Jeigu tik gastrolių neribotų finansai, „Keistuoliai“ Šiauliuose lankytųsi dažniau, bet, nepaisant to, pačiam režisieriui A. Giniočiui kiekvienas apsilankymas ir gimtojo miesto publikos palaikymas yra svarbus. „Keistuolių teatro“ archyvo nuotr.

Mindaugas LAURINAITIS

„Keistuolių teatro“ vienas iš įkūrėjų, dabartinis vadovas, aktorius ir režisierius, „Atviro teatro“ vadovas ir režisierius, įvairių dainų autorius ir atlikėjas, šiaulietis. Galima būtų vardinti ir vardinti, bet geriausia yra pamatyti ir išgirsti. Jeigu nors kartą kas matė scenoje dainuojantį ar vaidinantį Aidą Giniotį, tikriausiai neliko abejingi šio žmogaus talentui apie didžius dalykus kalbėti taip paprastai ir apie mažiausius – taip didingai ir pakiliai.

Jau ateinantį trečiadienį Šiaulių dramos teatre bus galima išvysti Keistuolius scenoje, kur jie pristatys du naujausius teatro spektaklius: vaikams ir vyresniems. Kaip prisipažįsta režisierius, gimtajame mieste visada norisi nuoširdesnio dėmesio iš publikos. Apie būsimas gastroles bei teatro pasaulį ir kalbamės su A. Giniočiu.

Gastrolės Šiauliuose

- Šiauliai – Jūsų gimtasis miestas. Kiek man yra žinoma, bendradarbiaujate su Šiaulių dramos teatru, esate dalyvavęs studentiškų teatrų festivalyje „Po saule“, vedėte aktorinio meistriškumo pamokas, savo vaidinimus ne kartą rodė Jūsų auklėtiniai „Atviras ratas“. Bet kiek pamenu, kokių septynerių metų laikotarpyje su Keistuoliais esate tik koncertavęs Šiaulių miesto dienose (galbūt klystu?). Tad artėjančios „Keistuolių teatro“ gastrolės Šiaulių dramos teatre bus viena iš tų retų galimybių išvysti aktorius scenoje. Koks jausmas apima sugrįžus į Šiaulius ir ar scenoje nekyla didesnis jaudulys? Kaip Jus priima Šiaulių publika?

Šiauliuose gastroliuoti visada smagu. Jaukus teatras, kuriame lankiausi nuo vaikystės, pasiilgstami kolegos, dirbantys jame... Gal dėl to, kad vis sunkiau ir „brangiau“ pakilti į gastroles, Šiaulius paskutiniais metais aplankome ne taip dažnai, bet čia vaidinant, ar rodant režisuotą spektaklį, visada norisi nuoširdesnio dėmesio, tad ir dirbam kuo nuoširdžiausiai. Kiek galim, visada važiuojam į Šiaulių dramos teatrą tiek su „Keistuoliais“, tiek su „Atviru ratu“.

- Kodėl pasirinkote parodyti būtent šiuos du spektaklius: vienos dalies muzikinę pasaką „Mykolas žvejas“ ir agitacinę injekciją pagal M. Zoščenkos kūrybą „Gerbiami piliečiai“?

- Todėl, kad jie yra naujausi „Keistuolių teatro“ spektakliai, pastatyti per paskutinį sezoną. Ir geriausi.

- Ar galima būtų tikėtis, kad netolimoje ateityje šiauliečiai galės pamatyti ir daugiau „Keistuolių teatro“ pasirodymų?

- Klauskite administracijos. Aš – „už“.

Kūrybinis kelias

- Esate vienas tų nedaugelio aktorių, režisierių, dainų autorių, kurių kūryba paliečia iki pat sielos gelmių ir suteikia kažkokios vilties. Iš kur semiatės įkvėpimo?

- Ačiū už komplimentą, bet į klausimą negaliu tiksliai atsakyti. Įvairiai.

- Ar kada nors pagalvojate, kad Jūsų kūrybinis kelias galėjo pasisukti kiek kitaip, pavyzdžiui, būtumėte ne teatro asmenybė, bet tektų dirbti vadybininku ar kokios nors įmonės direktoriumi?

- Be abejo. Bet atsitiko taip, kaip yra, ir aš dėl to nesigailiu. Nė kiek. Žiūrovas, tikiuosi, taip pat. O pabūti vadybininku ir direktoriumi tenka ir teatre. Bet kūrėju man būti patinka labiausiai.

- Kas padarė didžiausią įtaką Jūsų apsisprendimui tapti aktoriumi, režisieriumi?

- Matyt tai, kad tėvai buvo labai kūrybingos asmenybės. Jie man padarė didelę įtaką. Matyt tai, kad talkindavau Šiaulių dramos teatre rūbinėje ir stebėdavau kas vakarą spektaklius. Matyt tai, kad tuo metu teatre statė puiki režisierė A. Ragauskaitė. Matyt tai, kad pamačiau jaunų aktorių spektaklius „Vaikų dienos“, „Žmogiškoji komedija“, po kurių nepagydomai susirgau teatro liga. O vėliau – akademija, vaidybos mokytoja – prof. I. Vaišytė, kurso draugai, su kuriais vėliau kūrėme savo teatrą, – viskas vedė į tą kelią, kuriuo šiandien einu.

Darbas su jaunimu

- Kuo ypatingas darbas su jaunimu, dar tik augančiais aktoriais, režisieriais? Užauginote stiprų kolektyvą, „Atviro teatro“ aktorius, kurie ne kartą buvo įvertinti garbingais apdovanojimais. Ar jaunime įžvelgiate save, koks buvote savo kelio pradžioje? Galbūt ko nors ir pats išmokstate iš savo auklėtinių?

- Ir mokau, ir išmokstu. Be bendravimo negali būti atradimų. Turime būti abipusiai vieni kitiems įdomūs. Nors kartais jiems pavydžiu, kad mano jaunystės laikais su manimi nedirbo toks režisierius, kaip Aidas Giniotis (juokauju). Labiausiai džiaugiuosi, kai matau, kad kuris mokinys gali pratęsti mūsų pradėtus darbus, pranokti mus, kadaise sukūrusius pirmą nepriklausomą teatrą posovietinėje Lietuvoje. Džiaugiuosi, kai imu dirbti su jais nebe kaip su studentais, o kaip su pilnaverčiais kolegomis. Džiaugiuosi, kai matau, kad jie gyvena ir kuria savarankiškai, nelaukdami kol „kas nors, kur nors, kada nors“ pakvies.

- „Keistuolių teatras“ lietuviams tapo ne vienos kartos neatsiejama kultūros ir gyvenimo dalimi. Kai su Ilona Balsyte ir Sigučiu Jačėnu įkūrėte šį teatrą, ar taip viską ir įsivaizdavote?

- Teatras, apie kurį svajojau ir tas teatras, kurį įkūrėme, labai skyrėsi. Bet visą laiką dirbome, kad realybė artėtų prie svajonės. O jei kada realybė taps svajone, kam tada besistengti?.. Visada stengiamės, kad teatras būtų gyvas, kad neapsiveltų rutina, rietenomis, intrigomis ir kitomis teatrinėmis „šiukšlėmis“. Dar gyvi. Dar gyvenam.

Gyvenimo džiaugsmai ir vargai

- Turite tvirtą moralinį pagrindą ir dvasines vertybes. Kam esate dėkingas už tai, ko dabar pasiekėte?

- Sunku atsakyti. Sunku išvardyti... Dievui, likimui ir daugumai puikių žmonių, kuriuos sutikau savo gyvenime. Turbūt taip.

- Įžvelgti stebuklą paprastuose dalykuose... Kaip gimė ši mintis?

- Kuriant „Geltonų plytų kelią“. Reikėjo frazės Šiaudinei kaliausei, kuri apibendrintų pagrindinę spektaklio mintį. Taip ir gimė.

- Scenoje spinduliuojate teigiamą energiją. Bet ar būna tokių akimirkų, kada aplanko liūdesys, melancholija? Kas Jums suteikia daugiausiai džiaugsmo gyvenime?

- Aišku būna. Nors man asmeniškai melancholija nėra neigiama energija. Gali būti visokia. Kartais apie save galvoju, kad scenoje būnu per daug melancholiškas ir liūdnas. O kartais net patinka tokiu būti. Gal tik sudarau tokį įspūdį, kad daug džiaugiuosi. Patikėkit, būna ir juodų valandų. Tik ar verta mėgautis savo „juodąja“ puse scenoje?

- Ar turite kokių nors ritualų ar metodų, kaip pasiruošiate prieš lipdamas į sceną?

- Ypatingų – ne. Turime bendrą pabuvimą ir pakvėpavimą prieš kiekvieną spektaklį, o individualiai, prieš solinius koncertus jokių ritualų neatlieku. Žinoma, kiekvienas vaidmuo reikalauja skirtingo pasiruošimo, bet tai atskira istorija.

- Kaip ilsitės tarp spektaklių ir darbo teatre? Žinau, kad esate ganėtinai užimtas.

- Miegu. Bet ne visada.

A.Aleksandraviciaus nuotr.