Petras Rakštikas: „Kūryboje, kaip ir gyvenime: eini, eini ir nežinai, ar tave mašina partrenks, ar laimėsi loterijoje milijoną“. Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Kiekvienas Petro Rakštiko grafikos lakštas – subtilus ir ironiškas, daugiaprasmis ir vientisas pasakojimas. Pasakojimas apie gyvenimą – kasdieniškai nekasdienišką.

Kiekvienas interviu su Petru Rakštiku, dailininku ir rašytoju, - tai jau visas pasakojimų ciklas. Ypač kai kalbamasi apie naujausią personalinę parodą - „piešiniai/grafika ir...“

- Sunku atrokuoti kelinta tai personalinė parodą. Penkiolikta... dvidešimta... O gal ir keliasdešimta...

Žodžiu, rašykite „keliolikta personalinė paroda“.

Bendrų parodų gal koks šimtas bus. Neseniai pasižiūrėjau į sovietmečiu rašytas kūrybinio darbo ataskaitas – „Per metus surengiau penkias parodas“... Koridoriuose, mokyklose padarytų tada neskaičiuodavome.

- Ši paroda seniai buvo planuota?

- Kokie čia planai. Vasarą dirbau – galvojau, gruodžio mėnesį, kai 55-eri metai sueis, parodą daryt. Nepadariau – užsimakalavau, terminai visi nuplaukė.

Užsisakiau pas Kinčinaitį galerijoje vasario mėnesį padaryti, bet vėl atidarė universiteto galeriją – pamaniau, reikia savus palaikyti. Juk mes dabar dvi galerijas kuruojame – aną ir čia, Menų fakulteto rūmų rūsyje, tik jos galerija nevadiname. Mūsų galerija-rūmai daugiau studentams skirti, ana – miesto visuomenei.

- Paroda pavadinta „piešiniai\grafika ir...“. Ką reiškia tas daugtaškis?

- Čia tik pajuokavimui. Pristatau septyniolika didesnio formato (pusės vatmano lapo) šilkografijos darbų ir apie penkiasdešimt mažų piešinukų.

Dėl temų... Miksas, miksas: mano jau paruoštos knygutės iliustracijos (knygutė bus daugiau kaip dviejų šimtų puslapių, o gal ir didesnė, jei dar metus patempsiu. O šilkografijos vienas ciklas „Išėjo tėvelis į mišką“, na ir lyg formuojasi vaikystės pasakų tema.

Kodėl vaikystės pasakos? Viena vertus, dėl sentimentų, kita vertus, dabar esu keturių anūkų senelis. Kai jau esi suaugęs, tai ir gretini save su vaikystėje buvusiu. Juk menininkas yra suvaikėjęs žmogus.

Kita vertus, tai nėra pažodinės pasakų iliustracijos – man rodos, pats kuriu tas pasakas.

Tiesą sakant, man apskritai sunku pasakoti, ką aš tuose darbuose darau. Atsiduodu atsitiktinumui: pradėjau vieną daryti, įpusėjau kitą, baigiau trečią – visai išėjo netikėtas sprendinys.

Kūryboje, kaip ir gyvenime, eini, eini ir nežinai, ar tave mašina partrenks, ar laimėsi loterijoje milijoną. O man ir patinka neplaukt prieš srovę. Nors vaikystėje, jaunystėje vis mokė „Tik prieš srovę!“, bet gyvenimas parodė kad reikia mokėti plaukti pasroviui.

- Kas jūsų kūrinių herojai?

- Žinoma, daugiausia žmonės. Nors yra ir katinas („Neramus katinėlio sapnas“).

Bet didžioji dalis apie tai, kaip išėjo tėvelis į mišką – „Paskutinis pelėdos žodis“, „Paskutinė pelėdos vakarienė“... Na, tokie kalambūrai - išdykaudamas savaip interpretuoju liaudies sukurtus tekstus ir kuriu naują pasaulį.

Juk dabar tose vaikystės pasakose įžiūriu filosofinę prasmę, o ta filosofija iš kasdienybės pareina, nes remiesi gyvenimu arba savo patirtimi, jei verslo žmogus esi, arba rimtesnių filosofų darbais. Karlas Kastaneda ir kiti filosofai man labai didelę įtaką padarė.

Tą savo vaizdų pasaulį kuriu, sakyčiau, iš nieko. Nors ir kiekvienas turbūt kuria iš nieko, jei nesiremia natūra ir nedaro tokio akivaizdaus atpažįstamumo darbuose, kur demonstruojama pirmiausia meistrystė.

Aš bandau ieškoti naujos plastikos – aš ne technologas. Todėl serigrafijos darbai yra šiek tiek kitokie, nei anksčiau daryti, kitokie nei piešiniai. Vis bandau kažką nauja atrasti.

Užpernai daryta abstrakčių darbiukų parodėlė man tada nežymi pasirodė, o dabar man ji labai svarbi pasidarė, nes buvo kaip ir suformuotas grafinis įdaras siluetuose.

Viskas spontaniškai gimsta. Seniau darydavau daug eskiziukų, piešinių, o pastaruoju metu pasiimu bet kurį, kad ir seną piešiniuką, jį sumaigau, perminkau, išlankstau ir vėl nauja forma, kitokiu pavidalu leidžiu jam gyventi.

Juk taip atsigamina ir žmogus – reinkarnuoja. Sako, kad nugyvenus vieną gyvenimą dūšia ar siela daugybę metų nirvanoje plaukioja, jog paskui atgimtų kita forma.

- O jūs kas buvote praėjusiame gyvenime?

- Ką aš žinau... O reinkarnacija, aišku, tikiu. Juk kažkuo reikia tikėti. Tik vieni tiki Dievą vienokia forma, kiti - kitokia.

Kuo patrauklus tikėjimas reinkarnacija? Negi kai myli, klausi, kodėl myli. Tas pats ir su tikėjimu: kai žmogus kažkuo tiki, neverta klausti, kokį tam turi pagrindą, tikėtis, kad bus įvardyta ta paslaptis, kurios mes negalime sučiupinėti, suvokti, o tik nujausti intuityviai ją esant, nors ji ir akivaizdžiai panosėje, bet pačiupinėti jos negali.

Todėl kūrybinė veikla, literatūra ar dailės dalykai ne pažodžiui atkartoja supančią aplinką, o praktiškai papildo Dievo kūriniją naujomis formomis. Jei pats nesugebi sukurti naujos plastikos, naujos stilistikos, tai remiesi kitu, interpretuoji kitą arba pataikauji tam bendrai priimtinam meno suvokimui, kad menas yra tai, kas atpažįstama ir meistriškai padaryta.

Nors už tai ir mokami dideli pinigai. Tačiau tame dažnai ir tuštybė slypi - klastingas tas atpažįstamumas. Kiek yra meistrų, kiek jų darbų internete: aktus didžiulius paišo, lenkia fotografiją... Bet tai tik rankų miklumas. O išradingumo aš ten kažkaip ir nematau. Ir man jie kliūva.

Gal todėl, kad aš pats taip nemoku.

- O jūs gaunate dividendus už savo kūrinių išradingumą?

- Tik katučių iš susirinkusiųjų į parodas. O šiaip esu neperkamas, visiškai nepopuliarus. Kad parduotum save, reikia turėti talentą, kaip ir bet kokiame versle.

- Tad kuriate iš to, ką uždirbate dėstytojaudamas?

- Na, aš turiu maksimaliai leistinus krūvius universitete ir mokykloje. Storai gaunu – nereikia galvoti, kaip prisidurti.

- Kūrybai per tuos krūvius laiko lieka?

- Tiek, kiek lieka nuo paskaitų. Todėl ir dailė, ir literatūra – viskas juda.

Štai toks meno savaitraštis prašo tekstų, tad gal ir reikės paleisti tokį ciklą tekstų apie Šiauliuose vykstančias parodas. Bandysiu rašyti savoj stilistikoj: ne kritinius straipsnius, kaip kad menotyrininkas gali parašyti, o savaip interpretuoti, paversti literatūrine forma parodų vaizdus.

Kodėl? Nes rašymas man - gyvenimo būdas.

- Nebijote įsigyti priešų apie kolegas rašydamas?

- Paskutiniaisiais metais apie parodas rašydamas aš neminiu nei pavardžių, nei kramtau ką. Jei atpažįsta kas save ar kitus tuose straipsniuose, tai gerai.

Būdamas jaunesnis buvau kandesnis. Gal todėl, kad išsiskirčiau iš kitų. Bet dabar manau, kad vienam Dievulis daugiau davė, kitam mažiau, bet jis aktyvesnis nei pateptas, kam man tai daryti.

- Ir kokia, pavyzdžiui, praėjusiais metais jums įsiminė Šiauliuose vykusi paroda?

- Jų tiek daug, kad sunku kurią išskirti. Per metus kokia įsiminė - nepasakysiu, o štai prieš daug metų buvo toks Broniaus Rudžio organizuotas projektas: visi dailininkai piešė bendrą piešinį. Tai, žinoma, kreizas, išdykavimas, savotiška fiesta, bet tai buvo įdomu.

Šiaip Šiauliuose išskirtinių renginių vargu ar vyksta. Nors, kita vertus, kai palyginu su Klaipėda, tai matau, kad Šiauliai yra Žemaitijos kultūros meka.

Nors Klaipėda triskart didesnis miestas, bet jos dailininkų pajėgos su Šiaulių nesulyginamos. Taip, ten yra daug gerų skulptorių, dizainerių, bet ne tapytojų, ne grafikų... Čia jau mes į tuščius vartus mušame – mūsų universitetas paruošia tiek gabių žmonių, tiek Dievulio pateptų...

- Sakote, kad Šiauliai gali didžiuotis grafikais ir tapytojais. Turite omeny vyresniąją kartą?

- Ne tik ją. Nors vien Eduardo Juchnevičiaus vardas ką sako – darbai Nacionalinėje dailės galerijoje, ir tapytojo Romano Vilkausko vardas.

O kas Klaipėdoje? Bent jau man vienintelė garsesnė pavardė – Liudvikas Natalevičius. Žemaitijos dailininkų sąjungoje – tik vienas kitas profesionalus dailininkas, kiti - vidutinio pajėgumo dailės mokytojai, kokių pas mus Šiauliuose yra tirštai.

Vien pasižiūri į mūsų trečiojo kurso grafikus – solidūs, gerai paišantys. Profesionaliu dailininku bet kuris iš jų gali būti, jei tik sugebės gyvenime prasimušti. Ir dailės dizaino pirmas kursas - imlus, gabus.

- Jaunimas – jums ne konkurentai?

- Ir taip pilna tų „konkurentų“. Vien Lietuvos dailininkų sąjungoje ar ne keturi tūkstančiai. Kaip ir konkurentai visi, bet man jie netrukdo gyventi.

O jaunimas... Manau, kuo daugiau save su kitais lygini, tuo tik geriau. Juk kai 1983 ar 1984 metais aš, Arūnas Uogintas, Vaidotas Janulis, Gintaras Martinionis ir dar keli žmonės darėme bendrą parodą (labai solidžią, vos ne rečitalį, nes mums visiems tai buvo vos ne pirmas pasirodymas), tai ir tuometinis mūsų dailininkų vadas Aloyzas Toleikis, ir Eduardas Juchnevičius, ir Vitolis Trušys dėl to nepurkštavo, o plojo.

Mes lygiai taip pat žiūrime į tą naują kartą, studentus: juk su jais dirbi ne vien tam, kad algą gautum, bet ir kažką padarytum, kad išliekamoji vertė būtų. O vertė yra studentas su savo kompetencija ir gebėjimu kažką daryti.