Naujokams šuolininkams aukštis yra ribojamas vos iki 1 500 metrų, o laisvas kritimas trunka tik 3 sekundes, tačiau profesionalūs parašiutininkai kyla į 3 000 metrų aukštį ir skrydžio laisve mėgaujasi pusę minutės.
Šiaulių parašiutininkų klubo archyvo nuotr.

Monika SKISTENYTĖ

Šuoliai parašiutu – galbūt geriausias būdas išbandyti ne tik drąsą, bet ir pamatyti savo galimybių ribas. Kelių kilometrų aukštis ir iššokus iš lėktuvo užplūstantis adrenalinas – štai kas vienija šuolių su parašiutu entuziastus.

Klubas įkurtas Šiauliuose, o adrenalinu mėgaujasi Šeduvoje
Šiaulių parašiutininkų klubo vadovas Edipas Drupas sako, kad 1999-aisiais pirmąjį kartą šoko su parašiutu ir po šuolio suprato, kad reikia įsteigti parašiutininkų klubą. Jis buvo įsteigtas 2000 m., praėjus mažiau nei metams po pirmojo E. Drupo šuolio. „Po pirmojo šuolio „Šiaulių naujienose“ perskaičiau, kad Šeduvoje įsikūrė parašiutininkų klubas ir iškart suskubau ten nuvažiuoti, o vėliau toks klubas buvo įkurtas ir Šiauliuose“, – sako E. Drupas. Nors Šiaulių parašiutininkų klubas yra registruotas Šiauliuose, tačiau adrenalino mėgėjai atlikti šuolių važiuoja į Šeduvoje esantį aerodromą. Šiauliuose tokio aerodromo nėra, nes tam reikia tinkamos infrastruktūros. Visam tam reikia aerodromo, aplink kurį būtų tuščia žemė, be medžių ir pastatų. Šeduva šiai veiklai labiausiai tinkama, nes ji turi savo aerodromą, radijo stotį, valstybinę žemę, kuri yra skirta aviacijos veiklai.

Sezono atidarymą lemia orai
Šuolių su parašiutu sezonas visada yra priklausomas nuo oro. Tačiau dėl vėlyvos sezono pradžios kaltas gali būti ne tik oras, bet ir nesutvarkytas lėktuvas. „Mes kaip studentai, nes viską darome paskutinę naktį. Praėjo 10 metų, todėl reikia nudažyti lėktuvą, tačiau to dar nebaigėme daryti. Nors ruošėmės ir anksčiau, tačiau tam buvo nepalankūs orai, buvo šalta“, – šypsosi E. Drupas. Sezono pradžią visi dažniausiai pažymi puikiais šuoliais. Žinoma, daugumai reikia atsiminti per žiemą užmirštas instruktoriaus pamokas. Kiekvienais metais parašiutininkai dalyvauja renginyje danguje, skirtame pažymėti Baltijos keliui, kuris dažniausiai vyksta Panevėžyje. Tada Karinės oro pajėgos paskolina „Spartan“ lėktuvą, kuris kyla į 4 kilometrų aukštį. Lietuviai, latviai, estai šoka iš lėktuvo ir kuo greičiau bando sudaryti kuo didesnį susikabinusių žmonių ratą.

Parašiuto kaina kaip automobilio
Dabar šuoliams naudojami sparno tipo parašiutai, kuriems yra skirtas 20-ies metų galiojimo terminas. „Nors parašiutas geras, tvarkingas ir nenaudotas, tačiau suėjus 20-iai metų, jo privaloma atsisakyti“, – sako E. Drupas. Nustatyti, kad parašiutas yra netinkamas naudoti, gali tik profesionalūs instruktoriai, kurie atidžiai apžiūri kiekvieną parašiuto siūlę, mazgelius, medžiagą. Pirmiesiems šuoliams parašiutas norinčiam patirti adrenaliną yra duodamas, tačiau pradėjus dažniau šokinėti, galima įsigyti savo parašiutą, kurio kainą galima būtų lyginti su automobilių kainomis. „Turėti savo parašiutą yra naudingiau, nes kiekvienam reikia vis kitokio. Žinoma, parašiutą nėra taip lengva įsigyti. Jie kainuoja labai įvairiai, priklausomai nuo gamintojo modelio, dydžio“, – sako E. Drupas. Pasak Šiaulių parašiutininkų klubo vadovo, pigiausias sukomplektuotas parašiutas kainuoja apie 12 tūkstančių litų. Į šią kainą įeiną kuprinė, pagrindinis ir atsarginis parašiutas bei prietaisas, kuris apsaugo nuo netikėtų atvejų, jei parašiutas neišsiskleistų. „Vidutinį ir idealiausią variantą galima būtų sukomplektuoti už 20 tūkstančių litų, o labai gerą parašiutą galima būtų nusipirkti už 30–50 tūkstančių litų.“, – pasakoja E. Drupas.

Aukščio baimė – tik įsitikinimas
„Atsistojus prie šuoliams skirto liuko ne vienam pradeda drebėti kojos ir tik iššokus dažnai sunku suprasti, kas vyksta. Atsisakiusių šokti per 12-a klubo veikimo metų buvo vos du“, – sako šuolininkas. Pasak jo, bijantys, tačiau norintys šokti, dažnai renkasi šuolį su instruktoriumi, kuris atlieka visą darbą, o naujokui tiesiog reikia mėgautis šuoliu. „Mano nuomone, tai yra geriausias iššokimo būdas. Žmogų paima į glėbį ir prisikabina kaip kengūrą, todėl žmogus mėgaujasi laisvu kritimu“, – teigia E. Drupas. Pasak jo, aukščio baimė tėra tik įsitikinimas. Skrendant lėktuvu, aukščio baimė dingsta.

Šuolininkų tradicijos ir prietarai
E. Drupas sako, kad po 10–15 šuolių sezono pabaigoje yra rengiamos naujokų krikštynos. Jų metu ant žolės yra išvyniojamas brezentas, kuris patiesiamas kaip paklodė. Jaunieji šuolininkai yra suvyniojami į brezentą ir prismeigiami prie žemės kuolais ir tuomet privalo išsilaisvinti. „Be krikštynų, kas šimtą šuolių parašiutininkas klubui turi nupirkti dėžę alaus. Žmogus, kuris padaro šimtąjį šuolį, į klubą be dėžės alaus turi atsivežti ir tortą, kuris jam yra sumalamas tiesiai į veidą“. Jei šuolininkas nusiperka naują parašiutą ar kritimo metu išskleidžia atsarginį parašiutą, jis taip pat privalo nupirkti dėžę alaus. „Dėžė alaus – ir smagi bauda už išskleistą atsarginį parašiutą, ir geras pirkinys kitiems klubo nariams. Tuomet mes visi galime susėsti ir pasikalbėti apie mums įdomius dalykus“, – sako E. Drupas. – „Mes niekada nesakome, kad tai bus paskutinis šuolis. Visada sakome, kad tai bus kraštinis šuolis – tai lyg prietaras. Dar vienas mums svarbus prietaras – niekada nesifotografuoti prieš šuolį lipant į lėktuvą“.