Šiandien margą bei apvalią kaip futbolo kamuolys klausimų estafetę perėmė „Šiaulių“ futbolo komandos vyriausiasis strategas Gediminas Jarmalavičius.
Treneris Šiauliuose gyvena dar nedaug laiko, todėl nuvykome pokalbiui į stadioną, kadangi, kiek supratome (iš žodžių ir nutylėjimų), geltonšonio redakcijos pastato Aušros alėjoje jis nerastų nei su žemėlapiu ir kompasu, nei su navigatoriumi. Ne bėda: svarbu, kad mes žinome, kur ieškoti...

- Stebint futbolo rungtynes, atrodo, jog vokiečiai aikštėje bėgioja, ispanai ir brazilai – skraido, o lietuviai – sunkiai vaikšto... Kas čia kaltas? Nacionalinis charakteris?
- Jeigu gyventume Vokietijoje, turbūt ir mes bėgiotume... Tačiau gyvename Lietuvoje. Ir čia veikia daug faktorių, tokių kaip atranka, aikščių kokybė, gal kiek ir nacionalinis charakteris. O jei stebėtume krepšinio varžybose žaidžiančius vokiečius, turbūt atrodytų, kad skraido lietuviai... (Šypsosi.)

- Tęskime temą. „Batai buvo sunkūs“, - šitaip po pirmojo kėlinio įvertinote komandos žaidimą su Klaipėdos „Atlantu“. Kodėl dažnai šalies klubų futbolininkai bėgioja it apsiavę sunkias švinines klumpes? Lyg save taupydami, lyg trūktų fizinio pasirengimo... O gal materialusis motyvavimas šlubuoja?
- Matyt šito atlyginimas negali apspręsti: jeigu esi greitas, tai ir esi. O jeigu toks nesi, tai ir atlyginimas bus atitinkamas. Čia didžiulį vaidmenį vaidina atranka, t. y. iš kiek žmonių atsirenkame žaidėjus. O Lietuva yra maža...

- Prieš atvykdamas į Šiaulius treniravote Marijampolės „Sūduvą“, Tauragės „Taurą“... Kas labiau – suvalkiečiai ar žemaičiai linkę nesidalyti kamuoliu su komandos draugais arba šykšti jį pasiųsti į varžovų vartus?
- (Juokiasi.) Jeigu imtume iš humoro taško, be abejo, didesni šykštuoliai turėtų būti suvalkiečiai. Bet iš tiesų ir ten, ir ten - puikūs vyrai.

- Telefono skambutis, kuriuo jums buvo pasiūlyta „Šiaulių“ futbolo komandos vyriausiojo trenerio postas, užklupo labai netikėtai. Tad ar dažnos staigmenos jūsų gyvenime?
- Geras klausimas – privertėte susimąstyti... Sakyčiau, kad nedažnos. Dažniau staigmenos pasitaiko darbe: suplanuoji vienaip, o komanda, bac, ir nepalošia... Arba priešingai – maloniai nustebina.

- Grįžtant prie to skambučio. Kiek žinau, tuomet jūs meškeriojote? O toji patirtis, kuri įgaunama traukiant iš vandens lydekas bei karosus – ar praverčia vėliau dirbant su komanda?
- Žinoma! Žinoma! (Juokiasi). Čia taip pat daug ką lemia kantrybė, sėkmė, žvejo laimė ir panašiai.

- Komandoje žaidžia brazilas Juvenal Gomes da Silva. Ar sunku temperamentingajam pietiečiui „pritapti“ prie lėtoko ir santūraus lietuvaičių žaidimo stiliaus?
- Teko man dirbti su daug brazilų futbolininkų. Marijampolės „Sūduvoje” jų buvo visas „desantas”... Atvirai pasakius, žiūrint į da Silvą, bendraujant su juo (jis gana gerai kalba rusiškai) – žmogus gana ramus. Aš netgi norėčiau, kad jo pietietiškas charakteris prasiveržtų labiau...

- Šmėkštelėjo keletas pranešimų, jog į šį postą taip pat buvo keliama ir geriausio visų laikų Lietuvos futbolininko Armino Narbekovo kandidatūra. Kuo jį pralenkėte?
- Aš nieko apie tai nežinau... Reikėtų klausti Armino. Čia spręsti ne man...

- Dar būdamas paauglys kartu su kitais vaikėzais ateidavau į stadioną „žiūrėti futbolo“. Tiesa, daug kas čia atrodė kitaip, žaidė kitos komandos – „Statybininkas“, „Elnias“, „Tauras“... Tada
sklandė įsitikinimas, esą futbolininkai greitai nuplinka, nes dažnai smūgiuoja kamuolį galva. Kai trumpam kilstelėjote savo kepuraitę, pastebėjau, kad... ko gero, tai tiesa?
- (Smagiai juokiasi). Labai geras jūsų pastebėjimas! Tačiau, žinote, kaip sakoma liaudyje, dėl ko vyrai plinka? Todėl nemanau, kad čia futbolas turi įtakos.

- Praeityje būta visokių pasiūlymų, kaip futbolą padaryti dinamiškesnį, spalvingesnį. Pavyzdžiui, garsusis brazilas Pelė siūlė kampinius kelti nuo galinės ir baudos aikštelės linijų susikirtimo. Taip pat didinti vartus, žaisti trumpesnius kėlinius, o susidarius pauzėms - stabdyti žaidimo laiką... Kaip atrodo, ar labai pagyvintų rungtynes išcentruotas (galbūt kriaušės pavidalo) futbolo kamuolys?
- Man atrodo, jog tai pats seniausias, pats konservatyviausias, o kartu - ir pats nuostabiausias pasaulyje žaidimas. Futbolas. Todėl nėra ko kištis. Milijonai ar net milijardai žmonių žiūri ir „serga”, reiškia, viskas ten gerai.

- Nepatenkinti teisėjavimu sirgaliai neretai siunčia aikštės arbitrą „į muilą“. Ar buvo kada taip, kad jums, kaip treneriui, norėjosi po rungtynių tokiam teisėjui spirti į užpakalį?
- Be abejo, žinoma. Ir, patikėkit, ne tik man vienam... Daug kam toks noras kyla...

- Tęsiant temą: ar labai ir ar dažnai rungtynių baigtį įtakoja prasta teisėjavimo kokybė?
- Kalbant populiariai, teisėjas irgi yra žmogus, ir jis klysta. Bet kai teisėjas „klysta” sąmoningai, tada jau žinote... Norisi padaryti tai, apie ką kalbėjau...

- Vis šnekame apie futbolą. O gal pasigirsite, kokią didžiausią žuvį esate pagavęs?
- Tai buvo 5-6 kilogramų lydeka.

- Jeigu gaudote žuvį, panašu, namuose kažkas jos laukia. Pavyzdžiui, katinas?
- Nelabai mėgstu, kad namuose man kas slampinėtų...

- Leiskite spėti: kaip futbolininkui, norisi po kojomis pasipainiojusį gyvūną pasiųsti „devinke“ pro duris?
- Esu linkęs manyti, kad šuo turi gyventi lauke, tam skirtoje vietoje. O katinas tegul gaudo peles. (Jeigu tvarkingai gyveni, namuose pelių būti neturėtų.)

- Jeigu kažkokiu būdu taptumėte jaunas ir žinotumėte, kad laukia futbolininko karjera. Ar susietumėte gyvenimą su mergina, kuriai futbolas visiškai neįdomus?
- Tada ji turėtų susidomėti, arba... Patikėkite manimi! (Juokiasi.)

- Pafantazuokime dar: jei būtų leista pasirinkti, kuriam pasaulio futbolo klubui norėtumėte vadovauti?
- Tam, kur esu šiandien. Reikia dirbti ten, kur tu esi. Reikia turėti kažkokių siekių. Mokytis, kilti aukščiau. Ir t. t. Taip, kad šiai dienai „įmetus” į galingą klubą, nežinotum, ką ten veikti...

- Dažnai sakoma, jog savi žiūrovai – dvyliktas žaidėjas aikštėje. Tačiau ar pasitaikė taip, kad jūsų komandos sirgaliai... trukdytų žaisti?
- Yra buvę. Nesakysiu kur ir kada... Tai liūdni prisiminimai. Norėčiau, kad sirgaliai visuomet padėtų, bet tarp daugybės nuoširdžiai palaikančiųjų komandą kartais atsiranda ir tokių, kurie piktdžiugiškai trina delnus: „Ot, gerai! Šiandien komanda „gaus”!

- Visai čia pat Europos futbolo čempionatas. Ar turite tarp jo dalyvių rinktinę – favoritę, už kurią ketinate „sirgti“?
- Taip. „Sirgsiu“ už vokiečius...

Pagal kitą žaidimo schemą sudėlioti mintis komandos vyriausiąjį strategą provokavo Romualdas BALIUTAVIČIUS, iš nuošalės jį fotografavo Vadimas SIMUTKINAS