Kinijoje eksponuotos Martyno Gaubo skulptūros „Taikdarys“ krūtinę puošia dvidešimt neegzistuojančių ordinų.Martyno GAUBO nuotr.
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Tęsiame pokalbį su Radviliškyje gimusiu, Šiauliuose meno mokslus baigusiu ir savo kūrybinę biografiją pradėjusiu Martynu Gaubu, kuriam kūrybingumo, iniciatyvumo ir žinomumo galėtų pavydėti dvigubai vyresni kolegos.
Šįkart pokalbis apie tarptautinių projektų naudą ir malonumus.
- Dalyvavimas projektuose - jums pramoga?
- Taip, pramoga, kurioje man pasiūloma dalyvauti. Pavyzdžiui, tarptautinio projekto „The European Army and the Qin Emperor’s Warriors 2010–2012“ organizatoriai ieškojo įvairių šalių menininkų – iš kiekvienos Europos šalies po vieną, o man paskambinę pasakė: jus atsirinkome, nes jūsų darbai patiko.
Na, ir padariau dviejų metrų aukščio medinę skulptūrą „Taikdarys“, dengtą bronzos plokštelėmis.
Kaip atrenkami menininkai projektams? Sunku pasakyti kažkokį receptą. Žinau tik tiek, kad išsiųsti CV nepadėjo. Bent man.
Yra toks užburtas dešimties metų nuolatinio darbo ratas: surengi daug parodų, sakykime, Vilniuje, jose tavo darbus pastebi ir pasiūlo, pavyzdžiui, Latvijoje padaryti parodą, po to – kitur, dar darbus meno mugėse užfiksuoja, užsirašo pavardes, kontaktus. Po kiek laiko kokiam renginiui, parodai, projektui ir susiranda.
Tai abipusis procesas: menininkai ieško vadybininkų ir galerijų, galerijos ir meno vadybininkai – menininkų.
Nors Šiauliuose dažniausiai būnu, nors čia esu mokslus baigęs, tačiau gaunu pasiūlymų daugiau iš pažįstamų vilniečių ir klaipėdiečių menininkų, su kuriais mano keliai susikerta parodose, pleneruose. Taigi veikia ir pažinčių ratas, kolegų rekomendacijos, kurias gauni, jei nepavedi.
Svarbu laiku ir vietoje atsidurti, nors tai sunkiai kontroliuojamas dalykas.
- Ir štai atsidūrėte laiku ir vietoje – Kinijoje...
- Kinijoje pristatytas minėtas projektas „The European Army and the Qin Emperor’s Warriors 2010–2012“ buvo sugalvotas kaip šiuolaikinis europinis kontrastas, lyg paantrinimas vadinamajai terakotinei kinų armijai (terakotinė armija – pirmojo Kinijos imperatoriaus Čin Ši Huango terakotiniai kariai ir arkliai iš III amžiaus kapavietės prieš mūsų erą, red. past.).
Taigi buvo pristatytos europiečių sukurtos skulptūros – labai įvairios, lyg kokia mišrainė. Nežinau, ar organizatoriai taip specialiai darė, ar atsitiktinai taip išėjo. Man sunkiai visa ta paroda žiūrėjosi. Kita vertus, tai buvo ir šios parodos pliusas, nes parodė Europą įvairiapusę, o štai trijų skirtingų regionų kinų autorių darbai buvo visiškai panašūs.
Gerai, kad Europos mene daug skirtingų stilių, todėl vienos skulptūros buvo pristatytos siurrealistinės, kitose buvo kubizmo apraiškų, trečiosios, kaip ir mano, buvo realistinės su šiokiais tokiais patampymais, ketvirtos - iš kartono išpjautos, penktos - iš stiklo išlietos kaip kilimai...
Žodžiu, kai kur buvo akivaizdžiai didinamas žingsnis nuo tradicinės skulptūros supratimo. Nors aš paskutiniu metu supratau, kad tas žingsnis neturi būti per didelis, nes nei žiūrovai, nei menininkai to neįvertina: mažai kas prieina prie darbų aprašymų ir į juos gilinasi. Meno kūrinys turi rasti su žmonėmis greitą kontaktą.
Kinijoje apžiūrėjau ir terakotinę armiją. Sunku ją, kaip ir viską ten, vertinti, nes toje šalyje viskas ne taip, kaip pas mus, ir todėl mūsų vertinimo sistema tam ne visai adekvati. Kinijoje kiekiai ir štampavimas neįtikėtinas, nesuvokiamas. Pavyzdžiui, ten stato dangoraižius kvartalais: viename kvartale 60 visiškai vienodų dangoraižių kas dvidešimt metrų, už 200 metrų – kitas dangoraižių kvartalas, o jame šimtas kito modelio identiškų pastatų... Viena vertus, tas štampavimas ir kiekiai rodo galią, o kita vertus, vienodumas pritrenkia. Atrodytų, kam tokius vienodus statyti...
- Ir išskubėjote į Italiją, kur visai kiti mastai...
- Taip, iš Kinijos grįžau gruodžio 3-iąją, o gruodžio 5-ąją išvykau į Italiją.
Šalia Milano, už 60 kilometrų, yra Livinjo - turistinis slidininkų miestelis. Štai ten buvo sniego skulptūrų simpoziumas-konkursas „Art in Ice“, kurio tema - „Mada“. 86 komandos, kiekvienoje – po tris žmones, pateikė paraiškas simpoziume-konkurse dalyvauti, tačiau atrinkta buvo tik dešimt. Tarp jų pakliuvome ir mes – lietuviai.
Vykome trise su dviem vilniečiais Kaziu Venclovu ir Danu Aleksa. Iš sniego kubo (3x3x3 metrai) darėme „Slidininko kaukę“ pagal Dano projektą. Idėja buvo tokia: į tą mūsų sniego skulptūrą – megztą slidininko kaukę - galima įlipti ir iš vidaus pažiūrėti į kalnus.
Skulptūrą iš sniego kubo reikėjo išpjauti tik paprastais įrankiais - ne elektriniais, ne benzininiais: spygliuota viela vietoj pjūklo, kastuvais ir panašiai.
Darbas ten savotiškas: rytą ateini - skulptūra grynai ledinė ir nieko su ja negali daryti, tad bandai lįsti į vidų ir skobti, nes ten minkštesnis sniegas, o dieną skulptūra pradeda tirpti, pradedi jaudintis, kad neištirptų, skubi sniegą paplakti...
Nors nepasakysi, kad tai labai sunkus darbas, nes iš komandų dešimtuko dvi ar tris sudarė vien tik studentiško amžiaus (konkurse dalyvavo ir profesionalai, ir neprofesionalai) merginos: ypatingų fizinių duomenų tam nereikia, todėl tai - ir darbas, ir poilsis.
Be to, mes darbavomės vienmarškiniai, išsirengę iki pusės, nors prisivežėme daugybę šiltų rūbų – manėme, Alpės, kalnai, sniegas...
Tad pusė atrakcijos publikai buvo stebėti tokį skulptūrų kūrimo procesą.
Na, ir žinoma, viskas baigėsi konkursu. Mūsų komanda laimėjo pirmąją vietą (tokie jau mes, lietuviai: jei jau kur važiuojame, tai rimtai pasirengę) pagal menininkų vertinimus, o publika pirmąją vietą skyrė vietiniams. Apdovanojimas simbolinis - vietiniai vynai, sūriai...
Tačiau man didžiausias džiaugsmas tokiuose projektuose – ne apdovanojimai, įvertinimai, o sutikti įdomių žmonių ir gauti kuo daugiau patirties.
Ir šiame konkurse sutikome labai įdomų žmogų – visame pasaulyje žinomą skulptorę iš Izraelio. Ji iš akmens daro dideles - 5 metrų aukščio – skulptūras, todėl mus ir nustebino, kad ji ryžosi dalyvauti tokiame savotiškame projekte.
Ši skulptorė iš karto atkreipė dėmesį į mūsų „Kaukę“. Mes dirbome šalia suomių komandos – profesionalių sniego skulptūrų autorių, kurie dešimt metų važinėja po tokius konkursus ir nuolat laimi, o mes trise pirmą kartą dalyvavome.
Taigi garsioji skulptorė mus palaikė suomiais ir, nusprendusi, kad štai kaip gerai profesionalai dirba, pradėjo jų valgykloje klausinėti: kaip jūs tą padarėte, kaip aną... Ir tik tada, kai suomiai pradėjo atsakinėti, ji suprato, kad ne į tuos kreipėsi.
Nuo tada skulptorė su mumis ir pradėjo bendrauti: ir dabar mes susirašinėjame, ji mums praneša, kur kokie renginiai vyks.
Kaip mes į šį renginį Italijoje patekome? Dar vasarą su vilniečiais pasikalbėjome, kad gerai būtų sudalyvauti, nes kažkuriam buvo pasiūlyta.
- O šiais metais suspėjote sudalyvauti kitame projekte...
- Taip, tarptautinio Europos viešojo meno centro (EPAC – European Public Art Centre) projekte prie Radviliškio miesto kultūros centro pristačiau skulptūrą „Apie emigraciją“.
Šis projektas vykdomas dešimtyje šalių, jo esmė – patiems menininkams nuspręsti, kokius darbus aktualiomis kiekvienos šalies temomis pristatyti.
Kai man pasiūlė šiame projekte dalyvauti, iš pradžių galvojau, kam kitam perduoti šį pasiūlymą, nes nebespėjau ir taip toliau... Tik kai tie kiti atsisakė, nutariau pats daryti, nes organizatoriai labai norėjo, kad Lietuva būtinai dalyvautų projekte.
O ir Radviliškio kultūros centras tą projektą labai palaikė: tik daryk, padėsime, prisidėsime!
O šiaip tą projektą Europos Sąjunga rėmė - ir transportavimo išlaidas, ir visa kita, todėl tereikėjo tik patį kubą susirinkti, elektrą įvesti ir kažką į jį įdėti.
- Ar tie projektai jums finansiškai naudingi?
- Aišku, kad ne. Dažniausiai visai nenaudingi: tik pats išleidi pinigus visokiems dalykams, dirbi, dirbi ir jokio atlygio. Et, esu prie įpratęs nuo senų laikų, kad atrodo, jog tik taip turėtų būti, o ne kitaip.
Tačiau vis tiek projektai yra tam tikra investicija. Tad grįžtame į pradžią – kaip patekti į projektus, muges. Tiesiog daug ką daryti, daug kur dalyvauti, nors dėl to tenka nemažai pinigų išleisti ir medžiagoms, ir transportavimui.
Štai dabar išvydę mano darbą „Apie emigraciją“ kataloge atsirado norinčiųjų eksponuoti ją Londone – laukia, kad atsiųsčiau. O tai man ir vėl reklama, ir vėl išlaidos – už siuntimą pats mokėsiu.
Ir daug yra tokių dalykų. Tačiau juk vis tiek tenka iš pradžių dirbti dėl vardo, kad paskui vardas dirbtų dėl tavęs.
- O kokie darbai dabar jūsų dirbtuvėje?
- Yra tik keletas tapybos darbų, nes turiu padaryti užsakymus - formas bronzinėms maždaug metro aukščio lauko skulptūroms.
Tai ne visai naujos, o tik išdidintos seniau padarytos skulptūrėlės: mergaitė su katinu ir mergaitė, apsikabinusi arklį. Nors kai didini, atsiranda įvairiausių niuansų, visokiausių detalių, todėl mažosios ir išdidintos skulptūros jau nėra visiškai vienodos.
Beje, įdomu, kad užsakovai atsirenka seniau padarytus darbus ir siūlo juos išdidinti. Ir tai nėra malonus užsiėmimas – geriau jau naujas skulptūras daryti.
Kur tas skulptūras galėsite pamatyti? Jos lyg ir Dubajuje meno mugėje dalyvaus, lyg ir bus eksponuojamos Birštone, kur atsidaro skulptūrų parkas. Jei ten bus maždaug metro aukščio pjedestalai, tai skulptūros bus beveik dvimetrinės...
