Donatas Sivickis su aukščiausios žiedinių moticiklų klasės 2-osios vietos apdovanojimu ir savo komandos bičiuliais Kaune. Donato Sivickio archyvo nuotr.

Monika SKISTENYTĖ

Donatas Sivickis – vienas iš pirmųjų lietuvių, užėmusių prizines vietas Lenkijos žiedinių motociklų lenktynių čempionatuose ir vienintelis Šiaulių apkrities atstovas, kuris stengiasi, kad žiedinės lenktynės taptų nors šiek tiek populiaresnė sporto šaka.

Po avarijos – metai be lenktynių

D. Sivickis žiedinėse lenktynėse dalyvauja beveik 4-erius metus, tačiau sportininkui teko patirti ir labai stiprią avariją, po kurios mintis apie varžybas teko metams atidėti į šalį. „Tai buvo mano pirmasis Lietuvos žiedinių motociklų lenktynių čempionatas, į kurį išvažiavau. Nelaimės dieną treniravausi trasoje, o artėjantį savaitgalį dalyvauti savo vaiko krikštynose. Tą dieną brolis bandė atkalbėti nuo treniruotės, tačiau aš neklausiau. Treniruotės metu pakliuvau į avariją ir stipriai susižeidžiau stuburą, galvą. Mane beveik leisgyvį išvežė greitoji“, - pasakoja sportininkas. Po šios nelaimės S. Sivickį pradėjo persekioti nelaimės, nes beveik kiekvienoje treniruotėje įvykdavo avarijos. „Slovakijoje, kur vyko „mini“ Europos žiedinių motociklų lenktynių čempionatas, buvo susirinkę aukšto lygio lenktynininkai. Čempionate mane vėl ištiko nelaimė – skaudžiai griuvau su motociklu“, - teigia lenktynininkas. Šiemet D. Savickis jau baigia išsigydyti visas traumas ir su nekantrumu laukia artėjančių varžybų.

Netikėtas kilimas aukštyn

Žiedinės motociklų varžybos skirstomos į 4 klases – nuo pradedančiųjų iki aukščiausios klasės, o šios klasės skirstomos pagal rato apvažiavimo laiką. „Lenkijoje, Estijoje buvau pirmas. Tuo metu, pradėjus sportuoti, man beprotiškai sekėsi. Mano apvažiuotų ratų laikas buvo toks, kaip aukščiausių klasės lenktynininkų, todėl mane iš pradedančiųjų klasės perkėlė į aukščiausias pozicijas. Nuo žioplių, kurie dar nemoka važiuoti, pakilau iki tokių sportininkų lygio, kurie dalyvauja Europos čempionatuose“, - šypsosi vyras. D. Sivickis tuo buvo labai patenkintas, tačiau psichologiškai buvo sunku. „Peršokau per kelias klases į priekį, todėl prasidėjo avarijos, griuvimai. Dar daug visko nemokėdavau ir nesugebėdavau. Geresniuosius būdavo sunku pasivyti, bet norėdavosi, todėl važiuodavau taip, kaip man išeina“, - sako sportininkas.

Nuo rusiškų motociklų iki „britvos“

Apie žiedinį motociklą lenktynininkas svajojo jau nuo 9-os klasės. Žiedinio motociklo variklio garsas vyrui maloniai pereidavo per širdį. Apie tai jis svajojo daug metų, kol brolis nenupirko motociklo. Iš pradžių lenktynininkas važinėjosi tik gatvėmis. „Žiedinių motociklų lenktynių niekada nežiūrėdavau, man tai būdavo neįdomu. Nusipirkęs naujesnį motociklą sužinojau, kad vietiniai „britvininkai“ važiuoja į Kačerginę (Kauno r.), todėl ir aš ten nuvažiavau. Po vieno pravažiavimo nusprendžiau, kad dalyvausiu varžybose“, - prisimena D. Sivickis. Pirmosios lenktynės sportininkui buvo 2008-ųjų metų gegužę Kačerginėje, kuriose užėmė pirmąją vietą. „Tai buvo nuostabus jausmas, atrodė, kad skraidau. Žurnalistų dėmesys buvo labai malonus“, - sako lenktynininkas.

Varžyboms - didžiulės pinigų sumos

Pasak sportininko, varžybos ne Lietuvoje kainuoja apie 10 000 Lt. „Vienu metu radome pasiūlymą mėgėjams, nestipriems sportininkams dalyvauti varžybose. Tai buvo beveik tas pats, kas ir Europos čempionatas, tik kita klasė. Užpildėme anketą, taisyklėse buvo parašyta, kad keli laimingieji sportininkai gaus visą varžyboms reikiamą įrangą. Mus tai labai sudomino. Po kiek laiko paskambino moteris iš Italijos ir pasakė, kad aš esu pakviestas į lenktynes, tačiau reikia susimokėti startinį mokestį, kuris siekė 30 000 eurų. Žinoma, teko atsisakyti, nes tokia pinigų suma buvo per didelė“, - sako D. Sivickis.

Trasa Kačerginėje – pavojinga

D. Sivickis sako, kad trasa turi būti tokia, kad sportininkui būtų saugu ja važiuoti. Lietuvoje esanti trasa yra visiškai nepritaikyta lenktynininkų poreikiams. „Nuvažiavęs į Slovakiją supratau, kokia turi būti tikrai gera lenktynių trasa. Kačerginės trasa prieš tokią trasą tiesiog nublanksta. Tokioje prastoje trasoje beveik neįmanoma pasiruošti lenktynėms“, - teigia lenktynininkas. Žinoma, Lietuvoje esanti trasa tiko iki tol, kol lenktynininkai važiuodavo ne tokiu dideliu greičiu. Pradėjus didėti motociklų greičiui, Kačerginės trasa tapo pavojinga gyvybei. Lenktynininko važiavimo greitis gali kisti nuo 170 km/h iki 280 km/h. „Palyginus Lietuvą su Latvija ar Estija, mūsų šalis žiedinių trasų lygiu pirmauja, tačiau dėl to nėra kuo girtis. Lenkai turi dvi trasas, kuriose gali treniruotis, o mes – tik vieną. Mūsų trasoje vieną kartą važiavę užsieniečiai daugiau čia nebegrįžta, o tokie kvailiai kaip mes, rizikuodami savo gyvybėmis, vis vien važiuoja šia trasa“, - neslėpė apmaudo vyras.

Nuolat reikia pinigų

Šiuo metu sportininkų, dalyvaujančių žiedinėse lenktynėse, yra apie 50. „Visur svarbiausias krepšinis, todėl šį sportą renkasi nedaug žmonių. Manau, kad jei kuris nors sportininkas iškovotų tikrai labai aukštą vietą, žmonės ir valstybė atsisuktų ir tai pradėtų vertinti. Mūsų valstybė neremia, todėl rėmėjų turime ieškotis patys. Žinoma, šis sportas gana brangus. Galima pravažiuoti 5–6 etapus ir sumokėti 50 000 Lt, tačiau jei norima išvažiuoti toliau – pinigų gauti daug sunkiau“, - mano sportininkas. Investavus savo pinigų, juos gali laimėti lenktynėse. D. Sivickis teigia, kad aukščiausios klasės pasaulio žiedinių motociklų lenktynių čempionate laimėjęs sportininkas gali gauti 32 mln. eurų per metus.