjo laikas, kai galiu šiokį tokį kelią mene nuėjęs ir kitiems pasakyti, kaip tą kelią eiti.

Nors, žinoma, pagrindinis mano užsiėmimas – kūryba.

- Jūs – pirmiausia tapytojas, skulptorius ar..?

- Sunku pasakyti. Kai kurių žmonių pripažinimą pirmiausia mano skulptūros sulaukia, kai kurių – ir tapybos darbai.
Mano saviraiška labai plati, daug ką apimanti. Tai ir fotografija, ir tapyba, ir grafika – kartais. O būna, kad kartais ir kažkokius juokingus tekstus parašau sau. Ir su gitara bandau šiek tiek groti – kai muzikinių niuansų ieškau.

- Su jūsų kūryba galima susipažinti tik parodose. Tai kiek parodų, pavyzdžiui, 2011 metais dalyvavote?

- Aš niekad jų neskaičiuoju. Juk būna plenerai, po jų parodos, kur parodomas vienas kitas darbas. Sudėtinga tai įskaičiuoti į parodas. Arba, tarkime, vyksta meno mugės, apie kurias sunku pasakyti, ar tai parodos, ar ne. Viena vertus, jos labai reikšmingos, nes parodomi tavo darbai tokiose erdvėse, kur menininkui pernelyg brangu prisistatyti. Kita vertus, jų ir parodomis lyg ir neįvardysi.

- Tačiau žodis „paroda“ kilęs iš veiksmažodžio „parodyti“. Tai negi svarbu, kiek darbų pamato parodote – vieną ar visą kolekciją?

- Vis tiek parodos yra nevienodos: vienas pats organizuoji, kitas – kiti žmonės.

Pavyzdžiui, dalyvauju projekte „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“ ir mano tapybos darbai (viena kolekcija iš senesnių ir naujausių darbų) yra pristatyti penkiose vietose. Aš jų niekur nefiksuoju, nes nežinau, nei kada, nei kur jos vyksta, nes darbus projekto organizatoriai pasiėmė ir dabar juos visur veža, ir eksponuoja... Tai penkios parodos ar viena?

O štai dabar Kauno Rotušės aikštėje esančiame Ryšių muziejuje eksponuojamos mano skulptūros – personalinė paroda vyksta. Tą jau, manau, reikia priskaičiuoti.

Tiek to, galime pamėginti suskaičiuoti: penkios tapybos parodos „Menas senuosiuose dvaruose“, skulptūros Kaune. Dar dalyvavau, atrodo, septyniuose pleneruose – vadinasi, galima sakyti, kad tai buvo septynios parodos. Dvylika... Paskui dar dvi ar trys meno mugės.

- O kas yra meno mugė?

- Tai dabar vienas iš populiariausių būdų ir menininkus reklamuoti, ir meno galerijoms reklamuotis.
Šiuolaikiniai meno vadybininkai stengiasi pritraukti kuo daugiau žmonių į tokias muges, kurios kiek panašios į pramonės ir kitokias muges, vykstančias, pavyzdžiui, „Litexpo“ ar Šiaulių arenoje.

Į jas prikviečiama tam tikrus reikalavimus atitinkančių meno galerijų iš viso pasaulio ir iš anksto mugių organizatoriai derina, kokius autorius tos galerijos pristatys. Pakviestosios galerijos turi susimokėti labai didelius mokesčius už kiekvieną kvadratinį metrą, kad įsirengtų ekspoziciją.

Taip vienoje vietoje kiekviena iš 300-500 dalyvaujančių galerijų pristato nuo vieno iki penkių-septynių autorių darbus. Tai yra vienas iš geriausių būdų vienoje vietoje pateikti daugybę meno kūrinių.

Šios meno mugės sutraukia daug menininkų, meno mylėtojų, kritikų, verslininkų, kolekcininkų, nes viskas dar ir įdomiai pateikiama, siūloma įvairiausių pramogų, muzikinių renginių.

Esu dalyvavęs keliose meno mugėse: Helsinkyje, Vokietijoje, Maskvoje, Pekine, o Kopenhagoje – kelis kartus.

- Ir tose meno mugėse kokiai galerijai atstovaujate?

- Dažniausiai mane pristato Latvijos sostinėje Rygoje įsikūrusi galerija „21“ - palyginti su Lietuvos galerijomis, labai gerai, europietiškai dirbanti. Lietuvių galerijos linkusios uždirbti iš pačių menininkų, o ne iš verslo.

Galerijos „21“ darbuotojai patys atvažiuoja, pasiima darbus, kuriuos tikisi parduoti, eksponuoti ir tik pardavusi juos pasiima tam tikrus procentus. Be to, ji turi savo klientūrą.

Kaip su šia galerija susidraugavau, dabar jau sunku pasakyti.

Apskritai pastaruoju metu dažniausiai galerijos jau pačios mane susiranda, o prieš kažkiek metų buvau išsiuntęs gal penkiems šimtams galerijų savo tam tikrą CV, bet tada nė viena „neužsikabino“, nes paprastai jos turi savo menininkus ir kitų per daug neieško. Nebent atsiranda kokia laisva vieta, bet ir tada jos pačios naują menininką susiieško.

Reikia pačiam menininkui aktyviam būti, nuolat parodas organizuoti, grupinėse parodose, projektuose dalyvauti, nes tik taip meno galerijos ką nors nusižiūri.

Dabar, pavyzdžiui, jau ir viena Danijos galerija kelintus metus mano darbus pristato, tenka jau su rimta Austrijos vadybininke, kuri turi galerijas Bratislavoje, Vienoje ir Niujorke, o dabar atidaro galeriją ir Pekine, pabendrauti.

- Šios galerijos pristato jūsų skulptūras ar tapybos darbus?

- Įvairiai. Rygos galerija – tapybą, o kitos – skulptūras.

Tiesiog dažniausiai aš darau tai, ką noriu, kas man patinka, o paskui darbų fotografijas siunčiu galerijoms. Jos ir atsirenka, ir atsirinktus darbus visur vežioja eksponuoti.

Apskritai meno mugėse pristatoma plati meno darbų panorama: kartais pristato klasikus, kartais – tik šiuolaikinius menininkus, bet dažniausiai viską, kas šiuo metu kuriama. Tokias muges galima pavadinti tam tikra talentų paieška, nors ir į viską žiūrima labai komerciškai – atrenkami tie menininkai, tie darbai, kurie atrodo perspektyvūs parduoti. Ir mano darbus kartkartėmis parduoda.

Kadangi Europoje meno darbų pirkimas sustojęs, todėl europinės galerijos traukia į Rytus. Skandinavijos šalys dar turi pajėgumų įsigyti meno darbų, tačiau... Skandinavai kitų šalių menininkų, galerijų neįsileidžia, o kad ten būtų surengta kokio svetimšalio menininko personalinė paroda, reikia gauti valdžios leidimą. Tik į svetimus ten žiūrima kaip į rimtus konkurentus ir vis ieškoma bet kokių priežasčių jų neįsileisti. Žodžiu, atvirkščiai nei pas mus.

Tad Skandinavijos šalyse stengiamasi, kad nebūtų sudaryta konkurencija vietos menininkams. Dėl to gal skandinavų menininkai lėčiau tobulėja, nes vis tiek patys veža savo parodas į kitas šalis, dalyvauja meno mugėse, bet tai padeda išlaikyti dideles jų darbų kainas.

Gal ir gerai daro, nes jei įsileistų Rytų Europos menininkus, šių kūrėjų kainos sužlugdytų vietos dailininkus.

- Didelis skirtumas tarp meno kūrinių kainų Lietuvoje ir užsienyje?

- Labai didelio skirtumo nėra. Kainos negali labai skirtis, nes šiais laikais informacija lengvai prieinama, todėl jei bus žymus skirtumas tarp kainos Lietuvoje ir Kinijoje, tai atrodys labai nerimtai.

Tenka ir Lietuvoje panašias kainas išlaikyti, ir užsienyje, todėl nebeskaičiuoji nei nuvežimo, nei kitų kaštų. Milijonų niekur neuždirbsi, nes ir pasiūla didelė, ir visa kita. Niekas nepuola pirkti, visi derisi, net nuderi iki mažesnių nei lietuviškų kainų. Kartais galerijose žmonės perka vos ne paskutinę valandą ir nusiperka už labai nedidelę kainą, nes galerijos suinteresuotos brangiai mokėti už kūrinių transportavimą atgal.

- O kokios dabar pasaulinės meno rinkos „mados“?

- Anksčiau aš gana tiksliai nuspėdavau, kuriuos darbus nupirks, kurių nepirks. Nors, žinoma, visada yra išimčių, atsiranda žmonių, kurie nustebina savo pasirinkimu.

Apskritai dabar tendencijos labai panašios ir Lietuvoje, ir užsienyje: perkamiausi yra paprastumu, naivumu, lengvumu pasižymintys darbai. Turi būti klasikinis sprendimas.

Jei bus pavaizduota žmogaus figūra kampu ant galvos, abejoju, ar kas pirks. O jei ant kojų stovi, tai yra galimybė, kad ja kas susidomės.

Šokiruojantys, keisti neįprasti darbai neperkami. Greičiausiai.

- Beje, meno mugėse, parodose jūs dalyvaujate kaip jaunasis kūrėjas ar jau priklausote patyrusiųjų kategorijai?

- Tikriausiai kaip jaunas - iki 35 metų visi laikomi jaunais menininkais, nors, pavyzdžiui, sporte pagal savo amžių būčiau veteranas.

Apskritai meno pasaulyje reikia kitų duomenų nei sportui, muzikai. Nesu girdėjęs, kad labai jaunas menininkas jau būtų akivaizdžią karjerą padaręs. Gal ir būna taip, bet labai retai.

Juk menininkas turi būti ne tik išmokęs įvairių technikų, bet ir turėti savo požiūrį, savitą braižą, savo individualią techniką, savo mąstymą. Tam reikia ir gyvenimiškos, ir kūrybinės patirties.

O ką gali perteikti aštuoniolikos metų jaunuolis?

Na, gal dabar išaugs iš tų indigo vaikų, kurie dar visai maži atranda ar suranda naujų įdomių dalykų.

(Interviu tęsinys kitame laikraščio numeryje.)