Galimybė kurti ir atlikti savo dainas talentingai dainininkei R. Bubulytei yra vienas iš svarbiausių dalykų gyvenime, todėl jai malonu, kad sunkus kūrybinis darbas sulaukia klausytojų pripažinimo.
Grupės archyvo nuotr.

Mindaugas LAURINAITIS

Palyginti dar visai jauna muzikos grupė „Rasabasa“, kurią sudaro Rasa Bubulytė ir jos bičiuliai, muzikantai iš Norvegijos, su kuriais dainininkė susipažino studijų Polo Makartnio muzikos akademijoje Liverpulyje, Didžiojoje Britanijoje, metu, ieško kelio į savo klausytojų ir gerbėjų širdis. Realybės šou „Dangus“ prieš keletą metų išgarsėjusi ir galimybę studijuoti vokalo studijas prestižiniame universitete laimėjusi vokalistė įrodė, kad jai suteikta proga buvo ne veltui – klausantis jos dainavimo yra jaučiamas muzikinis talentas ir atsidavimas tam, ką ji daro.
Tad apie muziką, koncertus, apie publiką ir dainavimą basomis po koncerto tuščioje „Saulės“ didžiojoje salėje kalbėjomės su Rasa Bubulyte.

Akustiniai koncertai
- Vakar grojote Rygoje, šiandien atvykote į Šiaulius. Kaip jaučiatės po koncertų, kelionės?
- Kadangi vairavo mūsų gitaristas Snorre, yra kažkoks nuovargis, bet viskas gerai. Čia buvo labai nuostabi publika. Nesitikėjom tokio palaikymo. Galvojau, kad bus smagu, tačiau buvo daug geriau nei tikėjomės. Visi šypsojosi, matėsi emocijos, grįžtamasis ryšys. Buvo labai gera.
Vakar koncertavome Rygoje, tokiame nedideliame bare. Jie kviečiasi tik tas grupes, kurios jiems patinka ir rengia koncertus nemokamai, o žmonės ateina ten, nes žino, kad bus geras koncertas, baras turi sukūręs aukšto lygio įvaizdį ir lankytojai tai vertina.
Į mūsų koncertą ten susirinko daug žmonių ir po koncerto garso inžinierius pasakė, kad mes esame bene vienintelė grupė, kuriai čia po koncerto tiek daug plojo. Grojome tokią pačią programą kaip ir Šiauliuose.

- Kaip sugalvojote parengti tokią akustinę programą?
- Nusprendėm taip groti palyginti neseniai. Ruošėmės koncertui Rygoje, todėl pasiruošėm tokią akustinę programą. Bet vėliau pagalvojome, kad galėtume taip sugroti ir čia, Šiauliuose, nes žinojome, kad „Saulės“ salė yra didelė ir turi tik sėdimas vietas. Mums mieliau, kad klausytojai nesėdėtų, kai grojame elektriniais instrumentais. Tad pagalvojome, kad vietoje didelės salės grosime mažesnėje ir pagrosime akustiškai, pasikalbėsime su žmonėmis ir būsim arčiau jų. Ta kamerinė aplinka turi savo žavesio. Atėjo daug žmonių, manau, kad tai pasiteisino. Kada nors vėliau bus galima surengti koncertą ir didžiojoje salėje, su vizualine dalimi. Šiuo metu mūsų vaizdo projekcijų autorė visai neseniai pagimdė vaikutį, gyvena Kaune, todėl negalėjo su mumis važiuoti. Kai jau turėsime galimybę parodyti ir vizualizacijas, tuomet labai norėtume jas išbandyti jūsų „Saulės“ didžiajame ekrane.

- Penktadienį keliaujate į Kauną. Kaip pasirinkote šiuos miestus?
- Kai pradėjome planuoti šiuos koncertus su visais instrumentais, iškilo problema dėl salių. Jeigu tinka salės apimtis, tai nebūdavo įgarsinimo aparatūros, arba atvirkščiai. Jeigu yra didelė salė, kuri viską duoda, tai joje telpa aštuoni šimtai ar daugiau žmonių. Mums dar reikia paaugti iki tokio klausytojų kiekio. Mes negrojame tokios muzikos kaip populiarūs popatlikėjai Lietuvoje, mūsų ir publika kita, ir muzika kita. Tad mums reikia kitaip dirbti.

Atsakingas požiūris į muziką
- Atidžiai žiūrite į dainų kokybę ir į koncertų įgarsinimą.
- Anksčiau rengėme savo solinius koncertus tik Vilniuje, tad stengėmės kuo geriau įsigarsinti. Nesame priekabūs atlikėjai, kurie kelia didžiulius reikalavimus organizatoriams. Bet norime garso kokybės, kad klausytojas išgirstų tokią muziką, kokią mes norime jam sugroti. Kai rašome dainas, naudojame daug garsų ir efektų. Kiekvienai dainai yra vis kažkas kita naudojama. Jeigu to klausytojas negirdi, tada visų tų detalių, į kurias įdėjome daug darbo, naudojimas nebetenka prasmės. Todėl stengiamės, kiek leidžia galimybės, sudaryti sąlygas išgirsti mūsų muziką taip, kaip ji turi būti išgirsta.

- Kaip įsivaizduojate savo klausytoją?
- Yra du būdai, kaip kurti muziką. Pirmas būdas yra nusistatyti savo auditoriją iš karto ir pagal tai orientuotis, rašyti dainas būtent tai auditorijai. Kitas būdas yra kurti tai, ką tu mėgsti, kas tau patinka. Ir tik tada ieškoti savo klausytojo. Mes taip ir rašome savo dainas, tuo antruoju būdu. Žinoma, tai yra sunkiau, reikalauja daugiau laiko. Už tai, kad ir pats procesas yra ilgesnis – kol tave kažkas sužino, išgirsta. Iš pradžių net nežinai, kas klausysis tavo muzikos. Labai skirtingi žmonės ateina į koncertus. Ir amžiaus, ir profesijų. Šiandien mačiau daug įvairaus amžiaus žmonių. Vilniuje ateina ir mano klasiokų tėvai, būna daug studentų, įvairių interesų ir pomėgių turinčių klausytojų.

- Viską darote mažais žingsneliais, pamažu, tačiau užtikrintai. Pelnėte geriausios alternatyvios grupės statulėlę M.A.M.A. apdovanojimuose. Ar to ir tikėjotės ir ar turite
platesnių užmojų?
- Mums tiesiog taip išėjo. Grupė ilgą laiką negyveno vienoje šalyje. Pusę metų muzikantai praleisdavo Norvegijoje, kitą pusmetį Lietuvoje. Tad fiziškai nebuvo įmanoma daryti viską greičiau. Šie metai yra toks laikotarpis, kada galbūt turėsime galimybių judėti kūrybine linkme greičiau. Šis koncertas yra trečias pasirodymas po pusės metų pertraukos.

- Ar repeticijoms skiriate daug laiko?
- Senesnes dainas repetuoti nereikia daug laiko. Po pusės metų vėl susirinkus, užtenka poros kartų pasigroti ir vėl galime skambėti taip, kaip skambėjome prieš pusę metų. Muzikantai labai gerai atsimena, ką groja. Daugiau darbo reikia naujoms dainoms. Kadangi šį kartą kūrybinis procesas buvo kiek kitoks – pirma įrašėme dainas ir tik po to mokėmės jas sugroti gyvai. Pirmasis mini albumas buvo įrašytas atvirkščiai – pirma grojome ir tik tada įrašėme. Todėl šį kartą reikėjo įdėti daugiau pastangų, kadangi nebuvome groję tų naujų dainų visi kartu.

Daug dirbama prie naujų dainų
- Tuo laiku, kai muzikantai būna išvykę iš Lietuvos, ką paprastai veiki? Ar nepasiilgsti muzikos, repeticijų, koncertų?
- Tada dirbame kiek kitokiais metodais. Kadangi muziką rašo abu gitaristai, Snorre ir Bjørn, tai antrasis gitaristas nuolat atsiunčia muzikinių idėjų tokiais gabalėliais. Aš klausausi tų eskizų, kartais paprašau, kad kai ką išimtų, kartais man patinka ir visa įrašyta atkarpa. Tuo laiku klausausi tų atkarpų ir rašau melodiją, žodžius. Nes tai užtrunka. Tad toks tas darbas, kol muzikantai būna išvykę. Bet taip dirbame ir kai jie būna čia. Mes niekada negrojame studijoje ir neimprovizuojame, taip dainų nekuriame.

- Kaip gimsta tekstai? Ar tenka ilgai perrašinėti?
- Įvairiai. Geriausi tekstai man yra tie, kuriuos parašau iš karto. Bet taip būna retai (juokiasi, - aut. pastaba). Turi būti koks nors impulsas, kiekvieną kartą vis kitoks. Turi kažkas įvykti, kad paskatintų kažkokią idėją, mintį. Tad prisigalvoju visokiausių dalykų, kaip tas idėjas išgauti.
Viena mūsų daina iš naujausio albumo vadinasi „Arrows“ (strėlės). Kadangi gimiau dar sovietų Lietuvoje, tada visi vaikai turėjo vienodus žaislus. Bet ko aš beklausčiau, niekas neturėjo tokio stalo žaidimo su žvaigždynais. Jį man tėvai nupirko, kai buvau dar visai maža. Jame buvo kosmonautai, raketėlės. Buvo labai gražus žaidimas, reikėjo surasti žvaigždynus popieriaus lape. Tačiau vaikai moka įsivaizduoti, jog yra išėję naktį į lauką ir beda pirštu į žvaigždę. Žvaigždynai lape buvo identiški esantiems danguje, kuriuos galima pamatyti plika akimi. Man tai buvo labai įdomu, laukdavau to momento, kai kosmonautai turės lipti į raketas ir skristi. Aš iki šiol tai atsimenu. Tad pagrindinė dainos mintis ir yra iš šio atsiminimo.
Tad idėjos dainoms ateina praktiškai iš bet kur, netgi iš labai senų prisiminimų (juokiasi, - aut. pastaba).

- Ar dainų rašymą įtakoja muzika?
- Labai įtakoja. Namie groju pianinu, rašau melodiją ir vokalą, tada duodu muzikantams ir jie aranžuoja, arba jie atsiunčia savo muzikines ištraukas pirmiau. Tuo metu jau galima girdėti būsimos dainos nuotaiką. Dažnai tai duoda impulsą konkrečiam tekstui bei melodijai.

Scenoje basomis
- Koncertuose dažniausiai dainuoji scenoje basomis. Kaip sugalvojai šitai ir ar šiame koncerte Šiauliuose buvo vienintelis kartas, kai avėjai batelius?
- Vėliau aš juos vis tiek nusiaviau (juokiasi, - aut. pastaba). Man labai patogu, koncerte labai daug judu ir su aukštakulniais nelabai galėčiau to padaryti. Gal nebent žemu kulnu, su tokiais batais dažniausiai būnu, kai grojame kur nors lauke ir kur nelabai pavaikščiosi basomis. Bet viduje būti basai man labai patinka.

- Nuo to ir kilo grupės pavadinimas?
- Ne, grupės pavadinimas kilo kitaip. Pačioje pradžioje buvau užsiregistravusi socialiniame tinkle kaip Rasa Basa. Tada dar mokiausi Liverpulyje. Universitete draugai man sakydavo: „Labas Rasa Basa“. Galvodavau, iš kur jūs žinot? Tada nepagalvodavau, kad jie mato tokį vardą ir pavardę socialiniame tinkle. Užsieniečiams yra svarbus įsimintinas garsų derinys, jiems tai įdomu. Ir mane taip vadindavo. Kadangi atvažiavome groti į Lietuvą, tai pagalvojome, kad nereikėtų vadintis angliškai ar norvegiškai. Tad taip ir pasivadinome „Rasabasa“ – vienu žodžiu, kad tai būtų kaip grupė, ne vienas žmogus.

- Ar ketinate grįžti į Šiaulius pagroti dar bent kartą?
- Labai norėtume. Negalėčiau dabar pasakyti tikslios datos, bet būtų labai įdomu sugrįžti čia rudenį arba žiemą.

- Tad ką galėtum palinkėti tiems šiauliečiams, kurie nebuvo šiame koncerte ir galbūt svarstys, ar ateiti į jūsų kitą koncertą?
- Būtinai ateikit į kitą koncertą (juokiasi, - aut. pastaba)! Mus labai šiltai priėmė šiauliečiai, noriu jiems labai padėkoti. Sulaukėme daug komplimentų, klausytojai įsigijo daug albumų, net ne po vieną, o po tris. Ačiū už palaikymą!