Kolegoms slaugytojoms moteris linki geros sveikatos, nes, pasak Liudmilos Fiodorovos, ir medikams jos reikia. „Svarbu, kad pavasariška nuotaika nedingtų – kolegos gerbtų ir mylėtų savo darbą, vieni kitus ir ligonius“.
Linos ABROMAVIČIENĖS nuotr.

Lina ABROMAVIČIENĖ

Praėjusį savaitgalį minėta Tarptautinė slaugytojų diena. Ta proga Respublikinėje Šiaulių ligoninėje buvo surengta šventė, kurios metu apdovanoti labiausiai nusipelnę darbuotojai. Nuoširdžiai dėkodamas už nepriekaištingą, sąžiningą darbą, rūpestį ir širdies šilumą pacientams Respublikinės Šiaulių ligoninės direktorius Petras Simavičius įteikė apdovanojimus penkioms geriausioms slaugytojoms. Įteikta ir 14 padėkų Šiaulių apskrities bendrosios praktikos slaugytojoms, tarp kurių pasveikinta kelis dešimtmečius dirbanti Respublikinės Šiaulių ligoninės slaugytoja Liudmila Fiodorova.

Liūdnos akys prašo nedurti
Liudmila Fiodorova yra baigusi felčerės specialybę ir Šiaulių ligoninėje dirba nuo 1973 metų. Medicinos praktikos kelias prasidėjo vaikų ligų skyriuje, procedūriniame kabinete, kuris tęsiasi jau 39-uosius metus.

„Tada buvau kaip felčerė – turėjau labai atsakingų pareigų. Man buvo priskiriamos lašinės, zondavimai, kraujo perpylimai. Dabar, kai medicina toli pažengusi, viskas daug lengviau. Viską echoskopuoja ir jau yra aišku, ar koks akmenukas yra, gal uždegimas. Seniau buvo daug sunkiau“, - savo darbo pradžią prisimena L. Fiodorova.
Slaugytojai sunkiausia buvo, kai tik pradėjusi dirbti turėjo slaugyti vaikučius.

„Nuo 3 iki 16 metų vaikams reikėdavo įvesti zondus su metaliniais antgaliais. O atėjau dirbti visai jaunutė. Pastatė keturis ar penkis vaikučius prieš akis, kurie dreba kaip lapeliai - reikėjo jiems įvesti zondus. Išsigandau... Supratau, kad pirmiausia tam vaikučiui turiu paaiškinti, nes kitaip susitarti nepavyks. Vaikai bijo - dauguma pamatę zondo antgalį, kurį reikia praryti, išsigąsdavo. Kai viską nuosekliai paaiškindavau vaikams, jie nebe taip ir bijodavo. Sakydavau, kad įkištą antgalį vaikai turėtų kaip saldainiuką čiulpti ir praryti“, - apie vaikų slaugą pasakoja L. Fiodorova.
Darbo pradžia L. Fiodorovai pasirodė labai sunki, nes ilgai užtrukdavo aiškinimai, o vėliau ir pats zondavimas.
„Labai mylėjau vaikus, todėl nenorėjau, kad jie bijotų ar jiems skaudėtų. Man buvo gaila žiūrėti į tas akytes, kurios verkia iš baimės. Būdavo, kad vaikai net pabėgdavo ar stumdavo mus į šalį grasindami įspirti. Savo vaikų dar neturėjau, todėl labai mylėjau ligoniukus“, - kalba L. Fiodorova.

L. Fiodorovos teigimu, prieš kelis dešimtmečius pasitaikydavo labai daug vaikučių, sergančių leukemija – kraujo vėžiu, kuriems buvo skiriami hormonai.
„Dažnai tokie ligoniukai būdavo patinę, net venas būdavo sunku surasti. Tikrai tada buvo sunkiau. Kartais net prašydavome kitų slaugių pagalbos. Vaikai verkdavo – gailiai prašydavo, kad nedurtumėme. Tokius vaizdus skaudu matyti – juos atsimenu net po šitiek metų, nors dirbau ne taip ilgai su vaikučiais. 1977 metais man buvo pasiūlyta dirbti Priėmimo skyriuje ir nuo tada dirbu ten slaugytoja“, - savo darbo patirtimi dalijasi L. Fiodorova.

Darbe – grėsė pavojus gyvybei
„Kai priėmimas ligoninėje buvo dar po laiptais - pasitaikė toks gana nemalonus atvejis. Per mano budėjimą įvyko netikėtas nutikimas. Išgirdau mašinos padangų gaudesį. Automobilis greit atlėkė ir smarkiai stabdė. Garsas buvo siaubingas - net grėsmingas. Atsidarė Priimamojo durys ir įbėgo jaunas sujaudintas vyriškis. Jis šaukė, kad pasiimčiau raminamuosius vaistus ir važiuočiau su juo kartu. Aš negalėjau palikti darbo vietos, nes bet kuriuo metu į Priėmimo skyrių gali atvežti mirštantį žmogų. Tada tas žmogus atsisegė švarką, išskėtė rankas ir parodė šautuvą. Pasakė, jei aš nevažiuosiu, mane nušaus“, - pasakoja L. Fiodorova.

L. Fiodorovos nuojauta pasitvirtino. „Man pirmiausios į galvą šovusios mintys buvo: žmogus yra stresinėje situacijoje ir jį reikia nuraminti. Bandžiau pasakyti, kad aš dar nieko nepadariau, už ką turėtų mane nušauti, tačiau vyriškis nesiklausė. Teko imtis veiksmų - paklausiau pavardės, prašiau nupasakoti situaciją. Man tik pasakė, kad pasikorė jo sesers vyras ir dėl to nualpo sesuo. Norėjo, kad kuo skubiau lėkčiau tos sesers gaivinti“, - pavojingą situaciją prisimena L. Fiodorova.
Kad įtūžęs vyriškis nusiramintų, L. Fiodorova pakėlusi telefono ragelį garsiai šaukė adresą greitajai. Pasirodo, greitoji pagalba jau važiavo į vietą. Savo veiksmų nekontroliuojantis vyriškis nelabai norėjo patikėti, kad pagalba jau vietoje, todėl pagrasino, kad jei neras greitosios pagalbos, sugrįš ir nušaus.
„Svarbiausia, kad tuo metu supratau tą žmogų – jis buvo stresinėje situacijoje, nesuprato, kad negaliu palikti savo darbo vietos. Gerai, kad nesupanikavau pati – šaltas protas padiktavo, kaip elgtis“, - kalba L. Fiodorova.

L. Fiodorovos nuomone, ne visi žmonės supranta, kad į Šiaulių ligoninę atvažiuoja žmonės iš visos apskrities. Daug žmonių atvežami ir iš kaimų, aplinkinių miestų. „Kartais liekame ir nesuprasti, kai tuo pat metu atvežtus pacientus išskiriame - pirma pagalbą teikiame tiems, kuriems gresia mirtis. Dažnai pasitaiko, kai atveža keletą žmonių, kuriems reikalinga ekstra pagalba. Tačiau visada pirmenybė tam, kurio gyvybei gresia pavojus. Žmonės turėtų suprasti mus, nes mes visada pasiruošę padėti“, - sakė L. Fiodorova.

Pagalba reikalinga visiems
Slaugytojos pareiga – teikti skubią, neatidėliotiną pagalbą. „Mes turime būti visada pasiruošę, susikoncentravę. Nukentėję po avarijų, sužeisti žmonės, patyrę infarktus, insultus pirmiausia atkeliauja pas mus. Tokia mūsų kasdienybė“, - pasakoja slaugytoja.
Anot L. Fiodorovos, darbas priimamajame sunkus dėl to, kad čia atkeliauja didelis srautas sunkių pacientų, todėl tenka greitai priimti sprendimus.
„Gyvenime vadovaujuosi nuostata, kad visi mes esame Dievo vaikai ir pagalba reikalinga visiems: tiek benamiui, tiek girtam, kuriam yra blogai, nes atsitiko nelaimė. Mes dėmesį ir meilę skiriame visiems. Žmogui daryti reikia taip, kaip norėtumėme, kad mums darytų. Tai galioja ir medicinoje. Turime prižiūrėti ir slaugyti taip, kaip norėtumėme, kad mus slaugytų“, - sakė L. Fiodorova.
Labiausiai L. Fiodorova džiaugiasi gautu padėkos raštu Tarptautinės slaugytojų dienos proga, tačiau nepamiršta ir kolegių, kurios taip pat daug nusipelniusios.
„Pas mus daug gerų darbuotojų, kurie verti tokio dėmesio, sveikinimų, pagyrimų. Mūsų kolektyvas, dirbantis priėmime, yra labiausiai pasiaukojantis – mums didžiausias krūvis tenka vienu metu“, - kalba L. Fiodorova.

Malonūs atsitiktinumai
L. Fiodorova yra labai tikintis žmogus, todėl ji tvirtai teigia, kad nieko gyvenime neatsitinka šiaip sau. Tai slaugytoja pastebėjo iš savo darbo praktikos. „Dažnai būna atsitiktinumai, kai pagalba suteikiama vietoje ir laiku – turiu mintyje ir kad atsitikimą mūsų ligoninėje. Kartą, kai ligoninėje  vyko konferencija ir buvo atvykę svečiai – profesionalūs medikai – žmogui užsikišo kraujagyslė. Tada profesionali pagalba buvo suteikta taip greitai, kad sveikatai jokios žalos nepaliko. Tas geras atsitiktinumas turbūt įrodo, kad viskas paties Dievo sutvarkyta“, - kalba L. Fiodorova.
Kitas atsitiktinumas L. Fiodoros gyvenime yra specialybės pasirinkimas. Visada norėjusi tapti mokytoja moteris pasirinko medikės kelią.
„Norėjau būti mokytoja - nesvarbu kokio dalyko, gal labiau prie literatūros būčiau linkusi. Bet gyvenime nutiko taip, kad geriausia draugė pasiūlė studijuoti kartu mediciną. Likimas lėmė, kad aš įstojau į felčerės specialybę, o mano draugė ne. Jai teko pasirinkti kitą specialybę. Tai mano draugės įtaka, tačiau dabar suprantu, kad tai ne šiaip sau - labai malonu teikti pagalbą žmonėms. Sulaukiu daug gerų žodžių. Esu patenkinta savo darbu – tai man malonumas. Vien žinojimas, kad galiu padaryti gera kitiems – džiugina. Žmogus turi savo gyvenime daryti gerus darbus, todėl nesigailiu, kad literatūra man liko praeity. Vieni gali aukoti pinigus, o mes, slaugytojos, padedame pagyti. Slaugyti galima ne vien tik medikamentais, bet ir geru žodžiu. Kartais geras žodis gydo geriau, nei vaistas“, - apie malonius gyvenimo atsitiktinumus pasakoja L. Fiodorova.

Šiaulių mokiniai pasveikino bendrosios praktikos slaugytojas su profesine švente ir surengė skambų muzikinį pasirodymą.

Linos ABROMAVIČIENĖS nuotr.