Juozas Bindokas: „Dabar skaitmeninį fotoaparatą turiu – jau visą mėnesį. „Nikoniuką“, nes aš esu „nikonistas“ – ne „pentaksistas“, ne „olimpistas“!“ Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Juozas Bindokas visą gyvenimą ne tik aktoriumi Šiaulių dramos teatre dirba, televizijos serialuose filmuojasi, bet ir fotografuoja, fotoparodas rengia. Tiesa, pastarąjį dešimtmetį – lyg ir rečiau jo nuotraukos eksponuojamos, todėl dar didesnis džiaugsmas, kai šio balandžio pradžioje Vilniuje buvo atidaryta Juozo Bindoko 1988–1989 metais sukurtų aktų parodą, o Šiauliuose, Šiaurės Lietuvos kolegijoje – paroda „Retro. Iš ciklo „Šiaulių dramos teatro gastrolės. 1989–1990 m.“

Abiejų parodų nuotraukose – pusnuogės ir nuogos moterys, tad fotomenininko Juozo Bindoko klausiame:

- Parodoje „Retro“ eksponuojate gan intymaus moterų gyvenimo momentus. Kaip jums pavyko tai nufotografuoti?

Gal buvo abipusis pasitikėjimas: jei aš turiu kažkokį vidinį cenzorių, tai jos ir tiki manimi. Tą pasitikėjimą, kaip ir viską gyvenime, reikėjo, aišku, užsidirbti.

Nors nežinau, kodėl taip atsitiko, kad man buvo leista nufotografuoti tokius intymius dalykus – kaip mergaitės keliasi ir pusnuogės kloja lovas. Tai buvo 1989 metai – paskutiniai tarybiniai metai, praėjęs tūkstantmetis, dabar tos mergaitės atšventusios penkiasdešimtmečius.

Esu ir anksčiau tas nuotraukas eksponavęs, bet tai užsimiršo. Todėl jos ir vėl parodytos – ypač dabar, kai viskas nublizginta, kai žurnalų viršeliai slidūs, moterys irgi slidžios, nusilikonintos, nufotošopintos, pagražintos – man patinka.

Patinka tų senų nuotraukų rupumas. Gal atsikąsime visų tų blizgučių ir grįšime prie tikrų dalykų, Juk jei nusisukame nuo didžiųjų prekybos centrų ir einame ieškoti natūralaus maisto, jei tas slidumas, tas glitumas išvirkščius verčia, gal jau ateina tas laikas, kai šalia tikros duonos, tikro pieno būtų ir tikras žmogus.

O mano aktai, kurie šiuo eksponuojami Vilniuje, Teatro sąjungos patalpose, – gal tik dabar primiršti. Esu juos ir Šiauliuose eksponavęs – bet labai seniai. Manau, kad kiekvienas fotografas yra pabandęs aktus fotografuoti ir nemažai tokių nuotraukų turi.

Žinoma, nuogas kūnas yra labai intymus, bet kartu ir labai gražus, todėl ir norisi parodyti atskleisti tas kūno linijas. Nors atrasti akte kažką nauja yra labai sunku po Rimanto Dichavičiaus, Romualdo Rakausko, kurie sugebėjo tauriai moters kūną parodyti.

Ir aš stengiausi atskleisti tą moterišką liniją, nes man moters kūnas yra labai gražu, nors gal dabar nėra populiaru grožėtis moterimi – vyrauja kitokios tendencijos. Aš, deja, esu senamadiškas.

Tiesiog 1988–1989 metais buvo toks aktų laikotarpis mano gyvenime, bet tai dar nereiškia, kad aš ir dabar jų nefotografuosiu.

- Kiek fotografijų parodų esate surengęs?

- Kiek buvo, nežinau – neskaičiuoju. Ir kam? Aš džiaugiuosi šia akimirka: va, padarėme parodą ir tegul ji būna. Man džiaugsmas yra pats fotografavimo procesas.

- O kada tas procesas prasidėjo?

- Fotografija mane lydi visą gyvenimą – nuo to laiko, kai būdamas devintokas, įsigijau fotoaparatą „Smena“, ir iki šiol nepalieka.

Kur aš bebuvau, visur kažkaip sugebėdavau susikurti fotografavimui sąlygas – ir mokykloje Lazdijuose fotografavau, o konservatorijoje susikūriau net fotolaboratoriją. Iš tų laikų yra likusių jau istorinių kadrų – lygiai prieš 40 metų nufotografuotų kursiokų, dabar žinomų aktorių portretų – Romo Ramanausko, Eglės Gabrėnaitės, Petro Venslovo.

Net iš tarnybos tarybinėje armijoje, apie kurią visi prastai atsiliepia, man likę šviesūs prisiminimai, nes ir ten sugebėjau fotografuoti ir fotolaboratoriją įsirengti. Prisimenu: ateina iš štabo pas mane toks Gena ir sako: tau ryt dembelis (aš, kaip aukštąją baigęs, turėjau būti demobilizuotas po vienerių metų), aš jam atsakau: negaliu rytoj – dar ne visos nuotraukos padarytos...

Dar turiu iš armijos nemažai labai įdomių kadrų – Lenino kambarys, kariai su šalmais ir ginklais, pratybos. Tik gaila ne visus, nes tada buvo mada – dembelių albumai.

Ir paskui visą gyvenimą fotografavau: nusipirkdavau naują geresnį fotoaparatą ir tai būdavo naujas impulsas išbandyti jo galimybes. Be to, kurį laiką dirbau dienraštyje fotokorespondentu. Ir esu labai dėkingas mane supusiems labai geriems žmonėms, kurie man yra padovanoję gerų fotoaparatų – pavyzdžiui, „Nicon’ą“.

- Kiek nugyvenote fotoaparatų?

- O kas žino... Buvo „Smena“, paskui iš Romo Ramanausko perėmiau „Kijevą“. „Nicon’ų“ turėjau gal keturis – aš juos ir dabar turiu. Nežinau, gal dešimt jų yra. Ir jie visi – juostiniai.

Gal tik prieš dešimtmetį buvau sustojęs, nes prasidėjo juostinių virsmas į skaitmeninius fotoaparatus, o ir buitinių problemų atsirado, kai iškėlė iš grąžintino namo ir teko įsikurti savo namelį. Viskas buvo susiję su finansais: norėjosi gero aparato, o pinigų tokiam nepakako. Tai ir buvo pauzė – lyg ir buvau primiršęs fotografiją, o senuosius fotoaparatus tuo metu naudojau labai nedaug, nes jau atsirado problemų dėl ryškinimo.

Juk anais laikais visas veiksmas vykdavo naktimis vonios kambaryje raudonoje šviesoje. Medines groteles pasidėdavau ant vonios, ant grotelių didintuvą, ryškalus, fiksažą, o iš fiksažo išimtas nuotraukas mesdavau į vonią praplauti.

Ir, būdavo, per naktį padarau visą nuotraukų albumą, kad iš pat ryto galėčiau vestuvininkams parodyti. O kai reikėjo padaryti didelius aktorių portretus, tai sulaukęs nakties, koridoriuje ant stalo pasistatydavau didintuvą ir ant grindų padarydavau fotografijas. Ir puikiai išeidavo.

Tai buvo stebuklas. Tai dabar iš karto aišku, kokia nuotrauka bus, o seniau nuotrauka būdavo stebuklas – laukimo stebuklas, fotografijos gimimo stebuklas, virsmas toje raudonoje šviesoje, kai tekdavo pūsti, kad ryškintųsi ta jos vieta, kuri vėluoja. Tiesiog, būdavo, gyveni virš tų ryškalų, jais kvėpuoji, nors gal tai ir nesveika, tačiau kaip žavu...

Dauguma fotografų taip gyveno, taip darydavo. Ir aš prisimenu tą metą kaip nuostabų laiką.

- Tačiau juk anais laikais ir popierių, ir ryškalus ir visa kita taip sunku būdavo gauti...

- Draugavau ir su fotoprekių parduotuvės pardavėjomis, net buvau užmezgęs ryšius su kariniu aerodromu (ten buvo stipri karinė fotografija): iš tų laikų aš dar turiu fotopopieriaus, fiksažo, ryškalų. Noriu savo vaikams, jaunimui parodyti, kaip buvo daromos tos tikros nuotraukos, kurias išjauti, išgyveni, iščiupinėji, išglostai, iškvėpuoji.

Kai nori, viskas įmanoma. Jei jau aš armijoje turėjau fotolaboratoriją, jei konservatorijos bendrabutyje irgi tokią buvau įsikūręs, tai man atrodo, kad neįmanomų dalykų nėra.

Ir nepasakyčiau, kad fotografavimas buvo brangus užsiėmimas: fotojuostelė – 35 kapeikos (pakelio cigarečių kaina, o aš juk nerūkau), fiksažas – 12–14 kapeikų (batono kaina).

Jei turi kokį hobį ar kokį „nikį“ – ir alkoholis brangu, ir lošti yra brangu, ir žvejoti yra brangu, ir medžioklė brangu, tačiau vis tiek neskaičiuoji. Na, kartais dar pakviesdavo ir vestuves, ir krikštynas pafotografuoti, tai beveik visos išlaidos ir atsipirkdavo.

- O ką dažniausiai fotografuodavote?

- Viską – kiekvienas fotografas išbando save visose srityse: portretas, peizažas, reportažas. Juk visą laiką su fotoaparatu.

Man patikdavo laikraščio darbo tempas: per valandą jau turi būti nuotraukos. Tai labai tinka mano charakteriui – esu spirgas, tad grįžti po valandos su nervu: kas gausis... kas gausis... Tai dabar bepigu – nuspaudi mygtuką ir matai: šitą trinam, darom kitą, o anksčiau parleki ir nežinai: bus kas ar nebus. Ir būdavo, kad nebūdavo...

Ar sunku žmones fotografuoti? Geri meistrai sakydavo: iš pradžių reikia fotografuoti tuščiu fotoaparatu, kol žmogų prisipratini, o tik tada įsidėti juostelę.

Labai sunku rasti su žmogumi kontaktą ar portretą darytum, ar kitaip fotografuotum, nes tai yra savotiškas fotografuojamo žmogaus apsinuoginimas. Bet man kažkaip pavykdavo prieiti.

Kartais kurio kadro niekam ir neparodai – taip jis ir lieka metų metus užkritęs, nes kadrai iš vaikų ir senelių namų lyg ir neetiški. Dabar galvoju, kad gal juos jau būtų galima parodyti, nes yra tikrai gražių.

Manau, kad visada esi atsakingas už žmogų, kurį fotografuoji, ir turi būti jo atžvilgiu doras pagal auksinę taisyklę: nedaryk kitam to, ko nenori, kad tau darytų.

Štai esu bendradarbiavęs su krikščionišku labdaros fondu – nelaimingi žmonės vėžimėliuose. Labai įdomūs kadrai, tik juos reikėtų sutvarkyti.

- O kitus kadrus esate sukatalogavęs, tvarkingai sudėliojęs pagal temas?

- Mano gyvenime nieko nėra tvarkingai sudėliota – aš esu visas chaotiškas. Tačiau jei reikia, kai ką randu. Ne, aš to nemėgstu ir mano aparatai ilgai nelaiko, nes išvis daiktų nesaugau, automobilio neprižiūriu. Mano jau toks charakteris – kol važiuoja, tol važiuoja, o kai sugriūva – tada ir žiūriu, ką daryti.

Nors gal ir dešimt tūkstančių fotojuostelių nuo 1960 metų mano namuose būtų.

„Nors pusė mano fotografijų yra spalvotų, bet vis dėlto nespalvotos man yra gražiau – turiu joms daugiau sentimentų“, - sako Juozas Bindokas apie Šiauliuose ir Vilniuje eksponuojamas savo darbų parodas.

Juozo BINDOKO nuotr. 2