Šiauliečiams Filomena Taunytė palinkėjo stiprinti protą iš visų pusių ir vieną dieną per savaitę pasninkauti – atgailauti už padarytas nuodėmes visai Lietuvai. Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Lina ABROMAVIČIENĖ

Šiaulietė, tituluojama lietuvių kūno ir sielos sveikatos žinovė, niekada nestokojanti originalių įžvalgų, sukaupusi didžiulę medikės patirtį, publicistė ir rašytoja Filomena Taunytė apsilankė gimtuosiuose Šiauliuose. Garbaus amžiaus moteris pristatė naują knygą - „Ieškau tikro lietuvio“. Balandžio 11-ąją švęsianti savo 88-ąjį gimtadienį F. Taunytė prasitarė, kad šiuo metu ruošiama dar viena knyga, kuria bandys visus nustebinti.

Knygų rašymas – prasmė gyventi

Viena iš žymiausių liaudies medicinos žinovių Lietuvoje, F. Taunytė nesiruošia ilsėtis, todėl skuba rašyti knygas, kad galėtų savo patirtimi pasidalinti su visa Lietuva.

„Labai nedaug dar darbų nudirbta. Antrą savo knygą išleidau būdama 75-erių metų. Tada ir kompiuteriu išmokau dirbti. Reikėjo laiko, kol supratau, kad esu įdomi kitiems ir, kad mano darbus skaito. Jei aš dabar sėdėčiau prie lango ir žiūrėčiau - tai galėčiau sakyti, kad mano gyvenimas beprasmis“, - kalba F. Taunytė.

Anot sveikatos žinovės, suprantama, kad žmonės rūpinasi tik savo sveikata, nes amžius duoda atitinkamus pakitimus pirmiausia kūne, todėl patarimai ir receptai, kuriuos aprašo savo knygose, yra visiems naudingi ir įdomūs.

„Jei mes norime pagydyti kūną nuo osteochondrozių, osteoporozės ir spondilioartrozių, kai tos ligos būdingos vyresnio amžiaus žmonėms, tai pasirenkame nuodyti savo smegenis. Nuo nereikalingų vaistų sulėtėja kraujotaka ir pradedame kvailėti. Kad šito neatsitiktų, gydymas turėtų būti labai apgalvotas. Nuskausminamuosius, migdomuosius ir nuo depresijos vaistus reikia vartoti kuo rečiau. Silpstant kūnui, smegenys turi gerai veikti dar 20 metų. Šopenhaueris rašė, kad iki 90 metų žmogus turi išlikti darbingas, todėl man knygų rašymas – prasmė gyventi“, - pasakoja F. Taunytė.

Šventųjų paieška Marijos žemėje

Buvusios Žurnalistų sąjungos, o vėliau ir Rašytojų sąjungos narės teigimu, seniau išleisti knygą nežinomam rašytojui buvo galima tik pasvajoti.

Pati F. Taunytė rašyti pradėjo tada, kai jos parengta knyga susidomėjo viena leidykla. „Buvau jau pensijoje, kaip tik tuo metu maniau, kad mano gyvenimas darosi beprasmis. Dabar ketinu parašyti knygą, kuri vadinsis „Šventųjų gyvenimas Marijos žemėje“. Tiesą pasakius, ją jau rašau. Kadangi Lietuva yra Marijos žemė, šventųjų turėtų būti. Nors man gana sunku su tais šventaisiais – bandysiu balinti tuos, kurie nėra tokie balti. Jei buvo galima balinti arkliavagį – apie jį padaryti du filmus ir miuziklą, jei galima valstybinę premiją suteikti už pornografinius kūrinius, tai galbūt ir man galima toje terpėje išbalinti poną Saulių Stomą ar poną Arūną Valinską. Šie žmonės labai gražiai atrodytų – išbalinti galėtų būti net į Prezidentus renkami“, - apie savo idėjas pasakoja F. Taunytė.

Nėra vaistų, kurie tik gydo

Naujausioji išleista knyga „Ieškau tikro lietuvio“ jau turi savo skaitytojų. Apie savo darbą pasakoja pati autorė: „Knyga neturi jokio žanro – tai gyvenimas. Aš paprastai nieko nemeluoju, nieko neišgalvoju. Tie herojai gyvena. Gali būti, kad vienas herojus turi dviejų herojų ypatybes. Tačiau nieko per daug neišgalvoju. Norėjau mūsų gyvenimą perduoti per tuos herojus ir tuo pačiu aprašyti jų ligas, patarimus, kaip jas galima gydyti“.

F. Taunytės teigimu, knygoje aiškiai nepasakyta, kad nėra vaistų ligoms gydyti, tačiau kalbėdama drąsiai teigė, kad čia pat, panosėje, esantis vandenėlis gali būti daug veiksmingesnis už 100 litų kainuojančius vaistus nuo slogos.

„Kiekvienas vaistas turi pašalinį poveikį, kuris ilgai naudojant pradeda dominuoti. Knygoje norėjau pasakyti, kad vaistus reikia keisti, o gydytojas drąsiai turi žmogui pranešti apie ligą ir galimybę sugyti. Gaila, kad pats amžius negydomas. Jei žmogui 80 metų, jis savaime pradeda lėčiau vaikščioti, nes skauda raumenys. Sąnariuose nusėda įvairios druskos, o limfinė sistema prastai veikia ir neišneša nuodų iš sąnarių. Susiaurėjusios ir susirangusios kraujagyslės, pro kurias sunkiau teka kraujas – atsiranda širdies problemų. Jas galima stabdyti ir palengvinti gerai paaiškinus žmogui“, - kalba sveikatos žinovė F. Taunytė.

Anot medikės, jei gydytojas paskubės išrašyti vaistus neįsigilinęs į žmogaus ligas, tai po kelių mėnesių iš to žmogaus liks bobutė, kuri sėdės namuose ir verks – kad pirma tik sąnarius skaudėjo, o dabar skauda kepenys, inkstai ir taip toliau.

Daug patirties sukaupusi medikė F. Taunytė kolegoms pataria vadovautis Hipokrato žodžiais – „nepakenk“.

„Šiuo metu gydytojai tokios galimybės neturi. Gydytojai atvirai kalba, kad konsultacijos metu iš pacientui skirtų 15 minučių 12-13 minučių rašoma ligos istorija ir dirbama „Sodrai”, ligonių kasoms ir tik 2-3 minutės lieka sveikatos apžiūrai“, - kalba ponia Filomena.

F. Taunytė nuogąstauja, kad Sveikatos apsaugos ministerija negali išsirinkti tinkamo vadovo ir ministerijoje dirba neturintys medicininio išsilavinimo žmonės, kuriuos gali kiekvienas apgauti. Anot medikės, dėl šios priežasties galima nelaukti greitų pagerėjimų sveikatos apsaugos srityse.

Svarbiausia – protas

Pasak F. Taunytės, kiekvienas žmogus gali padėti sau, tačiau nepamiršti reikia ir genetikos bei palinkimo į tam tikrus susirgimus. „Vyrų mirtingumas didesnis, nes jie daug džiaugsmų nori, todėl dažnai nuo ligų neišsikapanoja. Svarbiausia, kad žmogus savo skirtas dienas kaip galima normaliau, be kančių, nugyventų ir protas veiktų iki paskutinės minutės“, - kalba F. Taunytė.

Pašnekovė pateikė pavyzdį, kuris įrodo, kad vaistai ne tik gydo.

„Gulėjau ligoninėje dėl širdies sutrikimų ir man davė nuskausminamųjų. Miegojau ištisas naktis, o dienomis svirduliuodavau po palatą. Sutapo tai, kad mane pakvietė į radiją pakalbėti, tačiau pati jutau, kad nepavyks, nes sunkiai ir taip orientuojuosi nuo vaistų. Paprašiau slaugės dvi dienas man neduoti nuskausminamųjų. Nustojus vartoti vaistus, mano smegeninė atsistatė. Jei būčiau nuvažiavus, kai veikė vaistai, bučiau sukompromitavusi visas bobutes. Nuskausminamieji lėtina kraujotaką, todėl sulėtėja ir smegenų veikla“, - savo patirtimi dalijosi F. Taunytė.

Šiauliečiams medikė pirmiausia pataria turėti protą ir, vietoj į valdžią išrenkamų šiauliečių, rinkti ne tuos, kurie džinsus balina, bet tuos, kurie balina savo protą. „Valgykite čia savo kugelį. Kai atsistatys protas, tada ir sveikata pagerės“, - pusiau rimtai juokavo ponia Filomena.

Garbi medikė teigė, jog jei nebus proto – nebus ir sveikatos. Reikia mokėti priimti žinias ir atsirinkti tai, kas tinka kiekvienam žmogui. F. Taunytės nuomone, visa informacija apie vaistus – tai ne medicina, o farmacija, kuri nori uždirbti, todėl ir reklamuoja įvairiausius medikamentus. Nori, kad visi ilgai sirgtų.

Senatvinės ligos nepagydomos

Senatvėje yra senatvinės ligos, kurių išgydyti negalima. Anot F. Taunytės, tie, kurie sapalioja, kad yra labai sveiki ir jų biologinis laikrodis - 25-eri metai, ima ir numiršta po dviejų dienų, todėl nereikia taukšti niekų.

Vyresnio amžiaus žmogui nereikia kasti daržo ar bėgti maratoną. Labiau patariama naudotis kinų metodais, kai lėtais judesiais galima stiprinti sveikatą. Tai labai tinka vyresniam žmogui, nes lėtas sportas turi gydomųjų savybių.

„Esu be galo didelė tinginė ir niekam netinkamas žmogus, todėl ir kojom, ir rankom pratimus darau rytą lovoje. Taip atsistato kraujotaka smulkiose kraujagyslėse“, - šypsosi F. Taunytė.

Paneigiami stereotipai

Vegetarizmas ir žaliavalgystė propaguojami jau ir Lietuvoje. Vieni tampa vegetarais tik dėl mados, kiti taip bando taisyti sveikatą. Labai įdomu, ką apie tai mano sveikatos žinovė F. Taunytė?

„Juokingi mūsų krašte žmonės, kurie bando būti vegetarais. Visi negali būti kaip karvės ir valgyti vien dobiliukus, nes tokie metodai taikomi tik sergantiems žmonėms. Sveiką žmogų versti, kad jis valgytų dobiliukus, tikrai nereikia. Arba vandens gėrimas be proto – kam to reikia? Nereikia jokio mokslo. Aš nuolat auginu šunelius ir jie puikus pavyzdys. Gali sakyti šuniui ką tik nori: kad tavo sveikatai reikia būtinai išlakti dubenėlį vandens. Jis pavizgins uodegą, palaižys ir nueis. Tai žiūrėkim į tą gyvulėlį. Kad žmogus per dieną plemptų du litrus vandens, yra nesąmonė.

Jei žmogui 70-80 metų, jis neturi gerti per daug vandens, nes apsunkins širdį, inkstus“, - apie sveikatos stereotipus kalba medikė.

Pasak F. Taunytės, sergamumas pasaulyje didėja nuo prakeiktos civilizacijos, nes žmogus praranda ryšį su gamta. „Joks žmogus geriau nepadarė ir nepadarys už Viešpatį Dievą. Dabar viskas nuo pat pradžių. Protą sumažina, kad net kalba sunkiai vystoma. Namuose užrašiau, kad už pasakymą „ta prasme“ yra imamas mokestis po 1 litą. Su didžiausiais mokslais mano bičiuliai po valandos pamato, kad turi mokėti 15 litų, nors yra labai išsilavinę žmonės“, - kalba ponia Filomena.

Keturi gyvenimo tarpsniai

Nuo senovės žinoma, kad žmogaus gyvenimas dalijasi į 4 tarpsnius. Pirmasis yra iki 20 metų – vaikystė, kai mokosi ir klauso, nuo 20 iki 40 metų jaunystė - žmogus turi tramdyti savo geismus ir norus, kad galėtų sau dirbti. Nuo 40 iki 60, kada žmogus valdo ir turi šeimą, yra išmintingas. Nuo 60-ies žmogus turi būti išmintingas ir mokyti kitus. Nėra paslaptis, jog kiekvieno tarpsnio žmonės turi savo ligas, nuo kurių kartais nepavyksta pabėgti.

Padorumas ateina iš genų

„Kodėl pasaulyje iš žmonių reikalaujama padorumo? Dėl to, kad jei vyriškis gulėjo su prostitutėmis iki 40-50 metų ir po to vedė padoriausią mergaitę, vis tiek jo vaikai nebus padorūs. Chromosomose lieka kiekvienas bjaurus ryšys. Todėl reikia mokytis, auklėti visą visuomenę ir ugdyti padorumą. Sugadinti galima ne tik kūno sveikatą, bet ir sielos“, - kalba F. Taunytė.

Vienoje iš savo knygų F. Taunytė aprašo gyvenimą Australijoje, kai svečioje šalyje patyrė giminaičių netoleranciją.

Filomena prisimena, kaip ją Australijoje mokė naudotis tualetu. „Aš jau turėjau tą vandentiekį Lietuvoje, todėl nuleidau viską pro ausis. Vėliau mane tikrino, ar aš vagiu. Juokingiausia tai, kad kai išėjo mano knyga, perskaitė ją giminaičiai užsienyje. Vėliau skundėsi, kad per mano kaltę patyrė infarktus, nes knygose juos aprašiau. Matyt, atpažino save ir jiems širdį suspaudė. Tokia tremtinio dalia. Aplink mus buvo daug draugų, o tie, kurie pabėgo į Australiją, liko vieni. Draugų pasirinkti jau negalėjo. Neturėdami tėvynės žmonės norėjo parodyti, kad geriau gyvena, bet reikia turėti padorumo visose situacijose“, - apie savo gyvenimo vingius pasakoja F. Taunytė.