Žvaigždžių liga šiaulietei Kristinai Zmailaitei negresia: nors jos meistriškumo kelias nusidriekia per visą Europą ir net už Atlanto, bet operos ir teatro solistė geriausiai jaučiasi gimtinėje. Autoriaus nuotr.

Mindaugas LAURINAITIS

Žinoma šiaulietė, studijavusi Vokietijoje ir JAV, atlikusi stažuotes pas vienus geriausių vokalo mokytojų, apkeliavusi beveik visą pasaulį, ne kartą pasirodžiusi ir televizijos ekrane nė kiek neišpuiksta, prisipažįsta, kad vis tiek grįžta į gimtinę, kadangi jokia kita pasaulio vieta negali atstoti namų.

Apie prieš kelias dienas vykusį legendinio „Trimito“ ir bel canto žvaigždžių ketvertuko koncertą „Saulės“ didžiojoje salėje, apie kūrybą ir gyvenimą, apie šiauliečius ir muziką, apie dviejų artistų konfliktus kalbamės su nuostabaus balso ir nepaprasto nuoširdumo kupina asmenybe – Kristina Zmailaite, kuri su vyru, taip pat operos solistu, marijampoliečiu Edmundu Seiliumi puikiai sutaria šeimoje ir ant scenos.

- Visai neseniai vykęs koncertas „Saulėje“ buvo ne pirmas Jūsų pasirodymas gimtuosiuose Šiauliuose. Esate apkeliavusi daugybę pasaulio šalių, koncertavusi didžiosiose scenose. Vis dėlto, kuo išsiskiria Šiauliai šiame kontekste?

- Koncertuoti gimtajame mieste visuomet yra kažkoks ypatingas įvykis. Nesvarbu, kad esi pusę pasaulio išvažinėjęs, bet kai žinai, kad tavęs laukia, kad nori pasiklausyti, tai yra nepaprastai malonu.

Aš visuomet lyginu tą publiką, kuri yra Šiauliuose ir Marijampolėje, kadangi aš su vyru esame konkurentai gerąja prasme, stengiamės ugdyti publiką, stengiamės, kad mūsų atliekama muzika patiktų kuo platesnei auditorijai.

Žinoma, mes pradėjome pirmiau koncertuoti Marijampolėje, tad publika ten mus jau žino, susirenka pilnos salės, važiuojame ten ne vieną, bet keletą kartų per metus. Bet aš labai tikiuosi, kad tokia mano konkurencija susilygins su vyro gimtuoju miestu. Imu pastebėti, kad šiauliečiai jau pradeda pamilti tą profesionalesnę muziką.

Jeigu pažiūrėsime ir „Chorų karus“, tai yra stiprių kolektyvų, kurie gali reprezentuoti miestą. Iki tol buvo susidaręs įspūdis, kad šiauliečiams nėra įdomi tokia muzika, nekalbu apie visiškai klasikinę, bet ir tokių populiarių dainų, miuziklų atlikimo. Tenka bendrauti su kitais atlikėjais ir išgirstu tokių nuomonių, kad atseit Šiauliai yra miręs miestas. Bet, kaip rodo paskutiniai koncertai, žmonės ugdosi ir yra vilties, kad jie pamils tokią profesionalią muziką.

- Kaip galėtumėte tada įvertinti antradienį vykusį „Trimito“ koncertą?

- Manau, kad tai buvo super! Mes su šia programa koncertavome daugelį kartų kitur. Ir šios programos koncertai paprastai yra kažkokie laisvesni, o vakar jis buvo kupinas susikaupimo. Bet mes taip padarėme sąmoningai, kadangi yra savaitė prieš Velykas, susikaupimo metas ir nesinorėjo juokauti. Kartais reikia reaguoti į visuomeninį gyvenimą, todėl nesinorėjo, kad mūsų programa išeitų į lėkštumą, ir šiauliečių susikaupimas mus labai žavėjo, užkulisiuose kalbėjomės tarpusavyje, kad ir mes tokie užlaikyti, ir publika.

Kartais jau kildavo noras, kad galbūt imkim šokti, ploti, bet ir vėl toks atoslūgis. Manau, kad tai yra išugdytos publikos bruožas, kuri neparsiduos pigiam pakvailiojimui ant scenos. Todėl aš labai didžiuojuosi savo miestu, savo publika.

Be to, Šiauliai, pažiūrėkite vien jau iš atlikėjų, tikrai yra neformalus miestas. Jame yra susikūrę tikrai ne pigių pop grupių. Pradedant „Bix“ ir kitais. Tad atrodo, kad mes turime kažkokį kitokį požiūrį į gyvenimą. Žinoma, galbūt tokiai muzikai yra sunkiau prasiskverbti į platumas, bet manau, kad vilties yra.

Darbas net ir per šventes

- Koncertas Šiauliuose, kaip minėjote, vyko prieš Velykas. Ar jaučiate šventines nuotaikas? Pavasaris kol kas sunkiai eina į Lietuvą, vis dar šalta ir žiemiška. Ar ilsėsitės per šventes, ar galbūt teks kur nors koncertuoti?

- Šiais metais taip išėjo, kad per šventes teks dirbti: kaip tik Velykų sekmadienį bus „Chorų karų“ finalas (Kristina su vyru Edmundu yra šio TV projekto vertinimo komisijos nariai – red. pastaba). Todėl teks atsakinga užduotis išrinkti šių metų nugalėtoją.

Bet, paprastai, visada pavasaris džiugina, atgimimas, ne tik Kristaus, bet ir visos gamtos prisikėlimas. Nežiūrint, kad šis pavasaris toks šaltas, žiema nebėga iš kiemo. Bet nuotaiką galima pačiam susikurti. Jeigu tik sėdėsi ir niurzgėsi, tai nuotaika pati nepasikels.

Jeigu pasidalini įspūdžiu, kad ir iš paskutinio koncerto, galėjo viskas kitaip pakrypti, bet įvyko taip, kaip liepė širdis. Nežinau, ar žiūrovai liko patenkinti, ar nenusivylė. Bet sprendžiant iš vidinės nuojautos, tas abipusis ryšys buvo. Girdėjau tokių atsiliepimų, kad po paskutinės dainos kažkas komentavo: „tai ką, jau baigėsi?“ Nors koncertas tęsėsi pusantros valandos. Kaip vienos dalies koncertui per akis. Aš manau, kad žmonėms vis dėlto patiko.

- Tad per Velykas teks dirbti. Sakykite, ar spėsite pasiruošti šventei, ar dažote margučius?

- Būtinai! Dažome, galbūt ne taip etnografiškai, bet dažome. Mūsų šeimose, tiek Edmundo, tiek mano, šios tradicijos jau seniai gyvuoja. Tai yra labai graži ir rimta šventė. Kaip ir Kalėdos, tai yra reikšmingas ir svarbus įvykis. Tikrai marginame kiaušinius, suspėjame. Pasiskiname žolynų, vyniojame kiaušinius. Viską suspėjam. Kai nori, viską gali padaryti.

- Yra tokių pragmatiškų žmonių, kurie teigia, kad menininkai yra labai nepraktiški ir skrajojantys padebesiais. Kaip yra su Jumis?

– Mes tikrai jokie menininkai, bet ūkininkai (juokiasi). Žinoma, aš juokauju. Bet mes šeimoje turime ir savo kiemą, savo sodą, šiltnamį. Edmundas savo rankomis ir namą pastatė. Esame labai normalūs ir paprasti žmonės, kurie be galo myli savo profesiją, bet tikrai neskrajoja padebesiais.

Be to, dalį gyvenimo esame gyvenę ne Lietuvoje, tad gyvenimas privertė suktis taip, kaip išeina. Ne visuomet būna patogu. Tad jeigu nori ką nors turėti ir pasiekti, reikia atkelti savo sėdynę nuo minkštos lovos, atsiplėšti nuo televizoriaus ir eiti kažką padaryti.

Profesinis meistriškumas

- Siekdama meistriškumo įdėjote daug pastangų. Tad tikrai, be didelio darbo nebus ir rezultatų.

- Aš galiu tik kategoriškai pasakyti. Talento reikia, čia tiesa. Bet visa kita yra kruvinas darbas. Tai, kas yra matoma dabar scenoje, televizijoje, patikėkite, tai pragariškai sunkus darbas.

Žinoma, klausytojams ir žiūrovams to galbūt nereikia žinoti, nereikia deklaruoti, kaip čia buvo sunku padaryti. Bet kiekvienoje profesijoje, jeigu žvelgsime profesionalia prasme, lygiai kaip profesionalus sportas – jūs pažiūrėkite, kiek sveikatos atiduoda, pavyzdžiui, krepšininkai, nežiūrint traumų, pasiaukojimo.

Jeigu nori būti vidutinybė, tada per daug stengtis ir nereikia. Bet jeigu nori pasiekti ko nors daugiau, turi būti labai stipri ir darbšti asmenybė. Reikia dirbti labai kryptingai. Profesionalu būti yra atsakingas darbas. Aukštumą pasiekti yra sunku, bet išsilaikyti – dar sunkiau.

- Dainuojate jau nuo vaikystės. Siekėte šios profesijos kryptingai jau nuo tada?

- Iš tikro tai nuo studijų Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje. Savarankiškas kelias prasideda tada, kai baigi studijas ir stojiesi ant savo kojų bei supranti, kad nieko dar nemoki ir visko reikia dar pasiekti. Prasideda savęs ieškojimas.

- Galbūt Jus kas nors įkvėpė: mokytojai, kiti dainininkai?

- Pirmiausia aš norėjau gyventi iš savo profesijos. Būna, kad baigi vieną profesiją, po to eini dirbti pagal kitą. Tad tam, jog galėtum valgyti duoną iš dainavimo, reikėjo ir papildomų stažuočių, susipažinti su pasauline klasika, pagyventi kažkur kitur. Netgi treniruotis. Jeigu tik teoriškai išmanysi tokius dalykus, tai tas pats, kas teoriškai mokėti plaukti.

Kadangi mudu šeimoje esame artistai, tai įkvėpimas ir stimulas pirmiausiai eina vienam iš kito. Yra svarbi ausis iš šono, kad kai dainuoji, tau pasakytų, ką tu padarei ne taip arba galbūt kaip tik gerai.

- Yra sakoma, kad namai ten, kur ir širdis. Kur yra Jūsų širdis?

- Mūsų širdis yra ten, kur ir namai. Kodėl mes grįžome į Lietuvą? Nes labai norėjosi tų namų, norėjosi Lietuvos ir tos širdies, kur jautiesi gerai. Daug kur gyvenome, negalima sakyti, kad buvo blogai. Bet ryžtas ir noras gyventi iš muzikos buvo stipresnis už pagundą padaryti karjerą užsienyje ir ten apsigyventi.

Kuriozai scenoje

- Turite netrumpą koncertinę patirtį. Ar nepasitaiko kokių nors kuriozinių situacijų, pavyzdžiui, užkrenta balsas, pamirštate dainos žodžius?

- Jeigu pamirštame žodžius, žiūrovas ne dažnai tai pastebi. Kadangi yra toks posakis – jeigu blefuoji, tai labai rimtai, kad nepastebėtų. Tokių atvejų būna, bet labai retai. Tada, kai būna naujas kūrinys, neseniai pastatyta opera. Jaudulys užeina.

Bet dėl balso praradimo, jeigu jau žinai, kad sergi ir bus galimybė užkimti, tai nedainuoji. Profesionalas tuo ir skiriasi nuo mėgėjo, kad niekada neis į sceną, jeigu matys, jog gali užkimti. Žiūrovui tada nepasiteisinsi, kad sergi. Tai būtų labai neprofesionalu ir nemandagu.

- Ar sutiktumėte koncertuoti, jeigu salėje sėdėtų vienas vienintelis klausytojas?

- Yra buvę ne vienas ir ne dešimt koncertų, ypatingai seniau, kada ant scenos būdavo daugiau atlikėjų nei salėje. Tas pats „Trimito“ vadovas yra pasakojęs, kad atvažiuoji į koncertą, orkestrantų yra koks keturiasdešimt žmonių, o salėje sėdi penkiolika.

Kad būtų vienas, neteko, bet kad scenoje būdavo daugiau nei salėje, tai būdavo. Bet koncertas visada įvyksta! Visada! Niekada nesam atsisakę. Tenka išgirsti tokių atlikėjų pasisakymų, kad neišpirko bilietų, nevažiuosim koncertuoti.

Mes niekada taip nedarom iš principo. Mūsų tokia filosofija, kad jeigu žmonės nusipirko bilietus ir atėjo pasiklausyti, jie yra nekalti, kad nesusirinko pilna salė. Be to, jeigu atėjo tik penki ar tas pats vienas, jeigu tu jam padarysi koncertą, jis tikrai pasakys kitiems žmonėms, kad štai jie nepasididžiavo ir atvažiavo. Ir kitą kartą salėje bus jau šimtas vienas. Po dešimties metų bus jau gal ir tūkstantis. Reikia gerbti klausytojus.

- Be dainavimo, ar Jums dar kas nors teikia malonumą? Ar būdavo tokių akimirkų, kad pasakytumėte: viskas, daugiau nebedainuosiu, nebegaliu.

- Silpnumo momentų būna. Bet malonumą taip pat teikia pedagoginis darbas. Jeigu yra jaunų žmonių, kurie siekia žinių, tai įkvepia.

Ne ką mažiau svarbi yra mūsų šeima, auganti dukrytė, kuriai irgi reikia vidinės paramos. Kai matai, kad ji nesiožiuoja, bet kartais klauso, tai taip pat būna malonu. Tai yra svarbiausia, nes visą gyvenimą juk nedainuosi, gražus ir žavus nebūsi. Būna periodas vienam darbui, po to ateina laikas kitam. Jeigu sugebėsi į viską sveikai reaguoti, tai ir būsi laimingiausias. Reikia žinoti, kada užlipti ant scenos ir kada nulipt. Aišku, nulipti kažkodėl visuomet sunkiau.

Artistų konfliktai

- Ar dviem artistams šeimoje nėra sunku sutarti tarpusavyje?

- Ne! Mums pastoviai užduoda šitą klausimą. Galiu pasakyti, kad neįsivaizduoju dabar, kaip galėčiau gyventi su kokiu nors kitu žmogumi, su kuriuo negalėčiau pasikalbėti grįžusi po koncerto. Būtų tik pokalbis apie maistą ir panašiai.

Pas mus to nėra ir tikriausiai tai yra mūsų stiprioji dalis, kad mes ne tik scenoje kartu, bet ir gyvenime. Kiti paklausia, ar mes nepervargstam nuolat būdami kartu. Bet kol kas to nėra. Jaučiam poreikį ir dėl profesinės kontrolės. Pasitariam tarpusavyje, kas šiandien ne taip buvo. Tai yra labai saugu, nes žinai, kad savas žmogus pasakys tiesą be jokių gražbyliavimų ir išsisukinėjimo.

- Ką labiausiai vertinate gyvenime?

- Aš labiausiai vertinu, kad turime tokią galimybę gyventi iš savo profesijos, kad turime šeimą, namus. Ir kad turime, pasirodo, ir klausytoją, kuriam reikia tokios muzikos, kartais ir mūsų. Gyvenimas keičiasi, bet gilūs dalykai, kaip šeima, profesija, jeigu esi joje stabilus, jie išlieka svarbūs ir reikšmingi.

- Scenoje atrodote nepriekaištingai. Ar puošiatės pati, ar turite kokių nors padėjėjų, gal netgi savo dizainerį?

- Dabar turbūt reikėtų pasakyti: taip, turiu savo dizainerį, ar kažką (juokiasi). Bet viskas yra žymiai paprasčiau: turiu draugų, savo skonį. Šiauliuose turiu draugę nuo mokyklos laikų, kuri mane ir padažo, sušukuoja prieš koncertą. Vilniuje turiu savo siuvėją, kuri padeda pasisiūti suknelę. Yra ir pažįstamos salonų savininkės, kurios kartais pasikviečia, pasiuva suknelę ypatingai progai.

Labai daug suknelių modelių pati sugalvoju, nunešu siuvėjai ir kartu pasiuvam.

Bet nelabai kartais galiu ir leisti. Nes honoraras kartais vertas tiek, kiek ir suknelė (juokiasi). Po to ir Edmundas kartais pyksta, kad honoraras suknelei išeina (juokiasi). Žinoma, aš juokauju. Bet taip yra. Mes esame Lietuvoje, didžiuojamės tuo. Bet tūkstančiais dizaineriai nesimėto.

- Įsivaizduokite, kad susitinkate save mokyklos metais, dar žengiančią savo pirmus žingsnius dainavimo kelyje. Kokį svarbiausią patarimą duotumėte tai jaunai ir nedrąsiai mergaitei?

- (Susimąsto trumpam) Pagrindinis patarimas: svarbu nenuleisti rankų. Menininkas yra labai jautrus. Jeigu kas nors vieną kartą, kitą kartą pasakys, kad tu blogai kažką padarei, žmogui viskas, žlunga. Tad kiek tu pajėgsi atsilaikyti prieš kritikos puolimą, tiek tu gyvenime būsi stipresnis. Yra toks posakis: kas mūsų nenužudo, mus užgrūdina.

Tad tai nedrąsiai mergytei ir palinkėčiau nepasiduoti, ypatingai tada, kai tau nepasiseka. Nes jeigu norėsi ką nors pasiekti, tai ir pasieksi. Bet jeigu tik įsikniaubsi ir verksi, kad kažkas tave sukritikavo, tai vargu, ar išsipildys tavo svajonė.

Gyvenimas yra žiaurus. Visi mes praeiname tą mokyklą. Ir visada reikia pagalvoti, kad tu nesi žvaigždė, nors tau ir labai sekasi. Visada reikia siekti, nes kai pasieksi aukštą profesinį lygį, tuo bus tau pačiam lengviau, o ir patiems klausytojams bus maloniau.