Zita KATKIENĖ

Scenos žmonės: šokėjai, dainininkai, aktoriai - tai tie, kurie dirba, kai mes ilsimės: einame į koncertus, spektaklius, festivalius. Žiūrovai gėrisi tais, kurie pluša scenoje, ir dažnas pavydžiai tarsteli: „Jiems dirbti nereikia – vien pramogos“. Bet šį kartą neklausiame šou verslo atstovų apie sunkų jų darbą – klausiame apie tai, kuo jie užsiima laisvalaikiu, kai šokti, dainuoti ir vaidinti nereikia. 

Silvija POVILAITYTĖ, Šiaulių dramos teatro aktorė:

„Aš laisvalaikiu skaniai gaminu valgyti. Tikrai. Ir ne bet kokius – gurmaninius patiekalus. Neseniai įsigijau „Gurmanų knygą“, tai dabar nesitrauksiu iš virtuvės. Vasarą dažniau išeinu iš virtuvės – važiuoju į sodą, kurį turime su Antanu jau dvidešimt metų. Tikrai ten yra veiklios. Bet man mieliausia pasikalbėti su... rupūžėm. Tai ir bėgu pirmiausia pas jas. Viena buvo didelė, kita – mažutė, jau ir ta bus užaugusi. Nuvažiuoju ir prie jūros laisvu laiku, pailsiu po nelengvo darbo, rūpesčių. Kai niekur neinu - skaitau knygą. Ir pati poezijos posmą sueiliuoju. Bet tai darau labai retai. Nes į mano baltai dažytą galvą retai ateina džiaugsmingas įkvėpimas. Dažniausiai mane eiliuoti įkvepia sunkus gyvenimas, vargas, ašaros. Užtat ir nemėgstu kurti eilių, nes lietuviai liūdnų ir taip yra daug prirašę. Apie gražų, baltą džiaugsmą  - sunku sukurti. Esu sukūrusi, bet neišsaugojau. Koncertui apie šokį sukūriau – gražų, baltą. Bet po koncerto kažkur pasimetė. Dar vieną sukūriau – kolegės 50-ies metų jubiliejui, kuriam sukūrėme labai linksmą parodiją. Bet ir šitas dingo. Nesiseka man džiaugsminga kūryba, kuriai norėčiau skirti visą savo laisvalaikį, jei tik baltojo įkvėpimo pakaktų“. 

Aurelija ČIŽAUSKAITĖ-BUTKALIUK, Šiaulių valstybinio kamerinio choro „Polifonija“ choristė:

„Labai džiaugiuosi neseniai atsiradusia galimybe dainuoti chore, kuris dar labiau praplėtė mano norą ir galimybes dainuoti. Scena ir koncertai atima ne tik laisvalaikį, tenka aukoti ir šventes, nes per šventes tenka dainuoti. Naujametis koncertas, pavyzdžiui, šventa choro „Polifonija“ tradicija ir choristai puikiai žino, kur sutiks Naujuosius metus. Repeticijos, koncertai bei juose sklindantys decibelai išvargina ir laisvą minutę norisi ramybės, tylos, net vienumos. Skaitau knygą, fone gali groti ir klasikinė muzika, mielai kokį gražų romantinį filmą pasižiūriu. Daug laisvo laiko suryja ir mokslai Šiaulių universitete – pradėtas magistro baigiamasis darbas. Mane labai domina žinių ekonomika, kurią ir studijuoju, tad ta tema publikavau ne vieną mokslinį darbą, domiuosi naujovėmis. Jomis ir reikia praplėsti jau parašytą ir įvertintą bakalauro baigiamąjį darbą. Darbas, mokslas, dainavimas – apie tokį gyvenimą ir svajojau, toks ir išsipildė. Visada stengiuosi dalyvauti parodų atidarymuose, lankausi teatre, koncertuose. Ir nesvarbu – klasikinė muzika, džiazas ar rokas. Buvo laikas, kai savo svajose nemačiau šeimos. Tačiau turiu ir šeimą, tik laiko pabūti dviese su Ruslanu tiek, kiek norėtųsi, nepakanka. Jis taip pat mokosi, paskendęs darbuose ir knygose. Nors mėgstame susėsti prie puodelio arbatos, aptarti, pasidalyti dienos įspūdžiais, jei yra intriga – diskutuojam. Labai daug bendro esame atradę vienas kitame, tad kartu praleistas laikas ne tik malonus, bet ir abiem turiningas. Ir žiemos malonumais pasidžiaugiame – važiavome slidinėti į Latviją. Geriau, kad būtų galimybių kur arčiau ir pigiau papramogauti žiemą, nes ji pas mus labai trumpa.  

Nerijus TAUSKUS, Vilniaus operos ir baleto teatro šokėjas, baigęs karjerą:

„Kai nutraukiau baleto šokėjo karjerą, nutolau ir nuo šokio. Išvykau į Angliją, dirbu Londone. Laisvo laiko lieka mažai – čia darbas žmogų įsuka taip, kad laisvas laikas – tik poilsiui. Gyvenu vienas, tad tenka pačiam gaminti valgį – mielai tam skiriu laisvą minute, „karštų dogų“ nevalgau. Mano virta sriubytė su jūros gėrybėmis ir draugams patinka. Mažai jo, laisvalaikio, buvo ir tada, kai šokau. Bet vyrai – smalsūs, tad jie ir laisvalaikiui turi daug hobių, pomėgių. Man visada būdavo smalsu medžioklė. Kol joje nebuvau, labai norėjau patenkinti smalsumą.  Aš esu prieš gyvūnų medžiojimą, tačiau turėjau pažinti medžioklės ritualą, ir dalyvavau medžioklėje. Niekada nešoviau į jokį žvėrį ir nenorėčiau to patirti, tačiau atmetus tai, kad medžioklėje žudoma, visa kita – labai puikus laisvalaikis gamtoje. Žūklei – taip! Tai didelis laisvalaikio malonumas – sėdi valtyje su meškere rankose, įlendi kur į meldus ar nuo kranto žvejoji – visur jauti tą nuostabų ryšį su gamta. Klausausi jos, daug kalbančios, daug pasakančios. Man žuvis gali ir nekibti -  ne laimikis žūklėje svarbiausia. Dažniausiai žuvį paleidžiu, nes ne dėl laimikio į žvejybą einu. Tėtis pyksta, sako, jog galėjau katinams parnešti... Bet katinai tegu patys peles gaudo – toks jų darbas, o gal – laisvalaikis?.. Paauglystėje, dar mokydamasis baleto mokykloje, įsigijau motociklą – kiekvieno berniuko svajonę. Buvo labai smalsu, nors ir baugu. Įveikiau tą baimę ir važiavimas motociklu iki šiol teikia malonumo“.  

Gytis PAŠKEVIČIUS, Lietuvos šlagerių karalius:

„Laisvalaikiui laiko daug nelieka, visada derinu jį su darbu. Ir šiuo metu esu Avinuostos kaime Zarasų rajone, kur laisvo laiko kiek daugiau. Žiemą kieme darbo mažai – tik mašinai įvažiuoti į kiemą sniegą nukasiau. Pavasarį darbo daugiau, bet man šis darbas – malonus laisvalaikis. Šiauliuose bute – remontas, bet ten dirba kiti – profesionalūs statybininkai. Kai užšals Ligajų ežero ledas – eisiu žvejoti. Važiuojame su draugais ir į Kuršių marias, ir prie Nemuno, į Rusnę žvejoti – puikiai jaučiuosi praleidęs laiką, kai pasiseka išsprūsti į žvejybą. Smagu ir žuvies namo parvežti. Pastaruoju metu daug laiko skyriau koncertams. Nuo lapkričio iki kovo mėnesio tęsiasi dvigubo jubiliejaus – gyvenimo 50-mečio ir veiklos scenoje 30-mečio koncertai. Ne kiekybe – produktyvumu jie skiriasi nuo ankstesniųjų, vykusių salėse. Pirmas iš Lietuvos atlikėjų ryžausi koncertuoti arenose. Į „Žalgirio“ areną Kaune susirinko 15 tūkstančių žiūrovų. Buvo neįtikėtina, kai pilnutėlė prisirinko ir Šiaulių arena. Klaipėdos arenoje kovo 9-os dienos koncertui jau nėra bilietų, kovo 8-ai dar galima įsigyti. Būčiau jau milijonierius, jei valstybė „nenugręžtų“ mokesčių. Koncertų metu pristačiau ir naują kompaktinę plokštelę „Laiko traukinys“, kuriai taip pat buvo skirtas laisvalaikis. Žinoma, jo jau neleidau Žilvino Žvagulio muzikos įrašų kompanijoje „Zuzi rekords“, kuri, mano duomenimis, man skolinga beveik 130 tūkstančių litų. Tokios sumos net ir milijonierius nedovanotų. Kam priklauso atiduoti – tas ir turi atiduoti. Niekada neieškau priešų ir nesiveliu į intrigas. Taip pasielgiau ir Muzikos asociacijos surengtuose apdovanojimuose M.A.M.A. Aš pasidomėjau, kas ten bus, ir kai sužinojau, kad prizai bus įteikti ir patiems metų apdovanojimų rengėjams – nusivyliau. Patys sėdi komisijoje ir sau apdovanojimus dalija. Pasakiau Samui, kad man nereikia jokių apdovanojimų, o ypač – už gyvenimo nuopelnus. Tai ir nevažiavau atsiimti – gaila laisvalaikio. Žadėjo atvežti, bet iki šiol aš to apdovanojimo nemačiau. 

Rolandas JANUŠAS, grupės „Vairas“ vadovas ir solistas:

„Negyvenu vien iš koncertų ir repeticijų – dirbu ir valdišką mokytojo darbą. Tai laisvo laiko daug neturiu, tačiau jį planuoju. Reguliariai ir daug metų lankausi sporto salėje, visada vedžioju vokiečių aviganę Roną – bėgiojame po mišką, ilsimės nuo darbų. Daug darbo, kurį dirbdamas taip pat pailsiu, ir namo kieme. Tačiau geriausias poilsis kelionėse: jau suplanuota turistinė kelionė į Ispaniją, nupirkti lėktuvo bilietai. Vasarą su žmona Erika, dukra Monika poilsiaujame namelyje ant ratų. Dažniau važiuojame į Latvijos pajūrį Jūrmaloje, nei į Lietuvos kurortus. Daug apkeliauta ir su „Vairo“ grupe. Vasario viduryje išvykstame į koncertinę kelionę į Airiją, net tris kartus pabuvota Amerikoje. Žinoma, negali sakyti, kad išvykose – tik „juodas“ darbas. Koncertai planuojami tik savaitgaliais – visa savaitė – laisva, jos metu keliaujame, daug pamatome. Žmonai, kuriai pritaria ir Monika, koncertai bei koncertinės kelionės – pramoga, tikrai sunkiu darbu jos mano darbo scenoje nevadina. Kai einu į valdišką darbą – į „Dagilėlio“ muzikos mokyklą, einu į darbą, kai į repeticiją – pramogauju. Toks požiūris, nors darbas – tikrai nelengvas.