Daugiau nei dešimt metų Šiauliuose gyvenantis šveicaras M. Roduneris teigia, kad per tiek metų miestas tikrai pasistūmėjo į priekį, o problemų yra ne tik čia, bet ir kitose šalyse.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Mindaugas LAURINAITIS

Daugiau nei dvidešimt metų Lietuvoje ir pusę to laiko Šiauliuose gyvenantis literatūros tyrinėtojas, filologas, lietuviškai bei dar keliomis kalbomis laisvai kalbantis šveicaras Markas Roduneris save laiko lietuviu bei šiauliečiu tiek pat, kiek ir šveicaru. Iš pradžių apsigyveno sostinėje, po to nusprendė persikelti gyventi į Šiaulius. Paklaustas, kodėl iš sostinės persikėlė į kiek mažesnį miestą, Markas juokauja, kad tuo stebisi ir jo kolegos, tačiau jam pačiam patinka Šiauliai, kuriuose veiklos taip pat nestinga. Jau ne pirmus metus Šiauliuose jis kiekvieną rudenį organizuoja literatūros dienas, dalyvauja kultūriniame ir socialiniame gyvenime. Tad apie gyvenimą Šiauliuose, apie daugiau nei dvidešimt Lietuvos nepriklausomybės metų, apie lietuvišką mentalitetą ir kitus dalykus kalbėjomės su Marku Roduneriu.

Pirmoji pažintis su Lietuva
- Gimėte ir mokslus baigėte Šveicarijoje. Kada ir kodėl atvykote į Lietuvą?
- Norėjau atvykti dar 1990 metais, bet man neleido – nedavė sovietinės vizos. Tad atvykau po metų, kadangi Šveicarijoje studijavau lietuvių kalbą, todėl pagalvojau, kad pramokus kalbą reikia atvykti čia įgauti ir praktikos, pažinti ta kalba kalbančius žmones.

- Studijavote filologijos mokslus?
- Taip, visada norėjau studijuoti lyginamąją istorinę kalbotyrą. Studijavau iranėnų kalbas, tai šiek tiek egzotiška čia Lietuvoje. Bet paskui perėjau prie baltų ir slavų kalbų. Pasirinkau jas, nes buvo įdomu. Visada buvau prielankus mažoms tautoms, laisvalaikiu mokiausi valų kalbą (keltų kalbų grupei priklausanti kalba, kuria daugiausia kalbama Velse, Didžiojoje Britanijoje, - aut. pastaba), kurios dar gerai nemoku. Manau, kad kokiam mėnesiui nuvykus į Velsą būtų kitaip.

- Ar prisimenate pirmąjį įspūdį, kai atvykote į Lietuvą pirmą kartą?
- Tai buvo vasarą, vyko kasmetiniai lituanistikos kursai Vilniaus universitete. Tuo metu viskas buvo įdomu, kadangi pati valstybė dar tik kūrėsi, vyravo savotiška atmosfera, kuri man labai patiko. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl jau po metų atvykau čia gyventi. Mėgstu tokias situacijas, kurias galima judinti, nes Šveicarijoje viskas yra nusistovėję ir stabilu. Yra gerai, bet tuo pačiu ir blogai, kadangi žmogus visuomeniniame gyvenime negali kūrybiškai pasireikšti. Gal kitiems tai priimtina, bet aš mėgstu kontroliuojamą chaosą (juokiasi, - aut. pastaba).

- Kur tuomet apsigyvenote?
- Tris su puse metų gyvenau Vilniuje, po to grįžau į Šveicariją baigti studijų.

- Turbūt ne tik studijų laikotarpiu esate daug keliavęs po įvairias šalis?
- Teko keliauti ir dažnai. Dabar pastebiu, kad ir Lietuvos jaunimas, kai atsirado pigių skrydžių bendrovės, keliauja vis dažniau. Tais laikais tokių avialinijų nebuvo. Buvo tik „Interrail“, kuris vis dar egzistuoja. Manau, tai puikus būdas susipažinti su Europa. Kai skrendi lėktuvu iš vieno taško į kitą, nieko nematai. Tuo tarpu traukiniu viskas matosi, dvi paras važiuoji ir įsijauti į aplinką.

- Kokie visų tų šalių ir miestų kontekste Jums atrodo Šiauliai?
- Kai čia atsikėliau, maždaug 1999 metais, tai čia buvo gana didelė depresija finansine prasme. Buvo didelė bedarbystė. Lyginant miestą tada ir dabar, Šiauliai tikrai pasistūmėjo į priekį. Kai kas iš vilniečių manęs klausia, kaip aš čia iš sostinės persikėliau į Šiaulius, o kodėl ne? Yra čia ir universitetas, teatras, visa kita. Į operą galima nuvykti Rygoje, kuri yra, sakyčiau, netgi geresnė už Vilniaus. Yra čia ir „Santaros-Šviesos“ klubas, vyksta parodos. Gerai, kad mieste yra universitetas, nors jo lygis gal ir galėtų būti aukštesnis. Bet matome kaimyninį Panevėžį, kur nėra universiteto, kas vyksta tenai. Jaunuomenė čia labai pagyvina miestą.

Emigracijos problema
- Kaip Jūs vertinate emigraciją, kai jaunimas baigia studijas ir iškeliauja laimės ieškoti kitur?
- Problemiška, bet iš vienos pusės, kai emigruoja juodadarbiai, kurie čia neranda darbo, tai nemanau, kad yra blogai. Juk juos reikėtų čia išlaikyti iš pinigų, kurių nėra (juokiasi, - aut. pastaba). Kita pusė, kai emigruoja darbingo amžiaus grupė, jaunuomenė. Ateityje bus problemų su pensijomis. Gal dabar tai ne taip pastebima, tačiau vėliau tikrai išryškės. Tai didelė problema.

- Galbūt ne emigracija, bet migracija, pakeliavimas po pasaulį, kitų kultūrų pažinimas, bendravimas su žmonėmis iš kitų šalių būtų tik į naudą?
- Be abejonės. Daugelyje užsienio universitetų yra privaloma bent jau pusmečiui išvykti pagal mainų programą į kitų šalių universitetus.
Toks atvirumas yra teigiamas. Žmogus grįžta su tam tikromis idėjomis. Žinoma, klausimas, ar jas galės pritaikyti čia. Manau, kad dalis emigrantų išvyksta todėl, kad nemato perspektyvų išreikšti savo kūrybiškumą. Vis dėlto Lietuvoje yra uždara visuomenė ir pastaruoju metu tas uždarumas tik didėja. Bet nežinau, ką reikėtų daryti, kad tai keistųsi. Ir kitas klausimas, ar mes norime, kad tai keistųsi. Pavyzdžiui, Baltarusijoje, manau, ten gyvenantys paprasti žmonės yra patenkinti tokia santvarka.

- Į kitas šalis išvykę žmonės, čia grįžta kupini kažkokio entuziazmo. Sakykite, ar lietuviai yra labiau užsidarę savo kiaute ta melancholija, ar tai galima laikyti nacionaliniu
bruožu?
- Šioks toks uždarumas yra. Nebūtinai neigiamas. Galbūt dėl tradicijų, kultūra kilusi iš valstietiško būdo, kur jau kaimynai iš gretimo kaimo yra svetimi. Bet taip yra ir Šveicarijoje. Tai turi savo žavesio, nereikėtų to atsisakyti. Amerikoje yra bendra, susiliejusi kultūra, kur visi beveik vienodai mąsto. Bet aš to nelaikyčiau siekiamybe.
Pamatyti kitas kultūras yra gerai, tai apsaugo nuo ekstremalių formų, kurios pasireiškia kai gyveni užsidaręs ir nematai nieko kito, kai viskas, kas yra nors šiek tiek kitaip, jau yra blogai. Ne tik iš tautinės pusės.

Literatūros dienos mieste

- Ne pirmus metus Šiauliuose organizuojate prozos tekstų skaitymus. Kodėl būtent prozos ir kaip apskritai gimė ši idėja?
- Idėja gimė tada, kai buvome Frankfurto knygų mugėje kaip svečiai ir buvo kalbėta su daugeliu autorių, bet Markas Zingeris buvo vienas iš tų, kuris pasakė, kad Lietuvoje yra tekstų skaitymų, žmonės į juos eina. Tad pamaniau, kad reikia to ir Šiauliuose. Poetai turi savo skaitymus beveik visus metus – ir pavasarį, ir rudenį, kada tik panorėtum (juokiasi, - aut. pastaba), tai nėra blogai, bet reikėjo ir atsvaros.

- Kaip šią idėją priėmė patys šiauliečiai?
- Labai teigiamai. Tačiau reikia pastangų, kad žmonės ateitų. Manau, kad ypač universiteto magistrantai „privalėtų“ į tokius renginius eiti. Juk per metus ne daug sulaukiam ne tik gerų lietuvių autorių, ką jau kalbėti apie susitikimus su užsienio svečiais.
Bet dabar esu patenkintas. Yra susidaręs pastovus lankytojų skaičius, nereikia tikėtis, kad čia bus šimtai, kai nedalyvauja literatūrinės asmenybės, kurių ne tik kūryba, bet ir asmuo yra populiarus.

- Tad neketinate vien dėl populiarumo pakviesti literatūrinių žvaigždžių?
- Visuomet stengiamės, tačiau ne visi sutinka (juokiasi, - aut. pastaba). Šiemet kvietėme Sigitą Parulskį, tikiuosi, kad jis atvyks. Iš užsienio stengiuosi kviesti kitus autorius. Populiarūs rašytojai atvyksta į Vilniaus knygų mugę, F. Beigbederis ar panašiai. Bet nemanau, kad jis būtų būtinas prancūzų literatūros atstovas.

- Kokį įspūdį susidaro į Šiaulius pakviesti užsienio autoriai?
- Jie mato šalį, miestą. Dalyvauja ir naktiniame gyvenime. Kuriuos kvietėme, visi išsivežė pozityvius įspūdžius. Net ir praėjusiais metais dalyvavęs afrikietis. Galvojau, kad jam bus šalta čia. Bet visi buvo labai patenkinti.

- Ar nesulaukėte iš svečių klausimo, kur ta Lietuva ir Šiauliai yra?
- Dauguma tokio klausimo neuždavė. Visi teigiamai priėmė kvietimą. Šiemet kviečiau rašytoją iš Islandijos, kuris yra parašęs romaną apie Lietuvą. Islandams iš viso Lietuva atrodo mitologiška. Kai kurie rašytojai nori atvykti į Lietuvą net ir antrą kartą. Būna, kad grįžta ir savo asmeniniais reikalais.

Laisvai kalba įvairiomis kalbomis
- Jūs laisvai kalbate septyniomis kalbomis. Ar buvo sunku išmokti lietuvių kalbą?
- Norint, manau, galima išmokti kiekvieną kalbą. Tik daugiau laiko reikia paplušėti, kai mokaisi tokios kalbos, kurios struktūra yra kitokia.

- Ar toks daugiakalbiškumas atveria platesnį pasaulio suvokimą?
- Jis papildo mąstymą. Nemanau, kad galima tapti kuo nors kitu. Dabar matau, kad manyje sugyvena dvi kultūros – lietuvių ir šveicarų, nes grynu šveicaru savęs jau negalėčiau pavadinti. Bet manau, kad mokėti kelias kalbas yra gerai. Anksčiau specialistai žiūrėjo kritiškai į vaikus, gyvenančius dvikalbėje aplinkoje. Dabar požiūris keičiasi, nes pastebimi teigiami rezultatai.
Jeigu norima užsisklęsti ir gyventi po gaubtu, tai tada reikėjo pasirinkti Baltarusijos modelį ir neiti nei į Europos Sąjungą, nei kitur (juokiasi, - aut. pastaba). Bet nežinau, ar tai būtų buvę gerai.

- Reikėtų saugoti savo tradicijas, vertybes, tačiau likti atviriems pasauliui.
- Žinoma, juk nėra būtina perimti kitų tradicijas. Yra juokinga, kai vakariečiai bando perimti rytų kultūrą, tampa budistais. Tai niekur neveda. Svarbu išlaikyti pakantumą kitoms kultūroms. Lietuviai tuo pasižymėjo šimtmečiais. Dabar gal tai yra priblėsę. Bet juk žmogus tau nekenkia, jeigu jis kitaip gyvena. Kitas reikalas, kai kitaip gyvenantys bando primesti savo gyvenseną per prievartą.
Bet nereikia norėti, juk Lietuva yra nepriklausoma dar tik dvidešimt metų. Juk dar 1992-ųjų Baudžiamajame kodekse buvo straipsnis, baudžiantis tos pačios lytinės pakraipos asmenis laisvės atėmimu. Tačiau juk tai nebuvo pirmasis ir svarbiausias klausimas, kurį turėjo išspręsti naujai atsikūrusi valstybė.