„Aš save vadinu Lietuvos ešeriu. Mieliausi vandenys man yra Lietuvoje. Šilti vandenys man yra per daug lengvi. Tada aš jaučiuosi lyg darželyje užpiltas labai saldžiu ir spalvingu sirupu“, - šypsosi Andrius Albrikas.
Andriaus Albriko archyvo nuotr.

Monika SKISTENYTĖ

Kuršėnuose gyvenantis Andrius Albrikas – naras-instruktorius, tačiau be viso to ir fotografas, kurio fotografuojami objektai yra po vandeniu glūdinčios Lietuvos ežerų paslaptys. Vos prieš trejus metus surengęs pasaulį nustebinusią paveikslų parodą po vandeniu, A. Albrikas turi naujų neįtikėtinų idėjų.

Pasaulį sužavėjusi paroda
Pirmosios povandeninės parodos atsidarymas Lietuvoje įvyko Plateliuose 2009-aisiais metais. „Atrodo, kad viskas buvo ką tik, nes laikas bėga labai greit. Kartu su narais turime tradiciją kiekvienais metais surengti vis kitą parodą po vandeniu. O praėjusiais metais turėjome net tris ekspozicijas“, - sako Andrius Albrikas. Nors pastaruoju metu povandeninės ekspozicijos vis labiau populiarėja, tačiau 2009-aisiais surengta paroda sudomino ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio žurnalistus.

„Lietuvoje mes pirmieji pradėjome eksponuoti darbus po vandeniu. Ši idėja gimė nardant ir bandant padėti kitiems nardymo naujokams pažinti povandeninį pasaulį. Nardymo aistruoliams mes norėdavome parodyti kažką naujesnio ir įdomesnio. Pagalvojau, kad po vandeniu darytos nuotraukos galėtų būti čia pat eksponuojamos ir tokia paroda galėtų būti kaskart atnaujinama, todėl tokia paroda padėtų žiūrovui pamatyti tai, ką matė nuotraukos kūrėjas“, - sako A. Albrikas.

Naras-instruktorius prisimena, kad šaltą žiemos dieną poledinio nardymo metu plūduriuojant eketėje ir ruošiantis išlipti, dar kartą panardino galvą į vandenį, kad patikrintų, ar nieko nepaliko. Tuo metu jis pastebėjo keistą reginį – ledo sluoksnis įgijo keistų formų ir peizažų, atrodė lyg Čiurlionio paveikslai. Taip gimė poledinės fotografijos paroda „Formos akimirka“.
A. Albriko galvoje nuolat gimsta įvairių minčių, kaip išnaudoti erdvę, esančią po vandeniu. „Su Kuršėnų meno mokyklos dėstytoju Gediminu Daugėla buvome sugalvoję sukurti povandeninį miuziklą. Tai turėtų būti nedidelis koncertas ar muzikinės kompozicijos, kurias būtų galima pateikti žmonėms“, - sako naras-instruktorius. Daugelis mano, kad garsas ir judesiai po vandeniu yra nevaldomi, tačiau A. Albrikas dėl viso to turi savo nuomonę.

„Kaip žinome iš fizikos, garsas po vandeniu sklinda keturis kartus greičiau. Tai yra labai įdomus reiškinys, nes tu nesupranti, iš kur sklinda vienas ar kitas garsas. Šiuo atveju meno kūriniams muzika suteiktų savito šarmo ir įdomumo, nes nardymo mėgėjai galėtų save išbandyti naujoje erdvėje“, - sako A. Albrikas. Naras gailisi, kad jų idėja nebuvo spėta įgyvendinti ir liko galvoje neribotam laikui, nes atsirado žmonių, kurie spėjo šią idėją įgyvendinti anksčiau.

Didelis Lietuvos sąvartynas po vandeniu
A. Albrikas mano, kad Lietuvos ežeruose nuskendę įvairūs daiktai rodo, kad po vandeniu kaupiasi didžiulis sąvartynas, tačiau kai kurie ištraukti daiktai galėtų būti ir parodos dalimi. „Dažniausiai po vandeniu tenka matyti paskendusias valtis. Yra tekę rasti ir nuskendusį motociklą“, - sako naras. Pasak jo, pats gražiausias vandenų grožis slypi iki 20 metrų gylyje. „Lietuvos vandenys yra pakankamai tamsūs, todėl nėra taip lengva viską pamatyti. Reikalinga gera apšvietimo įranga, be kurios povandeninis pasaulis būtų labai tamsus. Gilesnėse vietose dažniausiai sutinkame tik dumblą ir šaltą vandenį, o ne tokiose giliose vietose galima matyti ežero augmeniją ir plaukiojančias žuvis“, - sako A. Albrikas.

Naras-instruktorius džiaugiasi, kad vandenyje galima rasti ne tik šiukšlių, bet ir senovinių liekanų. Plateliuose po vandeniu galima rasti 15 amžiaus senovinio tilto polius. Tai didžiulis statinys, kurio ilgis – beveik 250 metrų. „Tai buvo kažkada virš vandens nutiestas tiltas, o dabar jį užliejęs vanduo. Nardydami mes matome natūralius 500 metų statinius, kurie yra išlikę iki šių dienų ir tai labai žavi. Ši vieta yra labai nemėgiama žvejų, nes jie pameta savo blizges ir valus, kurie užkliūva už buvusio tilto liekanų“, - sako A. Albrikas.

Naras džiaugiasi, kad tai jiems yra ne tik istorinė, tačiau ir unikali vieta, kurioje galima stebėti didžiules lydekas (6–7 kg). „Jei labai tyliai priplauki, įmanoma perbraukti ranka joms per pilvus ir paglostyti. Žinoma, tikimybė pagauti žuvį taip arti prie jos priplaukus – tikrai didelė, tačiau akivaizdu tai, kad vandenyje žuvies tikrai neįmanoma išlaikyti. Be abejo, svarbu nebandyti pagauti žuvies vien dėl to, kad po to jos toje vietoje jau nebesutiksi“ - šypsosi naras. A. Albrikas stengiasi būti pasyvus ir būti tik nuostabaus povandeninio pasaulio stebėtojas.

Povandeninės legendos
A. Albrikas pastebi, kad tik neseniai prasidėjo Lietuvos ežerų tyrinėjimo etapas. Artimiausiu metu vyras planuoja tyrinėti skaidresnių ežerų vandenis. „Platelių ežeras Žemaitijoje yra vienas iš skaidriausių ežerų Lietuvoje. Ilgio ežeras yra labai lankomas dėl savo povandeninių versmių. Šis ežeras turi baltąjį, juodąjį ir rudąjį šaltinius. Įdomu tai, kad dažniausiai šis ežeras yra lankomas žiemą, nes jo vandenys yra labai tamsūs, todėl tik užšalus ežerui ir sustabdžius vandens judėjimą galima pamatyti jo povandeninį grožį“, - sako naras.

Platelių ežeras yra ne tik labai skaidrus ir tinkamas nardyti, tačiau apipintas įvairiomis legendomis. „Kaip ir Plateliai, taip ir Tytuvėnuose esantis Bridvaišio ežeras yra apipintas legendomis. Sako, kad šis ežeras turi du dugnus“, - šypsosi naras-instruktorius. A. Albrikas nuolat girdi įvairiausių pasakojimų apie dingusius daiktus Lietuvos ežeruose, tačiau nieko, apie ką pasakojama, nėra radęs. „Apie Platelių ežerą sklando legenda, kad kunigaikštienė Bona, neištesėjusi savo pažado būsimajam jaunikiui, įmetė deimantines šukas į vandenį. Taip pat esama istorijų, kad šio ežero vandenys slepia varpą, kuris buvo gabenamas žiemą, tačiau įlūžus ledui jis paskendo vandenyje. Sakoma, kad kiekvieną sekmadienį yra girdima, kaip šis varpas skamba“, - pasakoja A. Albrikas.

Save vadina Lietuvos ešeriu
A. Albriką nuolat stebina šiltųjų kraštų vandenų skaidrumas. Lietuvos vandenys tamsūs ir šalti, o kitose šalyse nardymas yra tik niekuo neišsiskirianti pramoga. „Aš save vadinu Lietuvos ešeriu. Mieliausi vandenys man yra Lietuvoje. Šilti vandenys man yra per daug lengvi. Tada aš jaučiuosi lyg darželyje užpiltas labai saldžiu ir spalvingu sirupu“, - sako naras-instruktorius. Didžiausią įspūdį narui yra palikę Norvegijos vandenys, Juodosios jūros grožis. „Žinoma, aš niekada neišsižadėsiu Lietuvos vandenų – jie man mieliausi“, - teigia naras.

Šaltą žiemos dieną Andrius Albrikas pastebėjo keistą reginį, kai ledo sluoksnis įgijo keistų formų ir peizažų, atrodė lyg Čiurlionio paveikslai. Taip gimė pasaulį nustebinusi poledinės fotografijos paroda „Formos akimirka“.

Andriaus Albriko archyvo nuotr.