Šiaulietė menininkė Vita Žabarauskaitė džiaugiasi, kad jos tapybos darbų organizuota Prancūzijoje; „Kai yra darbų – salės juos pačius suranda“. Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Nuo kovo 6-osios nedideliame Prancūzijos Luaros regiono mieste May sur Evre vyksta Lietuvos kultūros dienos, kurias organizavo Lietuvos Respublikos ambasada kartu su Leopoldo Sedaro Senghoro kultūros centru.

Kultūros dienos prasidėjo dviejų parodų – šiaulietės Vitos Žabarauskaitės tapybos ir vilniečio Kęstučio Stoškaus fotografijos - atidarymu Leopoldo Sedaro Senghoro kultūros centre.

Vitos Žabarauskaitės tapyba prancūzams pristatoma kaip ekspresyvi, sodrių spalvų ir ryškių potėpių, kurios pagrindinės temos ir motyvai – Lietuvos istorija, jos papročiai ir tradicijos.

- Kaip jums pavyko surengti savo kūrybos parodą Prancūzijoje? - klausiame Vitos Žabarauskaitės – menininkės ir kartu Gegužių progimnazijos dailės mokytojos.

- Patikėkite tikrai nesiveržiau surengti parodos Prancūzijoje. Tiesiog per keletą metų Lietuvos užsienio reikalų ministerijos darbuotojai nupirko vieną mano darbą iš „Kalevalos“ ir vieną iš lietuviškų pasakų ciklo, vėliau - Lietuvos ambasadai Prancūzijoje paveikslą „Arkliarūgštės“.

Tuomet dirbtuvėje šie žmonės matė visą mano lietuviškų pasakų kolekciją, keliaujančią per Lietuvą. Ir vienam iš jų kilo idėja, kad būtina tas mano pasakas eksponuoti kitose šalyse.

Taigi dabar į Prancūziją turėjo keliauti mano lietuviškos pasakos liaudies pasakų rinkinio „Gyvasis vanduo“ motyvais. Jos buvo eksponuotos Šiaulių dailės galerijoje.

Tačiau kadangi aš žinau, kas iš tų darbų lieka, kai jos pavažiuoja tris šimtus kilometrų per Lietuvą. Todėl nenorėjau pridaryti prancūzų muziejininkams problemų – kad pas juos nuvažiuotų duženų krūva.

Be to, tuo metu jau turėjau kitą kolekciją tapybos darbų – vadinamąją mano šimtąją parodą. Todėl tiesiog pakeičiau pirminį sumanymą savo nauju vien todėl, kad būtų saugiau darbus transportuoti.

Nors iš tiesų manau, kad pasakos tikrai būtų geriau reprezentavusios Lietuvą Prancūzijoje.

Tačiau ir mano tapybos darbuose labai daug mitologinių, etnografinių motyvų, todėl nemanau, kad bus blogiau.

- Tai kokia ta šimtoji paroda, kuri dabar eksponuojama Prancūzijoje?

- Ji sudaryta iš keturiasdešimties parodinio formato paveikslų ir niekada visa Šiauliuose nebuvo eksponuota. Dalis jos buvo parodyta Rėkyvoje, dalis – Šiaurės Lietuvos kolegijoje, dalis - Šiaulių miesto dailininkų ataskaitinėje parodoje, dalis - Gegužių progimnazijoje.

Kodėl taip? Aš, matyt, keičiuosi. Jei anksčiau užsisakydavau dailės galerijų sales ir laukdavau, kol ateis laikas, kad būtinai ten savo darbus galėčiau eksponuoti, tai dabar aš jau darau kitaip: kai yra darbų – salės juos pačius suranda.

Todėl ir šimtąją savo parodą iš šių darbų surengiau Joniškyje, nes tenykštis kultūros centras pasiūlė visą kolekciją išeksponuoti. Aš sutikau ir su mielu noru tą parodą ten išvežiau, nes turiu labai daug sentimentų tam kraštui – tai yra mano tėvo, mano močiutės, mano giminių kraštas.

Ši kolekcija dar buvo eksponuota Žiežmarių nuostabiai restauruotame dvare, kuris yra didžiulis kultūros centras: ten vyksta koncertai (juose, esu pastebėjusi, dalyvauja tokie žymūs kompozitoriai kaip Onutė Narbutaitė), parodos, todėl ir mano darbai ten gerai tiko, labai gražiai buvo išeksponuoti.

- Ir kaip išgabenote keturiasdešimties darbų kolekciją?

- Kadangi tuo metu mano alga labai „didelė“ - net 1380 litų, parašiau tiesiai į Užsienio reikalų ministeriją: kaip man iš tokios algos, kurios du trečdalius, jei ne daugiau, atiduodu mokesčiams, samdyti mašiną darbams į Vilnių nuvežti...

Vilniuje žmonės yra jautresni, nes gyvena sudėtingiau, sunkiau – miestas juk brangesnis, todėl jie mane suprato ir atsiuntė mašiną, paskui jau savais keliais ministerija kolekciją nuvežė į Lietuvos ambasadą Paryžiuje. O jau iš ten patys prancūzai kolekciją parsivežė į May sur Evre miestelį, kuris yra netoli Paryžiaus.

Džiaugiuosi, kad mano darbai bus eksponuojami Leopoldo Sedaro Senghoro kultūros centre-muziejuje, nes Prancūzijoje būtent tokios parodos yra vertinamos.

Aš taip manau, nes puikiai atsimenu vieno lietuvių kilmės prancūzų skulptoriaus blaškymąsi po Šiaulius, kai jam buvo pasiūlyta surengti parodą galerijoje. Skulptorius atsisakė, nes jam būtinai reikėjo muziejaus, kadangi žodis „galerija“ Prancūzijoje labai daug kam asocijuojasi su drabužių parduotuvėmis - visos didelės tenykštės parduotuvės yra vadinami galerijomis. Todėl prancūzui buvo labai svarbu, kad tik jo darbų paroda būtų eksponuojama muziejuje, o ne galerijoje.

Todėl aš, žinodama šitą dalyką, labai džiaugiuosi, kad mano darbų paroda yra eksponuojama muziejuje.

- Ar nebaisu išsiųsti tiek savo darbų už tūkstančių kilometrų?

- Pripratau. Žinau, kad Danijoje mėtosi šimtas mano darbų, ir nežinau, ar neparduotus aš kada nors susigrąžinsiu. Jie ten dar nuo 2000 ir 2002 metų parodų.

Buvo tų mano mano parodų ir Austrijoje, ir Italijoje, ir Latvijoje. Ir pavieniai darbai iškeliauja į įvairias šalis: štai neseniai vieną mano akvarelę išvežė į Londoną. Džiaugiuosi - kad tik išvažiuoja.

Galų gale ir ten, Prancūzijoje, darbai susiras namus.

- Ir kelinta tai bus jūsų paroda?

- Nesuskaičiavau dar. Juk šį mėnesį net trys mano parodos atidaromos.

Kelmės kultūros centre eksponuojamos lietuviškos pasakos, kurias norėta vežti į Prancūziją. Į Joniškį išvažiavo trisdešimt trys tekstūriniai darbai iš rudenį eksponuotos Šiaulių dailės galerijoje kolekcijos ir dar keli ciklai, kurie bus pristatyti bendroje moterų dailininkų parodoje Kovo 8-osios proga.

Beje, kai atvažiavo joniškiečiai kolekcijos išsivežti ir pamatė, kad sudėjau tekstūrinius darbus, nustebo: „O kur moterys Kovo 8-ajai?“ Tada aš peržiūrėjau dirbtuvėje esančius darbus ir atradau tuos nelaimingus graikų mitus, kuriuose dar spardėsi kelios moterytės: tai su vaikais, tai kažkokioje skrynioje...

Ir trečioji paroda – Prancūzijoje.

- O kaip parodą Prancūzijoje pavadinote?

- Aš jau tikrai prancūzams nenurodinėjau - kaip jie norėjo, taip ir pavadino. Atrodo - vernisažu. Kelmėje parodos pavadinimas aiškus - „Gyvasis vanduo“, o kaip parodą pavadino joniškiečiai, aš nežinau.

Pavadinimai manęs nejaudina – tai tik įpakavimas.

Kaip ekspozicija atrodo, irgi nemačiau. Esu tik gavusi elektroniniu paštu nuotraukų, kuriose matyti, kaip atrodo May sur Evre muziejaus salės su nuostabiomis ryškiomis sienomis ir gražiai išeksponuotais darbais.

Tiesiog esu dėkinga, kad mūsų Užsienio reikalų ministerijai, ambasadai Prancūzijoje, Tarptautiniam kultūros programų centrui, kad organizavo šią parodą, kad mano darbus pamatys ir Prancūzijoje.

- Ar nenorėtumėte dalyvauti parodos pristatyme? O gal internetu stebėsite atidarymą?

- Internetu? Ne. Kovo 22-ąją, kai ten vyks oficialus parodos atidarymas, bus ten Lietuvos ambasados Prancūzijoje kultūros atašė, kuri pažadėjo parodą ir pristatyti, ir nufotografuoti ekspoziciją, ir man atsiųsti nuotraukas. Pamatysiu dar, kaip ten viskas atrodė, kaip sekėsi. Manau, kad mano ir vilniečio fotomenininko darbų parodos sulauks nemažo ažiotažo, nes tuo metu mieste vyks Lietuvos dienos.

O pačiai važiuoti per toli. Be to, esu buvusi Prancūzijoje, todėl dabar norėčiau nuvykti į kitą šalį, kurioje dar nesu buvusi.

- Ar tokia paroda Prancūzijoje kelia dailininko reitingus?

Kažkada visi veržėsi į Prancūziją mokytis. Ten vyko pirmosios pasaulinės parodos, kuriose dalyvavo lietuvių dailininkai. Tada buvo Prancūzija priešakinis pasaulio meno centras. Kaip dabar? Nežinau. Gal šias pozicijas perima Vokietija, Anglija.

Apie Vitą Žabarauskaitę

Gimė 1962 metais Kairiuose, Šiaulių rajone. Lietuvos dailininkė, pedagogė, poetė.

1980 metais baigė M. K. Čiurlionio menų mokyklą, 1988 metais – Šiaulių pedagoginį institutą. Šiaulių Gegužių progimnazijos dailės mokytoja metodininkė.

Nuo 1995 metų Lietuvos dailininkų sąjungos narė.

Surengė per 100 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje (Austrija, Italija, Danija, Latvija). Jos kūrinių yra įsigiję Austrijos, Vokietijos, JAV, Izraelio, Lenkijos ir Lietuvos kolekcininkai.

Svarbesni darbai: „Metų laikai“, „Didžioji verba“, ciklai „Kristaus kančių kelias“, „Rudens nuotaikos“, „Skrynios. Dangčiai. Langinės“, „Nušvitimas“, „Pjesė mechaniniam pianinui“, „Medunešis“, „Niveliacija“, „Stebuklingosios Nilso kelionės“, „Lietuviškos pasakos“ ir kt. Rašo eilėraščius, pati iliustruoja savo eilėraščių publikacijas spaudoje.

Lietuvos kultūros ministerija suteikė meno kūrėjo statusą.