Kas lengviau: įmušti įvartį rungtynėse ar atsakyti į kelis „Blic interviu“ klausimus? Visa tai nusprendė išbandyti Šiaulių „Gintra-Strekte-Universitetas“ žolės riedulio komandos kapitonė – Simona Grubliauskaitė. Pažiūrėkime, kaip jai seksis?
- Pelnei geriausios žolės riedulininkės titulą. O kaip tau sekasi ridinėti Velykų margučius?
- Velykos dar negreit – reikės pasiruošti... Teko ridenti ir anksčiau, bet sekėsi nelabai kaip...
- Dažnai manoma, jog geras sportininkas negali būti geru menininku, ir atvirkščiai. Vis dėlto esi pastebėta parodų salėse...
- Nemanau, kad negali būti tuo pat metu ir geras menininkas, ir geras sportininkas. Viena iš mūsų komandos merginų yra gera menininkė ir gera sportininkė... Sakyčiau, tai suderinama. O aš... „Papaišalioti“ visada galima. Kai paskaitų metu nelabai klausausi, atsiverčiu sąsiuvinį ir piešiu...
- Mačiau, jog lažinaisi viename socialiniame tinklapyje. Bet ar lankaisi lažybų punktuose, ar statai už komandas?
- Ne, ne. Nelabai aš gilinuosi. Aišku, jeigu būtų ten įtrauktos mūsų komandos rungtynės, rezultatą galėtume „pakoreguoti”. (Šypsosi).
- Virtualybėje domiesi gražiausiais pasaulio vyrais... Kuris gi iš jų yra tavo „svajonių princas“?
- Nelabai turiu šitokių idealų... Gal netyčia ką paspaudžiau internete? (Juokiasi). Antonio Banderas? O, čia jau tokie klasiški vyrai... Tokie gerai.
- Girdėjau, jog kas rytą perskaitai savo dienos horoskopą?
- Gal ne nuo pačio ryto, bet kiekvieną dieną. Ar pranašystės pildosi? Sutapo tai, kad buvo rašoma, jog paskutiniąją šio mėnesio savaitę padidės traumų tikimybė. Ir tikrai: varžybose gavau traumą. Išsipildė. (Rodo subintuotą pirštą). Tokie dalykai leidžia susimąstyti.
- Neretai visa komanda važiuojate į gamtą kepti šašlykų. Bėda ta, jog visi žino, kad kepti šašlykus – vyriškas užsiėmimas, o jūsiškis kolektyvas labai moteriškas...
- Kartais kuri draugė pasikviečia savo vaikiną. Tai jis ir kepa, o mes, suradusios, kas iškepa, laukiame... O jeigu ne, kepame pasikeisdamos: vieną sykį viena, kitąkart – kita.
Labai skaniai išeina.
- Ar esi kada nuskriaudusi pernelyg įkyrų savo gerbėją? Arba, tarkime, savo brolį Justiną?
- Nesistengiu būti tokia grubi. Ir broliui, atrodo, nesu su riedulio lazda užtvojusi per kuprą... (Juokiasi). Jis žaidžia regbį, be to, yra vyresnis. Tokio nenuskriausi...
- Esi komandos kapitonė. Ar nuo „kapitono tiltelio“ geriau matosi kur link juda laivas – tavo komanda?
- Nemanau. Visos mes turime vieną bendrą tikslą. Nebūna, kad viena mato, jog reikia pasitempti, o kitai nesvarbu. Pas mus taip: jei ką nutariame, tai ir siekiame vieningai, it kumštis. Ir jeigu atsitinka taip, kad dėl kurios nors žaidėjos komanda pralaimi, ją stengiamės palaikyti. Jei pralaimime, reiškia, kalta visa komanda.
- Ar daug rungtynių „sudirba“ prastas teisėjavimas? Neseniai grįžote iš Austrijos, kur Europos klubų čempionate iškovojote 5-ąją vietą. Kokia buvo teisėjavimo kokybė?
- Šiokie dalykai dažniausiai ir pasireiškia išvykus į Europos čempionatus. Bet sakoma, jog teisėjas visuomet teisus. Pasitaiko, kad paskutinėmis sekundėmis teisėjai „klysta”. Matyt ne tas pats, ar žaidžia Lietuva, ar didelė valstybė? Austrijoje nepasitaikė teisėjavimo klaidų, kurios būtų paveikusios rungtynių rezultatą.
- Į pirmą treniruotę tave atvedė mama. Ar vėliau nepamiršai jai padėkoti?
- Padėkojus gal ir esu, bet žinau, kad didžiausia bausmė buvo, kuomet prasižengus man mama pasakė, jog nebelankysiu treniruočių. Viskas! Tada mama ir suprato, kad man riedulys reiškia labai daug.
- O kokia yra pati didžiausia tavo svajonė?
- Sporte – pasiekti kuo aukštesnių rezultatų. Kiekvienas sportininkas svajoja patekti į olimpiadą. Tačiau kartais reikia galvoti realiai. Nesistengiu gyvenime turėti labai tolimų tikslų, bet orientuojuosi į artimesnius, greičiau pasiekiamus. Tokiu būdu, iš mažesniųjų susidėlioja ir viso gyvenimo tikslas.
- Ar nebūtų įdomiau žolės riedulį žaisti dviem kamuoliukais? Ir žiūrovams intriga...
- T. y. vieną varaisi, o kitas į koją sukerta? Būtų įdomu... (Juokiasi).
- Treneris – tas žmogus, su kuriuo tenka daug bendrauti, praleisti daug laiko. Kaip komanda žiūri į trenerį? Kaip į draugą, į tėvą ar į mokytoją? O gal kuri slapčia jį buvo įsimylėjusi (jaunos merginos kartais įsimyli vyresnius)?
- Treneriui jaučiame pagarbą, lengvai bendraujame. Ir pajuokaujame. Moka jis komandą pralinksminti, o kai reikia – ir sudrausminti...
- Ir jokių „romantikų“?
- Ne, ne...
- Ar turi nusižiūrėjusį savo svajonių automobilį? O gal ir turi?
- Ne, neturiu. O nužiūrėjusi esu net du, kurie labai skiriasi. Vienas „Mini Cooper”, o kitas - „Ford Mustang”.
- Kiek kartų per dieną kerti gatvę degant raudonam šviesoforui?
- Stengiuosi eiti per perėją. O jei ir tenka eiti per raudoną, tada geriau arčiau perėjos. Vis dėlto dažniau stengiuosi palaukti: vis tiek niekur nenubėgsi. Tą patį sako ir treneris: niekur nenuskubėsi.
- Norint laimėti rungtynes, reikia mokytis žaisti, treniruotis, įdėti nemažai pastangų. Bet ar reikia mokytis pralaimėti?
- Žinoma, kad pralaimėti irgi reikia mokėti. Jeigu neatsitiesi, bus sunku psichologiškai kitose rungtynėse. Vadinasi, turi stengtis viską pamiršti, išsianalizuoti klaidas, kad jų nebekartotum ateityje.
- Koks yra pats didžiausias tavo trūkumas?..
- Kartais pernelyg susikoncentruoju į blogus dalykus ir daug laiko praleidžiu galvodama apie juos, užuot pamiršusi ir žengusi toliau...
- ...o privalumas (arba stiprioji tavo charakterio pusė)?
- Kad ir kaip būtų blogai, stengiuosi nepasiduoti. Kartais labai padeda, kai į problemą pasižiūriu su humoru - juoktis geriau negu verkti.
Žolės riedulininkę bandė priversti „sužaisti koja“ Romualdas BALIUTAVIČUS, tas akimirkas įamžino Vadimas SIMUTKINAS.
