Į kampuotus ir vietomis aštrius rubrikos klausimus ryžosi atsakyti ir nesusižeisti menininkė, teatralė, prozaikė ir kompozitorė viename, o gal tiksliau būtų sakyti – menininkė plačiąja prasme - Zita Vilutytė. Ir iš kur „tiek drąsos, tiek valios geležinės”? Ponios ir ponai, aplodismentai pašnekovei už drąsą!

- Viena iš beveik prieš dvi dešimtis metų vykusių jūsų parodų buvo pavadinta „Drugeliai“. Ar galite girdėti, kaip drugelis mosteli sparnu?

- Žinoma... Girdėti galima viską. Pakomentuoti plačiau? Reikėtų pagalvoti... Tai labai platus ir geras klausimas, todėl atsakau trumpai. Kitaip galima daug kalbėti, filosofuoti ir nusišnekėti... (Šypsosi).

- Ezoterikoje vartojamos tokios sąvokos, kaip fizinis kūnas, mentalinis, eterinis kūnas... Jūs gi esate daugiaplanė kurianti asmenybė. Kuri iš meninės saviraiškos formų jums pati „lengviausia“, subtiliausia, o gal – labiausiai „eterinė“?

- Kūryba visa tokia. Kūryba yra kūryba, ir nesvarbu kokioje srityje reiškiesi. Kai darai kažką tuo pat metu ir įvairiais būdais – lieka mažiau šansų suklysti. Tada matai savo vidinių išgyvenimų atspindžius įvairiose kūrybos formose.

- Kadangi turite tiek įvairiausios veiklos, įtariu, jog 24 valandų paroje jums gali būti per mažai...

- Ne. Visai pakanka. Ilgesnės paros ir nereikia.

- Savo įkurtąjį holistinį teatrą pavadinote raide „S“. Kodėl gi ne „Ę“ arba ne „Ū“? Kuo ši raidė taip ypatinga?
- (Juokiasi). Viskas labai paprasta: holistinis teatras išaugo iš „Svajoklių” studijos, o „S” raidė yra mūsų logotipe, tarytum perbraukta, tarytum ženklas. Reiškia, turime kur augti ir skleistis. Tame yra ir filosofinė prasmė...

- Sakėte, jog laisvalaikio kaip ir neturite – pats jūsų gyvenimas yra nesibaigiantis laisvalaikis. O jeigu taip – ar dar nenusibodo tinginiauti?

- O kodėl laisvalaikis turėtų reikšti tinginiavimą?! Laisvalaikis – reiškia būti laisvam. Gyventi laisvai. Tai jokiu būdu nėra tinginiavimas.

- Viename interviu teigėte, jog žmonėse gyvena „filosofas-žudikas“. T. y., dažnas susidūręs su stebuklu, skuba savuoju intelektu jį „išnarstyti“, pažiūrėti, iš kur kojos dygusios? Bet jeigu visi būtų svajokliai ir romantikai – ar taip nesuirtų pusiausvyra tarp intelektualinės ir meninės sanklodos žmonių? Juk pasauliui lygiai taip pat reikia ir kuriančių naujausias technologijas, sudėtingas mašinas ir pan.?

- Galbūt. Bet kiekvienas turėtų siekti, jog toji pusiausvyra būtų viename žmoguje ir neieškoti savo sudėtinių dalių kitame. O filosofas-žudikas žudo mūsų svajones.

- Sakėte, jog į darbą vaikštote pėsčiomis. Reiškia, nežinote ir tų vargų, kuriuos patiria vairuotojai, keičiantis sezonams. Kaip atrodo, ar sumažėtų traumų slidžiuose šaligatviuose, jeigu įstatymas numatytu laiku pasikeisti rudeninius batelius į žieminę avalynę?

- (Juokiasi). Manau, kad kiekvienam tas klausimas ateina ir išsprendžiamas natūraliai. O kuo daugiau taisyklių, tuo daugiau traumų...

- Kažkada teigėte, jog „gyvenimas viską sudėlioja į savo vietas“. Šituo pasakymu tarsi suteikdama gyvenimui mąstančios bei numatančios asmenybės statusą... O kada pati pajutote, kad gyvenimas jus jau „padėjo į vietą“?

- Niekados nebūni savo vietoje. Eini ir kartais „nepataikai”. Jeigu klysti – tuomet tave kažkas stumteli ir pastato į vietą. Kai esi jaunas - „stumdo” dažniau. Tu žinai, ko nori, o gyvenimas žino, ko jis nori iš tavęs. Kartais tie norai nesutampa. Tačiau gyvenimo aš jokiu būdu nesuasmeninu.

- Jūsų įkurtas holistinis teatras – vienintelis toks Europoje. Graikiškas žodis „holos“ (visas) skamba panašiai kaip angliškasis „holy“ (šventas). Jeigu nubrėžtume atkarpą, kurios galuose pažymėtume krikščionybę ir pagonybę, link kurio poliaus esate pasislinkusi labiau kaip kūrėja ir kaip asmenybė?

- Stengiuosi išlikti viduryje. Kur besislinktum, gyvenimas vis tiek pastatys į vietą...

- Piešiate mandalas, buvote mėnesiui išvykusi į Indiją... Vis tik ar ne pavojinga lietuviui užsiimti rytietiška pasaulėjauta?

- Kaip yra? Paprastai galvojama: esu lietuvis, gyvenu Lietuvoje, čia mano namas, čia mano troba ir viskas. Tačiau kai lieti savo ribas, pajunti, jog esi Pasaulio žmogus ir kad visur yra tavo namai. Kažkiek paimi iš kitos kultūros ir niekas tavęs neverčia klysti. Juk mandalos piešiamos ir lietuviškoje kultūroje - apvalūs ornamentai, turintys tam tikrą prasmę. Mandalų rastume kiekvienoje kultūroje. Ir tame nėra nieko, kas ne būtų žmogiška.

- Jeigu reikėtų rinktis: nupiešti paveikslą, tema „Atostogos kaime“, arba padėti kaime gyvenančiai močiutei nukasti bulves?..

- Nukasčiau bulves, o po to eičiau piešti. Arba atvirkščiai. Viskas įmanoma. Negalima gyvenime skirstyti: čia darbas, o kas liks - laikas kūrybai. Pažiūrėkite, kaip dabar yra: žmonės dirba, dirba, dirba... Argi ne? Neturi ne tik kad laisvo laiko, bet ir jėgų svajonėms. Tai siaubinga.

- Stebiuosi, kaip iš mano kvailų klausimų gimsta tokios gilios įžvalgos... Bet ženkime toliau. Menas, muzika, eilės... Ar tai gyvenimo dovana išrinktiesiems, ar visgi tai gali kiekvienas – tereikia tik mokėti savyje šiuos dalykus atrasti?

- Man atrodo, jog tai dovana visiems, tačiau norint savyje visa tai atrasti, reikia valios pastangų. Gal kas ir ateina tarsi savaime, tačiau norint judėti į priekį, būtina įdėti daug valios pastangų. Be to nieko nebus.

- Ar esate prietaringa ir ar tikite pranašiškais ženklais, sapnais, o galbūt turite sėkmę nešantį talismaną?

- Ne, neturiu...

- Ar esate geras žmogus?

- Kas tai yra „gerumas”? Jeigu pasakyčiau, tai turbūt sumeluočiau, todėl neatsakysiu...

- Jeigu dabar reikėtų sukurti epitafiją, kuri kada nors bus iškalta jūsų amžinojo poilsio vietoje – kokie tai būtų žodžiai ar sentencija?

- (Juokdamasi). Nereikia granito ir nereikia jokių epitafijų. Apie tai tikrai negalvoju. Man atrodo, kad tai yra... Tikrai nežinau. Ir nieko neįsivaizduoju. Tada bus jau nebe mano reikalas. Aš tiesiog gyvenu, o kai viskas pasibaigs, tegul kiti daro, ką nori.

- Ką gi, sveikinu įveikus klausimų džiungles. Manau, kad panašaus interviu dar neturėjote...

- Ačiū jums.

Neprotingais klausimais pašnekovės holistinę harmoniją drumstė Romualdas BALIUTAVIČIUS, fotoblykste ją akino Vadimas SIMUTKINAS.