Savo vizitu nudžiugino Romualdas Sabaliauskas, Šiaulių miesto bigbendo trimitininkas, kolektyvo įkūrėjas, meno vadovo asistentas. Jis ir pabandys šiandien pereiti klastingų bei provokuojančių klausimų brūzgynus. Drąsus žmogus, taukas špyguotas... O drąsiems, žinia, likimas padeda!

- Dažnas einantis į gimtadienį klausia solenizanto: „Ką tau atnešti dovanų?“. Tas paprastai koketuoja, girdi, nieko nereikia, tik pats ateiki. Paatviraukite: kokios dovanos jūs laukiate nesulaukiate per savo gimtadienius?

- Man dovana – kai ateina žmogus, o labiausiai mėgstu gauti gėles. Kokias? Rožes. Baltas su lengvu žalsvu atspalviu. Visiems taip sakau: geriausia dovana man – gėlės.

- Didelės upės prasideda nuo mažų upelių... Ar teko mokykloje pūsti pionierišką trimitą?

- Teko. Bet kažkaip išėjo, jog vėliau pasirinkau triūbą – labai norėjau groti ja, nuo pat vaikystės. Ir kariuomenėje pūčiau triūbą. Ir vėliau...

- Yra įsitikinimas, jog grojantys pučiamaisiais turi stiprius plaučius. Bet ar galima teigti, jog visi grojantys yra „linksmų plaučių“?

- Na, kaip.. Priimu humorą. Visapusiškai.

- Vadinasi, galite papasakoti anekdotą, tarkime, apie savo profesiją?

- Anekdotų nerenku ir jų kažkiek neprisimenu. Ant greitųjų tikrai negaliu prisiminti.

- Šiemet Eurovizijos dainų konkurse Rusijai atstovaus močiutės... Ar nevertėtų ir jums su kolegomis senjorais išbandyti laimę bei parvežti Lietuvai taip geidžiamą pirmąją vietą? (Netolimoje praeityje kolektyvas vadinosi „Šiaulių senjorų bigbendas“).

- (Juokiasi). Rusai matyt nusprendė: ką čia tos žvaigždės – „prastumkime“ močiutes! Lietuviai irgi eksperimentuoja... Visokių atlikėjų buvo. Bet šiandien aš į Euroviziją žiūriu ne per daug rimtai...

- Nerimtas konkursas, ne jūsų lygiui?

- Aš manau, kad... Manęs tai nedomina.

- Sausio pabaigoje jūsų kolektyvas važiavo į Baltarusiją...

- Koncertavome KGB pastato koncertų salėje. Įėjome į fojė, o ten – F. E. Dzeržinskis, tiksliau, žalvarinė jo skulptūra iki pat lubų. Aukštu žemiau dar viena – Lenino.

- Anuomet Sovietų Sąjungoje į džiazuotojus buvo žiūrima kreivai. Girdi, šiandien jis groja džiazą, o ryt tėvynę parduos... Kaip atrodo, jei „Geležinis Feliksas“ tebebūtų gyvas, ar lygiai taip pat ramiai būtų klausęsis jūsų džiazavimo?

- Gyvenimas keičiasi. Viskas juda į priekį. Vadinasi, džiazas nebūtų keiksmažodis rusams ir nemanytų, kad esi priešas, norintis parduoti tėvynę? Praėjo tiek metų, tad ir žmonės į pasaulį greičiausiai žiūri kitaip.

- Baltarusiai jums plojo. O jeigu į koncertą būtų atėjęs „tėvelis“ A. Lukašenka?

- Koncertas buvo geras. 600 žiūrovų mus vertė atsistoti po kiekvieno atlikto kūrinio. Todėl tikiu, kad ir A. Lukašenka būtų mums plojęs.

-Pasigirdo kalbų apie tai, kad džiazas turi sugrįžti į Šiaulius. Bet ar šiauliečiai tam pasirengę? Ar mėgstą šio žanro muziką?

- Dabar vykstantys džiazo vakarai sutraukia iki 200 žmonių, nors prieš dešimtį metų į koncertus parduodavome vos 20–50 bilietų. Pasiekta pažanga.

- Kadaise mano prastai besimokančiam draugeliui jo tėtušis grasindavo „duoti džiazo“. Įdomu, kaip jūs suprantate šį lakų posakį?

- (Smagiai juokiasi). Nežinau, iš kur kilęs posakis... Džiazas – rimta muzika, improvizacija. Tai gal ir posakis gyvenimiškai reiškia „improvizuoti“? Tokia, va, tėvo improvizacija. Suprask, sūneli, visko bus...

- Turint muzikalią profesiją kaip jūsiškė, kartais tenka muzikuoti ir namuose. Ar dėl to kaimynai nepradeda belsti į radiatorius?

- Gyvenu nuosavame name. O viršuje manęs gyvena puiki moteris – Irena. Jau šešiolika metų, tačiau neteko dar girdėti jos priekaištų dėl muzikavimo.

- Taigi virtuoziškai pučiate į triūbą. O prireikus ar sugebėtumėte pūsti į akis miglą?

- Šito nemėgstu. Įpratęs sakyti „šviesiai tiesiai“ - teisybę į akis.

- Ar neįgrįsta per dienų dienas tas pats užsiėmimas?

- Jei užsibrėži tikslą, nenusibosta. Turi išmokti tą partiją ir kokybiškai ją atlikti.

- Interneto publikacijose, kuriose kalbama apie jūsų suburtą kolektyvą, nuolat „sukasi“ viena ir ta pati nuotrauka. Daugiau neturite? Kodėl taip vengiate fotografo?

- Daugiausia nuotraukų padaro R. Dailidė... Birštono festivalyje ir Šiauliuose. Asmeniškai aš esu nusifotografavęs tik darbo pažymėjimui. Dar pasui...

- Situacija: atsidūrėte šiltoje ir gražioje tropikų saloje su be galo dailia moteriškaite bei triūba, kuria kasdien grojote. Taigi žvalgotės: kairėje gražuolė, dešinėje – triūba. Kur link visų pirma pasuksite?

- (Juokdamasis). Įdomus klausimas... Aišku, pirmiausia pasidomėčiau moteriške, o triūba... Ką ji? Palauktų. Ne moteris juk...

- Viename interviu jus pavadino „kolektyvo siela“. Siela – kažkas amžino ir antgamtiško... Ar sunku būti nemirtingam?

- Situacijų pasitaiko visokių. Kolektyve reikia vieną paglostyti, kitą pabarti, su trečiu padiskutuoti. Visko būna – kolektyve dvidešimt žmonių. Vienu žodžiu, reikia mokėti prieiti prie kiekvieno. Nuraminti. Žiūrėti, kad kolektyve nebūtų intrigų. Gal dėl to mane ir praminė „siela“?

- Gal turite „sėkmę nešantį“ talismaną, „laimingą skaičių“ ar bent jau mėgstamą priežodį?

- Neturiu jokių talismanų. Gyvenimas kažkaip eina pasroviui.

-Sakoma, jog prieš vėją nepapūsi. Ar dažnai tenka „pūsti prieš vėją“?

- Į triūbą dažniausiai pučiu salėse...

- Pabaigai prisiminkite kokį įdomų ar įsimintiną atsitikimą iš savosios muzikanto karjeros.

- Dar senais laikais nuvažiavome su miesto pučiamųjų orkestru į Jūrmalą. Išėję į sceną pamatėme šeštoje ar septintoje eilėje sėdintį SSRS ministrų tarybos pirmininką ir partinį veikėją A. Kosyginą bei visą eilę juodais kostiumais vilkinčių „Kremliaus gyventojų“. Nustebino tai, kad panoręs pasiklausyti koncerto, jis turėjo vežtis šitiek daug apsaugos...

Trūbadūrą kamantinėjo Romualdas BALIUTAVIČIUS, jam į akis blyksėjo fotokorespondentas Vadimas SIMUTKINAS