Rasa Stoškuvienė su keturmete dukrele Saule ir pirmoku sūnumi Tautvydu: „Smagu, kad miestas, kuriame esu nuo 1994 metų, mane išties priėmė. Aš čia brendau kaip asmenybė, nes sulaukiau pasitikėjimo, mano iniciatyva buvo priimta, aš galėjau tobulėti, galėjau ir galiu kurti, dovanoti, skatinti, ugdyti...“  Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

2011 metų šiauliete išrinkta socialinių mokslų, edukologijos krypties mokslų daktarė, neofolkloro propaguotoja, muzikos pedagogė Rasa Stoškuvienė atrodė ir laiminga, ir nustebinta tokio savo veiklos įvertinimo Šiauliuose.

O miestiečiai, ją išrinkę „Metų šiauliete“, ko gero, ne mažiau buvo nustebinti Rasos Stoškuvienės veiklos gausumu ir įvairiapusiškumu: ji ir Šiaulių universiteto gimnazijoje muzikos mokytoja metodininkė, ir Šiaulių universiteto Menų fakulteto Teatro katedros lektorė, ir neofolkloro grupės „Kitava“ įkūrėja, ir mišraus choro „Poco“ vadovė, ir visokių projektų organizatorė bei dalyvė. Ir tuo pačiu metu - dviejų vaikučių mama.

Tik pačiai Rasai Stoškuvienei neatrodo, kad ji jau būtų kažką ypatinga nuveikusi, todėl „Metų šiaulietės“ finalinių rinkimų vakare jautėsi nejaukiai.

- Prieš tai man nelabai buvo laiko įsijausti. Aplinkiniai klausė, kokiu numeriu balsuoti, o aš ir nežinojau ką atsakyti. Po projektinės veiklos „Chorų karuose“, kai visų šiauliečių meldėme balsuoti, man noras buvo dingęs – taip sunku pasidarė prašyti. Gal tai buvo atašauka to, kad buvo intensyvus laikas ir daug kur - prašomasis laikas.

Salės pirmoje eilėje sėdėdama jaučiausi nejaukiai. Aš esu veiklos žmogus ir man daugiau džiaugsmo teikia ko nors darymas, nes kai darai, matai, kaip aplinka darosi laimingesnė, pozityviai spinduliuojanti. O čia reikėjo sėdėti ir kažko laukti. Tai ir blaškiausi tarp abejonių, ar aš čia verta sėdėti, ar neverta, tinku – netinku, čia mano formatas ar ne mano…

Esu Svarstyklės: didesnis džiaugsmas yra daryti, nei laukti įvertinimo.

Man įvertinimas yra skambutis – draugų, kolegų, artimųjų: ačiū, gražu, super padarėt... Būtent tokiais diplomais man širdy nusagstytos visos sienos ir jie man yra patys brangiausi.

Žinoma, būčiau tikrai neteisi, jei sakyčiau, kad šis įvertinimas man yra menkavertis. Iš tiesų jis – didelis. Smagu, kad miestas, kuriame esu nuo 1994 metų, mane išties priėmė. Aš čia brendau kaip asmenybė, nes sulaukiau pasitikėjimo, mano iniciatyva buvo priimta, aš galėjau tobulėti, galėjau ir galiu kurti, dovanoti, skatinti, ugdyti ir taip toliau.

- O kur buvote iki 1994-ųjų?

- Kū pasakyt?.. Esu kilusi iš Šilalės rajono, Kvėdarnos miestelio – iš Žemaitijos.

Aš į Šiaulius pirmą kartą gyvenime atvažiavau veždama dokumentus įstoti į Šiaulių tuometinį pedagoginį institutą. Aš žinojau, kad yra toks miestas žemėlapyje, bet iki tol mūsų kelio pradžia ir pabaiga buvo Klaipėda, dar Kaunas, Vilnius.

O kaip atsirado mano kelyje Šiauliai - juokingas gyvenimo inkliuzas. Vidurinėje mokykloje man visi dalykai gerai sekėsi, išskyrus matematiką – turėjau tik septynetą. Todėl vis juokaudavau, kad stosiu tik ten, kur nebus matematikos.

Buvo pamąstymų ir dailę studijuoti, ir šokius, ir lietuvių kalbą. Tačiau visi manęs vis klausė: o kam tada muzikos mokyklą lankei. Lankiau ir akordeoną baigiau, nors to instrumento nemylėjau: akordeonas man buvo per didelis, ištempti dumples būdavo kryžius, todėl kūrinius mokydavausi groti pianinu, o paskui tuos kūrinius iš klausos grodavau. Taip apgaudinėjau mokytoją, bet ji mane trečioje klasėje prigavo...

Taigi kartą atnešė chemijos mokytoja mano mamai bukletą: va, tavo vaikui specialybę radom – Šiauliuose muzikos pedagogiką. Bet padaviau dokumentus ir į Klaipėdą, ir į Šiaulius – įstojau ir ten, ir ten. Man kažkodėl labiau patiko Šiauliai, tie žmonės, su kuriais ruošiausi stoti. Ir taip visai netyčia - per Marijonos plauką - aš atsidūriau Šiauliuose.

Pirmas kursas, antras – visi grupiokai sakėme: Šiauliuose neliksime, važiuosime į išsvajotąjį Vilnių. Tiesą sakant, aš apie Vilnių niekada nesvajojau – miestas gražus, bet ten niekada nenorėčiau gyventi. Maniau, grįšiu namų pusėn.

Tačiau gavosi taip, kad baigiau keturis kursus ir iškart gavau darbą, o gavusi, veiklos prisigalvojau. O ir vyrą universitete sutikau. Tai viską ir apsprendė.

- Kokios jaunutė miniatiūrinė mokytoja galėjo prisigalvoti veiklos?

- Taip, taip, jaunutė, miniatiūrinė... Kai pradėjau dirbti mokykloje, valgykloje metus man be eilės nedavė valgio – sakydavo: stok į eilę! Ir dabar, kai kur nuvažiuoju, mokyklų valgyklose dažnai būnu apšaukta, ko lendu be eilės. Tik dabar aš iškart atsakau: aš - mokytoja.

Tai, aišku, reikia priimti kaip komplimentą, todėl ir džiaugiuosi, kai mane parduotuvėje ar turguje dar vis mergaite pavadina.

Kaip prisigalvojau veiklos? Tikriausiai dėl šeimos, kurioje augau. Tėvai dirbo, gyvenome ūkiškai ir mes, keturi vaikai, nuo ryto iki vakaro turėjome ką veikti – ir tai, ką tėvai pasakydavo padaryti, ir tai, kuo sau širdį galėjome pamaloninti.

Todėl dabar man daug kas gyvenime nėra sunku. Sunku būna fiziškai, kai savaitę per parą miegi po tris-keturias valandas. O kai aš augau, nebuvo namuose tokių žodžių: galiu nedaryti, buvo tik - reikia padaryti. Ir aš didžiuojuosi, kad moku pjauti pjūklu ir dalgiu, moku karvę melžti, mėšlą mėžti, daržą ravėti, sodinti.

Dabar turiu auksinį vyrą – esu laiminga moteris: daug darbų, kurie vadinami nemoteriškais, aš jau nebedarau. Tačiau jei prispirtų reikalas, tai man nebūtų pikta eiti su kirviu žabų prisiskaldyti.

Taigi priėmė mane dirbti Dainų vidurinėje mokykloje muzikos mokytoja ir klausia: o ką dar siūlysies daryti. Atsakiau: o ko reikia. Buvo 1998 metai, kai vėl buvo pradėtas skatinti lietuviškumas, patriotiškumas, todėl pasiūlė man organizuoti folkloro kolektyvą.

Neišsigandau, nes buvau iš tokios šeimos, kur babytė, dėdės, tėveliai buvo muzikantai, jaunėlė sesė studijavo Telšiuose etnografiją, - subūriau ten folkloro ansamblį „Kupolę“. Surinkau beveik 80 jaunuolių nuo pirmos iki dvyliktos klasės į du kolektyvus – mažų ir didžiųjų.

Prisimenu, kad unikaliausias visiems reiškinys buvo tai, kad mes jau po dviejų mėnesių koncertavome – pristatėme du kūrinius. Vaikai su tautiniais rūbais tada praėjo visą bulvarą šiek tiek dangstydamiesi dryžuotas kelnes, tačiau pajuto su kokia verte į juos praeivių žvalgomasi – ne kaip eiliniai piliečiai. Išties yra smagu žmones stebinti, džiuginti pozityviais dalykais – pavyzdžiui, tuo, kad kolektyve dvyliktokai šoka transkverus ir dainuoja liaudiškas dainas.

Sunku atsakyti, kaip man pavyko – tik dabar supratau, kad jei pats tiki ir gera valia save atiduodi, viską galima įrodyti ir padaryti. Matyt, ir mano nerimtas stotas jiems imponavo - aš jiems buvau beveik bendraamžė.

Taip viskas ir prasidėjo. Paskui pagimdžiau pirmą vaiką - Tautvyduką. Tuo metu universiteto Muzikos katedros (kurioje aš turėjau šiek tiek valandų) vedėjos pareigas ėjusi Marija Žibūdienė užsiminė, kad reikėtų folkloro kolektyvo su šiuolaikiniu užtaisu.

Hmm... ir aš su vyru Kęstučiu pradėjome mislyti ir sumislijome tai, kuo iki šiol džiaugiamės - „Kitavoje“ folklorą modernizuoti mes Lietuvoje vieni iš pirmųjų pradėjome. Ir nesvarbu, kad mes provincija, kad mes neturime tiek pinigų, jog būtume išprodiusuoti, išreklamuoti kaip kiti kolektyvai, tačiau vėliau buvome pripažinti.

Po to pasipylė vieni, kiti dalykai, nes pradėjome koncertuoti, daryti vieną, kitą projektą, o mudu su vyru pradėjome dirbti Šiaulių universiteto gimnazijoje muzikos mokytojais, kur su šaunia kolegų kompanija bei gimnazistais kuriame išties gražius ir miestą džiuginančius dalykus. Vienas iš jų - jau du kartus organizuota gerumo akcija „Gerumas ne deficitas“, skirta Šiaulių sutrikusio vystymosi kūdikių namams paremti. Akcijų metu rengėme koncertus, kurių metu rinkome kūdikėliams būtiniausias higienines priemones (labiausiai šiauliečių prašėme ir prašome sauskelnių). Smagu, kai atjauta, nuoširdumas jaunajai kartai tampa vertybe.

Šiaulių universiteto gimnazijoje pradėjau dar kitą veiklą – dirbti chorvede dičkių mišriam chorui „Poco“, kur dainą deriname su judesiu, ir vadovauti netradicinio folkloro grupei „Čiūto“.

- Tiek dirbdama kada suspėjote tapti socialinių mokslų edukologijos krypties daktare?

- Įstojau į doktorantūrą 2002 metais, o baigiau 2010-aisiais, nes per tą laiką pagimdžiau du vaikus. Iš tiesų buvo nelengvi metai – tuo pačiu metu buvo ir du vaikai, ir darbas, ir kolektyvai. Tačiau kuo daugiau darbo, tuo labiau spėji.

Kai stojau į doktorantūrą, neturėjau jokio suvokimo, kam tai. Tiesiog žinojau: reikia. Juolab, kad profesorius Eduardas Balčytis taip ir pasakė: tau reikia į doktorantūrą.

Tuo metu nelabai suvokiau, kur lendu. Tik metams bėgant supratau - kur, ir doktorantūrą priėmiau kaip dar vieną gyvenimo mokyklą: santykių, diplomatijos, laviravimo. Ir aišku, ta teorinė mokslinė kompetencija daug kur praverčia. Asmeninis lavėjimas, tobulėjimas suteikia savotišką raiškos laisvumo pojūtį.

Tačiau kadangi esu linkusi mąstyti pragmatiškai, liūdna, bet doktorantūra neduoda materialinės grąžos – net tiek, kiek aš į ją investavau laiko, sveikatos, šeimos. Ir vargu ar ta grąža bus – bent kol kas. Nors, reikia pripažinti, kad tam tikrais gyvenimo atvejais prideda tas „dr.“. Šiuo metu dirbu Šiaulių universiteto Teatro katedroje su estrados meną studijuojančiais studentais.

- Šiemet ėmėtės naujos veiklos – televizijos projekto.

- Dalyvavimą „Chorų karuose“ aš priėmiau kaip gyvenimo intrigą, kaip iššūkį. Iš ties ne tiek save norėjau išbandyti, o kolektyvą kitame amplua - kad tai gali būti dar vienas būdas leisti mus pažinti. Būkime biedni, bet teisingi – televizija yra visagalė, o kai mums tenka suktis tokiame pramoginės muzikos versle – tai lyg ir būtinybė.

Mes žinojome, kur einame: televizija yra vizija. Yra joje ir gražių dalykų: tiesioginio eterio patirtis, konkursinis momentas. Meninės programos paruošimas taip pat yra iššūkis – pasirodo, labai sunku kurti televizijoje įvaizdį, choreografiją, patį pasirodymą, nes koncertinė scena ir televizija yra skirtingi dalykai .

Taigi gavome patirties, be to, tiesioginio eterio adrenalinas duoda savo. Aišku, viskas gerai iki to iškritimo momento - tada prisimeni ir juodąsias puses.

Tačiau aš realistė – toks dabar yra pasaulis. Aš gerbiu, bet nepateisinu tamsiose nišose glūdinčių menininkų, kurie sakosi esą nesuprasti, nesuprantu tų mokslininkų, kurie guodžiasi esantys neįvertinti. Laikas yra toks – nori pripažinimo, tai reikia daryti tai, ką šiandieninė aplinka yra gebanti ir galinti priimti.

Visai neįžeidu, kad choras iškrito – džiugu, kad mes buvome pastebėti bei įvertinti. Tai priėmėme kaip išbandymą, kaip iššūkį kolektyvui, nes pamatėme – ne šventieji puodus lipdo, galime ir mes. Viskas su mumis gerai: paimtų mus „krūtas“ prodiuseris, nors nežinau už tai kokias kelnes mums numautų, būtume megažvaigždės.

- Sakėte, kaip jautėtės laukdama „Metų šiaulietės“ rinkimų rezultatų, o kaip jautėtės, kai išrinko jus?

- Visą koncertą sėdėjau šalia Izolinos Natalijos Lingienės ir vis galvojau: štai ji - tas žmogus, kuris tiek daug gyvenime nuveikęs, būtų smagu, kad ši moteris būtų įvertinta... Aišku, smigtelėjo mintis – kas bus, jei mane išrinks... Bet nespėjau įsijausti.

O kai vėrinį užsegė, nustebau: o geras - aš metų šiaulietė... Kai priėjo ir apkabino mano mama, vyras, vaikučiai, mano vyro tėveliai – patys man brangiausi žmonės su pilnomis akimis ašarų, aš net pasimečiau: kokią karūną gyvenimas man uždėjo...

Ir kai po visko, vėlai vakare, kai su šeima sėdėjome prie stalo ir uošvis pasakė, kad manimi didžiuojasi jis, vyras, mama, uošvė, draugai, aš pradėjau suvokti svorį to, ką aš gavau. Tada ir pagalvojau: o kam mane ta nominacija įpareigojo, o ką aš dabar turėsiu daryti...

Paskui buvo rytas kaip rytas: išlydėjau namo svečius ir išskubėjau į eilinius darbus, į repeticijas.