Kalnų tarpekliai gidei Rasai Pečiulienei – nesunkiai įveikiami išbandymai. Apie juos savo keliautojams tenka dažnai pasakoti tikromis išgyventomis istorijomis.
Asta VOLKOVAITĖ
Gido darbas nėra tik pasakoti žmonėms sausus faktus ir išvežioti juos po viešbučius bei kiurksoti paplūdimyje. Tai galėtų pasakyti šią savaitę kartu su kolegomis tarptautinę Gido dieną minėjusi gidė bei darbų mokytoja Rasa Pečiulienė. „Pats didžiausias privalumas – kelionės be sustojimo (Nonstop). Tai tarsi nepagydoma liga: grįžtant iš vienos kelionės galvoji apie kitą“, - sako gido darbo užkulisius sutikusi atskleisti R. Pečiulienė.
- Kaip prasidėjo gidės kelias?
- Šios profesijos link ėjau nuo pat vaikystės. Vos trejų metukų tėvai mane buvo išsivežę ilgai kelionei į Gruziją: Gagrai, Picunda. Blyškūs tos kelionės prisiminimai, bet jausmas likęs labai geras: kalnai, palmės, akmenuotas paplūdimys, pasiplaukiojimas garlaiviu Juodojoje jūroje, delfinai, povai vaikštantys parke, milžiniškas kedro kankorėžis, kurį išsaugojau. Tuomet aš galvojau, kad mes pasiklydome ir neberandame kelio namo, bet man buvo saugu, šalia tėvai. Namiškiai prisimena, kad paauglystėje aš visiems sakydavau, jog būsiu gide. Tėvelis kurį laiką dirbo autobuso vairuotoju, vežiojo ekskursijas, pasiimdavo ir mane kartu, klasės auklėtoja rusų kalbos mokytoja Alisa Gerasimovna Bielova keliavo su mūsų klase po visą tuometinę Tarybų Sąjungą. Baigusi abitūrą išdaviau savo svajonę, iškeičiau į vokiečių kalbos studijas (turizmo studijų programų tuomet nebuvo). Šiandien vokiečių kalba praverčia gidaujant - tiek keliaujant su turistais po vokiškai kalbančias šalis, tiek ruošiantis ekskursijai, ieškant medžiagos pasakojimui.
- Kokių būdo savybių reikia gidui?
- Galėčiau pasakyti: jei esate atsakingas, jautrus, sąmoningas ir sąmojingas, smalsus, kūrybingas, reiklus sau, bet nereiklus gyvenimo sąlygoms, jei mėgstate ir mokate vadovauti, būsite puikus gidas ar gidė.
- Ar tenka skirstyti keliautojus į blogus ir gerus?
- Siekiu, kad kontaktas su keliautojais būtų draugiškas, bet nefamiliarus, stengiuosi nevadinti vardais, išlaikyti tam tikrą distanciją, netujinti jų, ypač, jei mūsų bendra kelionė pirma. Pasitaiko, kad su tais pačiais žmonėmis tenka važiuoti į antrą, trečią kelionę, tuomet mus jau riša buvusių kelionių įspūdžiai ir prisiminimai, tie žmonės tampa brangūs, savi. Neskirstau turistų į gerus ir blogus. Yra buvę, kad labai priekabūs žmonės kelionės pabaigoje dėkoja. Jaučiuosi pakylėta. Sykį viena vyresnio amžiaus moteris, buvusi dėstytoja, padėkojo už kelionę, iš karto atsiprašė ir išsakė pastabas dėl latviškų pavadinimų kirčiavimo. Aš prisimenu jos patarimus ir pastabas. Tai savotiškai padeda tobulėti. Sunkiausiai sekasi susišnekėti su gerokai padauginusiais turistais, su tais, kurie nežino, negali atsipalaiduoti kelionėje ir yra nepagrįstai priekabūs. Gido profesija labai dėkinga, nes daugeliu atvejų reikia dirbti su atostogaujančiais, atsipalaidavusiais, gerai nusiteikusiais, teigiamais žmonėmis, kurie nori išgirsti įdomių pasakojimų, pamatyti įsimenančių vaizdų, paragauti nekasdienių patiekalų, užuosti neįprastų kvapų. Ypač stengiuosi susidraugauti su vairuotojais. Kelionėje mes turime tapti komanda. Labai gerbiu jų darbą, dažnai įsiklausau į jų pasiūlymus, bet galutinį sprendimą priimu pati.
- Kokių privalumų savo darbe gali įžvelgti gidas?
- Pats didžiausias privalumas – kelionės be sustojimo (Nonstop). Tai tarsi nepagydoma liga: grįžtant iš vienos kelionės galvoji apie kitą. Kiek rečiau keliaujantiems žmonėms turėtų būti keista, ką galima dvidešimtą kartą pamatyti pvz.: Taline, Rygoje ar Saremų saloje. Kiekviena kelionė ypatinga, kitokia nei prieš tai buvusios, nes keliauji vis su kitais žmonėmis (kita kompanija), kitu laiku, kitomis sąlygomis ir rezultatas kitas. Man gera ekskursija, kai pamatau, patiriu kažką naujo, kai gimsta idėja patobulinti maršrutą, kai susipažįstu su vietiniais žmonėmis ir suprantu, kad jie laukia manęs ir mano turistų kitą kartą atvykstant, kai turistai atsisveikinant paploja ar asmeniškai ateina padėkoti už gerus įspūdžius. Kelionėse plečiasi pažįstamų ir net draugų ratas - susipažįstu ir susidraugauju su įdomiais žmonėmis, įvairių profesijų atstovais. Kelionėse tobulėju pati, keičiasi mano požiūris, supratimas ir vertybės.
- Kokių problemų ir kuriozų neišvengiama kelionėse?
- Problemų kelionėse pasitaiko dažnai ir įvairių. Aišku, geriau jų nebūtų, nes gaištamas kelionės laikas, dažnai griūna planai, bet įvairūs nuotykiai taip pat priduoda savo šarmo. Dažniausiai kyla problemų, susijusių su sveikata (esame paguldę moterį Kuldigos (Latvija) ligoninėje dėl užspaustų kraujagyslių. Praėjus parai, grįžtant iš Ventspilio, pasiėmėme). Kartais kelionėse suserga vaikai, užvalgę mamyčių priteptų kiek jau pavežiotų sumuštinių. Praėjusį pavasarį kreipėmės į vieną Vokietijos ligoninę, nes merginai prasidėjo akių uždegimas dėl to, jog kelionėje nemokėjo tinkamai prižiūrėti linzių. Tai, kad pamirštama namuose, ar rizikuojama kirsti sieną tik su vairuotojo teisėmis, bet be kitų dokumentų – jau įprasta.
Kiek įdomesnis atvejis įvyko dideliame Talino prekybos centre „Selver“ – mergina atsisėdo ant suolelio, valgė bandeles, paliko pasą kartu su pinigais. Ieškojome paliktų dokumentų abi – prekybos centre ėjome prie kasų, kreipėmės į pardavėjas, o šios estiškai ramiai mums atsakydavo: „Ne, mes neradome, bet jūs paklauskite prie kitos kasos ar informacijoje pasiteiraukite“. Palikau savo mobiliojo telefono numerį parduotuvės informacijoje ir vos išvažiavus iš Talino gavau pranešimą, kad pinigai ir pasas atsirado. Tiesą sakant, netikėjau laiminga tos istorijos baigtimi, nes prekybos centras milžiniškas, žmonių devynios galybės. Nustebau, kai sąžiningi estai piniginę atnešė į informaciją. Dažnai turistai daiktus palieka viešbučiuose ar tiesiog būna apvagiami.
Pati nemaloniausia istorija įvyko, kai Berlyno nakvynės namuose du jaunuoliai ir dar keturi žiūrovai pasidarė „šou“ kambaryje: iš dviaukščių lovų sukonstravo keturaukštes, maistą užkišo už šviestuvų gaubtų, kėdę išmetė iš ketvirto aukšto, miltelinį gesintuvą išpurškė kambaryje. Ryte mes išvykome iš viešbučio, o po kelių valandų sulaukiau skambučio iš Lietuvos, iš kelionių agentūros, kad reikia grįžti į viešbutį atlyginti nuostolius. Pokalbis su viešbučio savininku buvo labai nemalonus. Nuostolius jaunuoliai atlygino. Atsiprašiau, paspaudžiau viešbučio savininkui ranką. Jis patikino, kad kitą kartą vis dar priims tos agentūros grupes.
Dar viena istorija. Viena dažus pardavinėjanti latvių firma padovanojo kelionę į Rygą dažų pardavėjams, pardavusiems daugiausiai latviškų dažų.
Turistai buvo surinkti iš visos Rytų Lietuvos: Vilniaus, Ukmergės, Visagino, Panevėžio ir t. t. Aš turėjau grupę pasitikti Šiauliuose. Autobusas gerokai vėlavo. Aš jaučiau, kad kažkas čia ne taip. Autobuse buvo vien gerokai prisivaišinę vyrai. Po Rygos senamiestį vaikščiojome sunkiai, Rygos zoologijos sode du piliečiai pasiklydo, išėjo pro tarnybinius vartus Kyšežerio link, ilgokai jų laukėme, kol jie susiorientavo. Bet blogiausia dar buvo priešakyje – maudynės Jūrmaloje „Livu“ akvaparke buvo išpirktos keturioms valandoms, tačiau kompanija linksmų vyrukų nebesiorientavo laike, ko gero ir erdvėje, todėl baseine užtruko gerokai ilgiau. Paprašiau, kad per vietinį radiją praneštų, jog laukia grupė. Tuomet jie puolė į rūbinę, bet paaiškėjo, kad už papildomą laiką reikia susimokėti, už išgertus kokteilius taip pat. Pinigų jie neturėjo, tad autobuse padarė rinkliavą. Istorija baigėsi gerai, jaunuoliai išvengė dar didesnių nemalonumų, o aš padariau išvadą, kad važiuoti su vienišais, moterų neprižiūrimais vyrais pavojinga.
- Ar tiesa, kad keliautojų sausi faktai nedomina? Kokias gyvas istorijas tenka prisiminti?
- Visokių keliautojų yra. Nors daugeliui turistų sausi faktai neįdomu, tad reikia stengtis juos pateikti „skaniai“. Šiek tiek faktų reikia, kas žinoma - apibendrinti, padėti pamatą tolimesniems legendų pasakojimams. Pasitaiko preciziškų, apsiskaičiusių žmonių, kurie patys gali ginčytis dėl centimetrų ar datų. Skiriasi vokiečių ir lietuvių turistai. Vokiečiams viskas įdomu, turi daug klausimų. Pavyzdžiui: kodėl kairiajame Šiaulių katedros altoriuje paveiksle atvaizduota juodaodė Marija - to fakto nebuvau pastebėjusi, kodėl pėsčiųjų gatvė vadinama bulvaru. Jei pasakai, kad Šiaulių centro simbolis sveikinasi su praeiviais: „Sveiki atvykę į Šiaulius“ ir sveikinimo tekstas skamba anglų, vokiečių, prancūzų, rusų, ispanų, ivrito, švedų, čigonų ir kitomis kalbomis, tai vokiečiai mielai gali 15 minučių palūkuriuoti, kad patirtų šį stebuklą. Lietuviams dažniausiai jokių klausimų nekyla ir niekams jie laiko gaišti nelinkę.
Pamokančios istorijos iš asmeninės patirties labai veiksmingos. Turiu paruošusi istorijas iš savo patirties, kai reikia paaiškinti, kokie pavojai tyko stabtelėjus bet kur pakelėje arba kokios pasekmės būna, kai barbariškai elgiesi viešbutyje arba kad ir ne barbariškai, o tiesiog neatsakingai. Daugeliui turistų patinka anekdotai. Manau, kad jie labai tinka, bet saikingai. Kartais jie „išplaukia“ iš situacijos. Esu pasiruošusi keletą anekdotų apie latvius, apie estus. Juos įpinu į šių šalių pristatymą. Man labai patinka išgalvotos, pamokančios istorijos, turinčios moralą. Vieną galiu papasakoti. Latvijos kaimas. Praėjusio amžiaus pradžia. Išteka neturtingo piemens dukra. Sekmadienį bažnyčioje bus skelbiami užsakai. Nuotakos motina ateina pas pastorių, bruka į sauja jam pinigėlį ir prašo, kad pastorius kaip galima gražiau paskelbtų, jog nuotakos tėvas prastas žmogus. Dvasininkas pasikrapštė pakaušį ir sutiko. Sekmadienį, kai užsakai buvo skelbiami, tai tekstas skambėjo taip : „Kitą šeštadienį mūsų parapijos bažnyčioje tuoksis karvių generolo duktė“. Šią istoriją paprastai pasakoju turistams prieš einant prie kokio objekto, kur jaučiu, kad didelio įspūdžio šis programoje įspūdingai aprašytas stebuklas gali ir nepadaryti.
- Ar tiesa, kad norint sužibėti – reikėtų pagyventi toje šalyje, kurioje vėliau teks dirbti?
- Pagyventi toje šalyje, kurią rodai turistams ilgesnį laiko tarpą - tai būtų idealu, bet nebūtina. Ne visada tam yra galimybių. Mokėti šalies kalbą, žinoti tautos tradicijas, įpročius, įstatymus, paragauti patiekalų, suprasti filosofiją - labai svarbu, o tai padaryti galima nebūtinai ilgai gyvenant, užtenka turėti gerų draugų toje šalyje, turėti noro ir veržlumo keliauti, mokėti susirasti informaciją internete, susidaryti maršrutą, tiksliai nusistatyti kelionės tikslą. Apie Vokietiją daug sužinojau mokindamasi kalbos. Mokytis kalbos nežinant tos šalies kultūros tiesiog neįmanoma. Po Vokietiją daug keliavau su tarptautiniais Socrates Comenius projektais, kviečia pavertėjauti susitikimuose su vokiečių partneriais, taip įsigijau draugų Vokietijoje, ten gyvena studijų draugės. Turiu galimybių, noro bei veržlumo kelionėms. Esu keliavusi maršrutiniu autobusu iš Kauno į Leipcigą, traukiniu po Tiuringiją, skridusi lėktuvu iš Rygos į Kelną tiesiog atšvęsti Helovino, kėliausi keltu iš Klaipėdos į Kylį, keliavau po šiaurės Vokietiją. Štai šiuo metu galėčiau pasiūlyti kelionę į Diuseldorfą ir Kelną.
- Ar teko matyti besiplieskiančius aistringus keliautojų santykius, ar stebėti, kaip dūžta jų širdys?
- Esu pastebėjusi, kad tos meilės trumpalaikės, ilgai netrunkančios. Praėjus metams važiuoji su tuo pačiu žmogumi į kelionę, prisimeni, kad prieš metus kelionėje jis už rankų susikabinęs vaikščiojo su dailia, smulkute, juodaplauke, o pradėjus „prisiminimų vakarą“, supranti, kad net vardo dorai neatsimena, žino tik, iš kokio miesto, kuo dirba, tačiau prisiminimai šviesūs. Romantiški jausmai buvo užplūdę keliaujant po Šveicarijos kalnus...
- Ko linkėtume savo kolegoms Tarptautinės šventės proga?
- Naujų ir įdomių maršrutų, sėkmingo ir kūrybingo jų įgyvendinimo, smalsumo, užkrečiančio visus. Būkite sveiki, energingi ir stiprūs savo profesinėmis žiniomis ir įdomūs turistams.
