Medikė A. Bubelytė parašė dviejų dalių romaną, kurio pirmoji dalis iš spaustuvės jau keliauja į knygynus.
Lina ABROMAVIČIENĖ
Kovo trečiąją minima Tarptautinė rašytojų diena, šia proga kalbiname šiaulietę slaugytoją, išleidusią pirmąją savo knygą. Respublikinės Šiaulių ligoninės Onkologijos klinikos Radioterapijos skyriaus slaugytoja Andželika Bubelytė (slapyvardžiu Angel) ką tik pristatė savo pirmąjį romaną „Juodojo Mėnulio vaikai“. Autorė nustebino net ir savo mamą, tos pačios ligoninės Sveikatos statistikos, analizės ir skubios konsultacinės pagalbos skyriaus darbuotoją Reginą Bubelienę. Stebisi ir kolegos, kad medikės rankose – ne švirkštai ir piliulės, o nauja, dažais kvepianti knyga.
Knygai paaukota pusė gyvenimo
„Knygos „Juodojo Mėnulio vaikai“ rašymui kaupiausi daugiau nei trylika metų, o rašiau – penkerius. Savo knygą pavadinčiau jaunos merginos, gyvenančios problemiškoje šeimoje, brandos istorija“, – pasakoja 36-erių metų knygos autorė A. Bubelytė.
Pasak autorės, knyga nėra autobiografinė – aprašoma istorija yra išgalvota, o pavadinimas „Juodojo mėnulio vaikai“ yra metaforinis ir parinktas neatsitiktinai. Ką reiškia pavadinimas, skaitytojai turėtų suprasti iš turinio. Prieš pradėdama rašyti, A. Bubelytė domėjosi informacija apie mėnulį – skaitė knygą, ieškojo medžiagos internete.
Gyvenimo svajonė
Romano autorė prisimena, kad mokykloje labai mėgo lietuvių kalbą ir mokytojai ją skatindavo rašyti – kartą net pats direktorius siūlė studijuoti lietuvių kalbą. Bet taip išėjo, kad pasirinko visiškai kitą specialybę, tačiau lietuvių kalbos nepamiršo ir visada su ja draugaudavo.
Būdama šešiolikos net nesitikėjo, kad kada nors gyvenime parašys knygą. „Jei man tada kas būtų tai pasakęs, būčiau tikrai nepatikėjusi. Knyga – tai mano gyvenimo svajonė, kurią vargais negalais man pavyko įgyvendinti. Mano šeima – tėvai, kurie labai daug padėjo, todėl esu jiems dėkinga“ - šypsosi pradedančioji rašytoja.
Mokykloje A. Bubelytė rašė poeziją, bet netobulino savo gebėjimų. Pasak autorės, šiais laikais žmonės mažai skaito poeziją.
Knygą suvėrė iš gražiausių karoliukų
A. Bubelytė teigė, kad rašyti knygą buvo sunku, kartais net pritrūkdavo minčių, reikėdavo, kad praeitų tam tikras laikas. Rašė nenuosekliai iš tam tikrų epizodų – pradžios, pabaigos, vidurio ir tik vėliau pradėjo jungti į vieną.
„Savo romaną tarsi iš karoliukų suvėriau. Buvo, kad trūko to vieno karoliuko, teko tvarkyti tekstą ir palaukti, kol vėl gims idėja, kaip sukurti reikiamą karoliuką“, – apie savo kūrinį kalba A. Bubelytė.
Pirmoji kritikė - mama
Mėgstančios skaityti kitų autorių knygas A. Bubelytės manymu, jos romanas yra šiuolaikinis: pirmojoje dalyje kalbama apie jaunuolių gyvenimo problemas, o antrojoje nagrinėjamos suaugusiųjų problemos – prievarta šeimoje, savižudybės problema, alkoholizmas ir kitos.
„Pati pirmoji mano knygos kritikė ir skaitytoja buvo mama, kuri net slapčia skaitydavo. Aišku nesinorėjo leisti skaityti, kai dar nebuvo sutvarkytas tekstas. Vėliau skaitė ir tėtis, ir draugai“, - pasakoja A. Bubelytė.
Knygoje nagrinėjamos savižudybės problemos autorė nesieja su savo išgyvenimais, nors jų būta. „Mano draugas prieš porą metų žuvo. Kai aš rašiau, jis mane labai palaikė. Draugavome apie dešimt metų, todėl labai skaudu apie tai kalbėti. Tiesą pasakius jis nusižudė, todėl knygoje aprašau ir savižudybės problemą, kurią sprendžia pagrindinė romano veikėja“, – neslepia A. Bubelytė.
Visos knygoje išguldytos problemos autorei yra pažįstamos, žinomos, tačiau nebūtinai yra patirtos. Iš darbo į knygą medikė perkėlė tik tai, kad romano antrojoje dalyje bus kalbama apie pagrindinės herojės motiną slaugytoją. Pasak A. Bubelytės, iš realaus darbo į romaną ji perkėlė tai, ko žmonės iš išorės nemato.
Knyga jau turi antrąją dalį
Autorė parašė labai didelės apimties romaną, todėl leidyklos patarė jį padalinti į dvi dalis. Romano antroji dalis dar visiškai nesutvarkyta, todėl autorė mano, kad ji galėtų būti išspausdinta po metų – kai skaitytojai dar bus nepamiršę pirmosios. „Knygą rašiau kaip vieną, tačiau ji išėjo labai didelė. Šiais laikais žmonės nesiruošia daug mokėti už nežinomo autoriaus knygą, o didelės apimties knygos brangios“, – pasakoja rašytoja.
Šiauliai užšifruoti knygos puslapiuose
Nuo penkerių metų Šiauliuose gyvenanti A. Bubelytė savo romane aprašo Šiaulius, kuriuos mini kaip Saulės miestą.
„Niekur neminima, kad Šiauliai, bet neoficialus pavadinimas Saulės miestas labai tiko mano knygai ir yra aprašytas. Norėjosi, kad skaitydami romaną kitų miestų žmonės labiau sužinotų apie Šiaulius - labai myliu savo miestą“, - kalba A. Bubelytė.
Knygos viršelio nuotrauką autorė fotografavo pati - fotografuoti teko apie 50 kartų, kol išėjo norimas vaizdas. „Viršelis sudėliotas iš tų nuotraukų gabaliukų, kurias daug kartų fotografavau – idėją įgyvendinti padėjo geras ilgametis draugas. Nufotografuota eglė iš tikrųjų auga prie Šiaulių arenos. Man tiko, nes šalia matėsi miestas. Nors nežinantis turbūt neatpažins, kad čia nufotografuota Šiaulių arena. Kadangi romanas išgalvotas, tai mėnulis šiek tiek padidintas“, - kalbėjo A. Bubelytė.
Naujiems rašytojams kelias ne rožėmis klotas
Medikės teigimu, įsiterpti į kūrėjų ratą yra labai sunku. „Parašyti knygą nėra taip sunku, kaip tapti pripažinta kūrėja ir rasti leidyklą, kad ją išleistų. Teko ir nuostabių žmonių sutikti, kurie man padėjo, pakritikavo, liepė pataisyti labai nudailintą kalbą“, – prisimena A. Bubelytė.
Autorė bijojo rašyti per grubiai, bet šiuolaikiniai romanai tokie ir yra – vulgarūs. Gašlūs, labiau patinkantys jaunimui. Romaną autorė pataria skaityti paaugliams ir jų tėvams, nes romane nagrinėjamos abiejų pusių problemos.
Pseudonimas Angel – pasirinktas vien dėl to, kad skaitytojas geriau įsimintų. Anot A. Bubelytės, Angel – angliškasis Andželikos vardo variantas. Pasak autorės, kad knyga būtų išleista, reikėjo daug taupyti – kol rašė, visą laiką ir taupė. Knygos leidybai autorė paaukojo 15 tūkstančių litų iš savo santaupų.
„Turi labai norėti, svajoti, kad galėtum šiais laikais išleisti knygą, nes iš knygų neįmanoma uždirbti. Tai buvo tiesiog svajonė – mano gyvenimo įprasminimas. Po knygos kažkiek pinigų sugrįš ir bus galima leisti antrąją dalį“, – optimizmo netrūksta A. Bubelytei.
Leidyklą parinko šarkos jauniklis
Autorė prisimena, kad leidyklos paieškos buvo sunkios. Teko ilgai ieškoti ir gauti neigiamus atsakymus vien todėl, kad knygos apimtis labai didelė, o pati autorė - nežinoma rašytoja.
„Įdomus atvejis buvo darbe, kai skubėjau į ligoninę ir sutikau buvusį elektriką, kuris man parodė sužalotą šarkos jauniklį. Prie pagrindinio ligoninės įėjimo buvo lizdas ir, matyt, šarka jauniklį mokė skraidyti, nes vieną pagavo katinas ir sužeidė – buvo iškąsta kojytė. Tąkart suteikėme paukšteliui pagalbą. Likimas lėmė, kad tas paukštelis atsidūrė pas mane namuose“, - pasakoja A. Bubelytė.
Namuose slaugomas paukštis atskrido ant klaviatūros, kai A. Bubelytė ieškojo leidyklos savo romanui. „Jis tarsi parodė, davė ženklą ir iš tikrųjų ta leidykla išspausdino romaną „Juodojo mėnulio vaikai“, - prisimena A. Bubelytė.
Laisvam paukščiui - laisvai skraidyti
Laimingasis paukštis net vardą turėjo – Čikis, kuriuo pavadintas, kaip sako rašytoja, ir dabar atsiliepia. Tokį vardą A. Bubelytė davė todėl, kad paukščiui pasisekė.
„Kai žmonėms sekasi, sako: „viskas čiki“, todėl ir paukštukas gavo tokį vardą, nes jis pasveiko, gavo antrą galimybę gyventi, - aiškina pašnekovė. - Kai baigiau rašyti, pajutau tuštumą gyvenime. Gerai, kad tuo metu man pasimaišė tas paukštelis, turėjau kuo rūpintis. Buvo lengviau laukti atsakymo iš leidyklų. Visą vasarą auginau paukštį ir rudenį paleidau į laisvę.“
Pasak A. Bubelytės, paleidus paukštį jos namai atrodė kaip po karo. „Paukštis gyveno ne narve, mėgo plėšyti tapetus, nurankioti baldų varžtų apsaugas. Laisvo laukinio paukščio negalėjau uždaryti į narvą – širdis neleido, todėl niekam jo neperleidau auginti. Paukščio kojytei ir perrišimus dariau, tepiau vaistais, su juo elgiausi kaip tikra slaugytoja“, - apie šarkos jauniklį A. Bubelytė galėtų kalbėti labai daug.
Rašytoja kūrė naktimis
Romano autorės manymu, dažniausiai visi rašytojai kuria naktimis, retas kuris rašo anksti rytą, todėl ir pati rašė naktimis. Ligoninėje dirbanti slaugytoja po darbo ilsėdavosi, o prie romano sėsdavo tik vakare ir tai užsitęsdavo iki vėlyvų išnaktų. „Naktis – tas metas, kai ramu, niekas netrukdo ir galima ramiai kurti. Nes antraip gyvenimas verda – tai šuo loja, artimieji maišosi“, - kalba rašytoja.
Dabar vyksta knygos pristatymas visuomenei – A. Bubelytė jau dalyvavo knygų mugėje, pristatė knygą Šiaulių miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje.
vadimo SIMUTKINO nuotr.
