Šiandienos pašnekovas - Centro pradinės mokyklos vyresnysis mokytojas ir mokytojas-asistentas viename Saulius Vilutis. Daugiaplanė ir, jį pažįstančiųjų teigimu, labai spalvinga asmenybė, nuolat pasinėrusi į visokiausią veiklą. Atitrauktas nuo švietėjiškų-pedagogiškų reikalų, S. Vilutis pabandys atsakyti į keliolika paprastų klausimėlių...

- Apšilimui klausimas, į kurį būtų sunku atsakyti moteriai, mat dažna save laiko tobulu sutvėrimu. Koks yra pats didžiausias tamstos trūkumas?

- Nemoku pasakyti „ne”. Sunkiai tas duodasi...

- Velykos – metas, kuomet dažnas norom nenorom susimąsto apie tai, ką jis veikia Žemėje? Ta proga naudinga prisiminti smagų posakį, jog vienus žmones sukūrė Dievas, kiti – išsivystė iš beždžionės. Prie kurių priskirtumėte save?

- (Juokiasi. Pauzė). Galvoju, gal mane Dievas sukūrė?

- Ar kada svarstėte, kur dėtumėt loterijoje laimėtą milijoną?

- Panaudočiau tam, kas vadinama žmogaus laisve. Kad pasijusčiau kuo labiau nepriklausomas...

Ne, darbo, jeigu jis mėgiamas, nelaisve nevadinčiau. Turėjau omeny laisvę nuo biurokratijos, nuo tam tikro aukščiau sėdinčio viršininko... Būti šeimininku sau – gal taip pasakyčiau.

- Ir manote, kad milijonas tokią galimybę suteiktų?

- Nemanau (juokiasi). Pinigus panaudočiau kiek įmanoma didesnei laisvei susikurti. Turėtų užtekti.

- Sakoma, vieniems labiau sekasi meilėje, kitiems – loterijoje (arba kortose). Į kurią pusę papuolate pagal šį dalinimą?

- Man meilėje labiau sekasi... Ar turiu daug gerbėjų? Ne, ne. Man pavyko meilėje vieną kartą, kuo labai džiaugiuosi. Esu patenkintas savo šeima, nors gal tai kiek kertasi su tuo, ką pradžioje sakiau apie laisvę. Juk būna nuomonių, kad šeima riboja laisvę. Tačiau mano gyvenime laisvė ir šeima yra du pagrindiniai dalykai. Su šeima man pavyko.

- Dabar madinga mesti savo profesiją ir eiti į Seimą. Ar norėtumėte būti išrinktas?

- Nenorėčiau, nes tai apribotų mano laisvę.

- Pabaikite žinomą patarlę savais žodžiais: „Kam darbas džiaugsmas, tam gyvenimas...”

- Nežinau, kaip ji baigiasi iš tikrųjų... (Pauzė). Sakyčiau, „...tam gyvenimas lengvas”? Gal taip ir baigiasi?

- Esate kilęs iš garsios pedagogų šeimos. Genai? Jeigu taip, ar gali genais persiduoti ir nepageidaujama informacija, „profesinės ligos”, t. y. mokyti visus ir visomis progomis?

- Galbūt genetikai ir galima skirti keletą procentų, visgi tai persidavė ne tiek genetiškai, o tuo, kaip mane auklėjo tėvai. Jų pavyzdžiu.

O dėl polinkio visus mokyti – žinau, kad mokytojai dažnai turi šį bruožą. Matyt genetiškai persidavė, kad jeigu ką pasakoju, pradedu pernelyg iš toli, „nuo pasaulio sutvėrimo”. Tame yra problema ir matau, kad manęs klausantys ima nerimauti... Tada susivokiu, jog kalbu ne su vaikais...

- Baigęs Šiaulių pedagoginį institutą nenorėjote mokytojo duonos. Vis dėlto paskui „susidėliojo“ taip, jog tapote mokytoju. Iš čia ir klausimas: ar tikite likimu?

- Tikiu, nes mano gyvenime labai daug kas priklausė nuo atsitiktinių dalykų. Ypač ankstesniuosiuose etapuose.

- Mokykloje dirbo jūsų mama. Dabar dirba jūsų žmona – kabinetai šalia. Jūs daug kalbėjote apie laisvę. Ar nepasiilgstate jos? Juk, galima sakyti, matote tą patį veidą 24 valandas per parą?

- Tokia situacija yra palanki darbui, tačiau nėra gera šeimai, nes kartais apie darbą namuose norėtųsi kalbėti mažiau... Manau, kad yra tam tikra problema. Kartais prieiname iki tokio lygio, jog, kalbėdami apie mokinius, sakome „mūsų vaikai”, nors, aišku, jie nėra mūsų.

- Labai savalaikė pastaba... O ar teko mokyti savo tikruosius vaikus?

- Išėjo taip, jog sūnų man teko truputį mokyti, tačiau, manau, kad jis nelabai tuo džiaugėsi. Nes man irgi teko mokytis pas savo mamą. Prisimenu, kaip sunkų periodą. Mama buvo principinga mokytoja ir man nedarė jokių nuolaidų. Su manimi elgėsi dalykiškai ir griežtai, nes ir trečiokai gali pastebėti „nuolaidas”, kurių faktiškai nėra.

- Esate kalbėjęs apie „Zefyro testą“: vaikas paliekamas vienas su ant stalo padėtu skanėstu. Jeigu per tam tikrą laiko jo nesuvalgo, gauna dar vieną - „premiją“ už parodytą valią. Suaugusiojo zefyru nesuviliosi. Ką reikėtų padėti ant stalo, kad sugundytų suaugusį žmogų?

- Tas labai priklauso nuo žmogaus... Čia įdomiai paklausėte (susimąsto). Tam tiktų bet koks malonumas, tačiau kaip įvardyti? Gal ir suvulgarinsiu, bet vienam galėtų būti alkoholis, kitam – moterys, trečiam maistas... Kažkoks „uždraustas vaisius”.

- Esate pasinėręs į veiklą. Įkūrėte virtualią mokytojų bendruomenę, dalyvaujate Švietimo plėtros centro programose, dirbate švietimo sistemoje... Vienu žodžiu, esate visas „švietime“. Ar nebijote, kad dėl to labai „iššviesėsite“, jog vieną dieną tapsite blondinu?

- (Juokdamasis). Aš manau, kad greičiau jau nupliksiu!

- Prieš kelis metus pelnėte „Metų mokytojo“ titulą. Atsakykite: kas jums iš tos laimės ir iš tos garbės?

- Pamenu, jog toje ceremonijoje man teko sakyti padėkos žodį. Buvo ir nelabai patenkintų. Žinodamas, koks viso to „mechanizmas”, tada ypatingo džiaugsmo nejaučiau, dabar gi džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad taip atsitiko, t. y., kad pasakiau, ką galvoju. Kažkiek džiaugiuosi ir gavęs tą apdovanojimą.

- Kaip atrodo: ar esate geras žmogus?

- (Atsidūsta). Manau, kad taip. Bet vėlgi, kaip ir kas tą gerumą įsivaizduoja? Kitas, jeigu nepažeidinėja viešosios tvarkos ir nemuša žmonos, tai ir mano esąs geras...

- Jeigu mylima moteris kuria nors proga jūsų paprašytų atlikti ką nors neorginalaus? Tarkime, paruošti jai šampano vonią... Kaip išsisuktumėte iš situacijos?

- (Pauzė). Šampano vonia dar nėra kraštutinis reikalas, nors, žiūrint, koks tas šampanas? (Smagiai juokiasi, po to ilgai mąsto). Manau, kad būčiau visai ne romantiškas. Gal ir netarčiau: „Ko čia prisigalvoji nesąmonių?”, bet... tai, ką atsakyčiau, jai nelabai patiktų. Kad tai nėra jau toks gudrus užmanymas. Taigi nebūčiau labai romantiškas, deja.

- Kalbame linksmai – metas surimtėti ir atsakyti: kokios muzikos norėtumėte per savo laidotuves?

- Tarp kitko, aš apie tai pagalvojau... Būčiau visai ne prieš V. Kernagio muzikavimą. Galėtų skambėti ir ramesnis džiazrokas. Norėčiau ne tragiškos, bet verčiančios susimąstyti muzikos.

- Kas jums yra geras humoras?

- Kai juokiesi ne iš karto. Kartais ir iš akivaizdaus pokšto kitas pradeda juoktis tik po pusvalandžio, bet tai gal labiau nuo smegenų priklauso... Man gi patinka, kai anekdotas būna su kokiu „užraitymu” - tai geras humoras, bet galiu juoktis ir iš to, kad kas nors pargriuvo.

- Kokia pirmoji mintis ateina į galvą rytą nubudus?

- Nuliūstu, kad ir vėl reikės eiti į darbą.

- Ar teisingas pasakymas, jog norėdamas atsikratyti pernelyg įkyraus draugo, paskolink jam 10 litų?

- Esu tokių problemų turėjęs. Taip ir atsitiko: likome nebe draugais. Gal kalta mano išvaizda – gatvėje išgėrusieji nuolat prašo paskolinti pinigų. Nepažįstami ar mažai pažįstami. Ir jeigu paskolinu, mane „pamiršta”. Vienas vienintelis atvejis, kai žmogus po daugelio metų prisiminė ir grąžino 2 litus. Mano buvusio mokinio tėvas. Tada pagiringas prašė „gelbėti“, o praėjus daugiau nei dvejiems metams susitikome bulvare: „Kiek tada aš tau prasiskolinau?“ - paklausė šypsodamasis.

Manau, kad nereikėtų turėti su draugais piniginių santykių. Net jei gaunu pasiūlymų bendrai ką nors statyti ar užsiimti ūkine veikla, atsisakau. Kartą griežtai atsisakiau skolinti pinigus vienam pažįstamam. Gal ir supyko. Aš iki šiol prastai jaučiuosi, o jį sutikęs bandau paaiškinti ir atsiprašyti.

- Apgailestaujate? O jeigu panaši istorija pasikartotų dar sykį?

- Stengčiausi išvengti ir neskolinti... Ir ne dėl to, kad gaila, bet kad paskui būna be galo sunku atgauti savo pinigėlius...

Šviesią pedagogo galvą keistais klausimais suko Romualdas BALIUTAVIČIUS, šviesos į šviesias „švietimiečio“ akis įliejo fotokorespondentas Vadimas SIMUTKINAS.