Keturiasdešimt šeštaisiais santuokos metais Birutė ir Algirdas Musneckiai savo sąjungą išdidžiai vadina tandemu.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Birutė Musneckienė sako niekada nesijautusi esanti savo vyro – žymaus fotomenininko Algirdo Musneckio – šešėlyje. Parodų atidarymai, per kuriuos vyras atsiduria visų dėmesio centre, neilgai trunka, o visur kitur jie - tandemas. Juolab pastaruosius aštuonerius metus, kai  Birutė Musneckienė pati aktyviai fotografuoja ir rengia parodas.
Per keturiasdešimt šešerius santuokos metus Musneckiai ne tik kad dėl fotografijų, bet ir apskritai dėl nieko nebuvo susipykę. O kaip tai pavyko ir pasakoja Birutė Musneckienė:

- Aš dvejų metų neturėjau, kai tėvas, tarpukario Lietuvos veikėjas, pasitraukė į Vakarus (mes tik po dvylikos metų sužinojome, kad jis gyvas) ir aš likau su mama.
Gyvenome pas dėdę mokytoją Dotnuvoje, paskui Baisogaloje. Dėdė buvo labai nagingas žmogus:  statė namą ir aš vis šalia jo buvau – armatūrą sukinome ir visa kita kartu darėme. Turbūt ten ir gavau meistrystės pagrindus, kurie man paskui labai pravertė.

Man patiko tos meistrystės nuo mažens: atsimenu, kaip mane kokių trejų metų senelis su lazda traukė iš palovio už nusikaltimą, nes iš jo skrynelės ištraukusi visas vinis sukaliau į grindis, o juk pokario laikais vinys buvo brangios - iš jų net adatas darydavo. Dar ir dabar turiu tokią.
1965 metais baigiau Šiaulių pedagoginiame institute ikimokyklinį skyrių, bet dar būdama studentė pradėjau dirbti septintajame lopšelyje-darželyje, kur dabar yra Švietimo skyrius. 1979 metais  baigiau ir specialiosios pedagogikos studijas, dirbau logopediniame darželyje. Paskui, 1987 metais Stasė Vaišvilienė dukart mane pakvietė į Ameriką, kur susipažinau su Montesori metodu ir dvidešimt metų jį taikiau vaikų namuose, kur vaikams ir tėtis, ir mama turėjau būti.

- Kaip susipažinote su Algirdu?
- Sportavau ir mokykloje, ir institute – sportinė, meninė gimnastika, tai visa energija išeidavo salėje ir man kavalieriai nerūpėjo. Mano mama sakydavo: ar tu nenormali - nei tu puoštis nori, nei ką. Dirbo ji tada ligoninėje, tai vaikų skyriaus vyr. sesuo ir pasiūlė: turiu tokį berniuką, reikia jį supažindinti su tavo dukra – ateikite į vardadienį.
Aš supykau: ką, ar ten pasirodyti eisiu? Bet vis tiek mudvi su mama į tą vardadienį nusivedė. Mažame kambaryje susodino visus prie stalo – mane ant sofos kraščiuko, o Algį toliau - prie atlošo. Todėl kai manęs paskui paklausė, ar patiko, atsakiau, kad galiu tik papasakoti, kokia buvo jo kostiumo medžiagos spalva, nes jo paties taip ir nemačiau.
Po kiek laiko darželio vedėja pasakė, kad atėjo laiškas Birutei... Druktenytei. Pasirodė, kad tai Algis man parašė sveikinimą su kovo 8-ąja: sučiulbo paukštelis: kur Birutė - ten mano saulutė... Nežinau, kas mane tokia pavarde pakrikštijo, bet vedėja juokėsi: aha, nuo kavalierių slepiesi kita pavarde...

Paskui Algis atėjo į mano vardadienį, o po to jau mano būsimoji anyta suorganizavo visą giminę apžiūrai per jo 29-ąjį gimtadienį.
Abu dirbome, tai tik vieną kartą per savaitę susitikdavome. Ką veikdavome? Šnekėdavomės, slidinėdavome. Vasarą Bijotėje buvome – Algis norėjo ten mane išmokyti plaukti, bet aš kirvio stiliumi plaukiu ir šiandien. Ateidavo Algis pas mane su gėlėmis – matyt, jo mama įbrukdavo bijūną atnešti, išeidamas pabučiuodavo.
Romantikos kaip romanuose nebuvo: ir „aš tave myliu“ Algis nesakė. Sakydavo: kas tie žodžiai – svarbu, ką jauti. Ir tai pasitvirtino.
Tas merginimas truko devynis mėnesius – 1966 metų rugsėjo pabaigoje įvyko kuklios vestuvės.

- Ir prasidėjo buitiniai rūpesčiai...
- Po vestuvių persikrausčiau į anytiją Gluosnių gatvėje. Tai buvo pokario statybos varganas nuosavas namas, kurio antrajame aukšte Algis įrengė mums kambarį su buržuika: kai vakare pakuri - plius dvidešimt, o rytą - minus kažkiek. Bet dėl to nesijaudindavome – jaunystė.
Dirbau aš dviem etatais, Algis irgi iš internato pareidavo tik pernakvoti. Tik kai sūnus gimė, jis perėjo dirbti į universiteto fotolaboratoriją normalias darbo valandas.   
Praėjau Gluosnių gatvėje aš anytos mokyklą: ji norėjo gero, bet buvo labai jau valdinga, nors su Algiu nebuvo jokių aštrių kampų. Todėl po ketverių metų mes su sūnumi Kęstučiu išsikraustėme į Trakų gatvę.

Namų reikalai buvo ir yra mano sfera. Pavyzdžiui, Algis išvažiavo į „Fotono“ stovyklą, aš sienas plaunu prieš dažymą. Bet ką žinojau, kaip plauti: tai su peiliu iki tinko visą špaklį ir nutryniau. Pirmąją spyną, atrodo, Kęstutis būdamas dvylikos įdėjo. Algiui buitis nesvarbi: kam čia reikia valyti ar dar kažką daryti, kad ir taip visai gerai. Bet dėl to trinties nebuvo – tokie darbai man visada patiko.
Man patinka ir gaminti valgį, nes mano mama buvo jaunystėje baigusi kulinarijos kursus, todėl aš iš jos prisižiūrėjau. Tačiau mūsų šeimoje nėra maisto kulto, ypač dabar, kai močiutei reikia tik pertrinto. Todėl juokiuosi, kad kai žmogus nori valgyti, tai pradeda kepti blynus – blynų kepėjas Algis yra labai geras. Bent jau vyresniame amžiuje toks tapo.
Dažniausiai važinėdavome į gamtą, į ekskursijas – dar su mažu Kęstučiu trise aplankėme Leningradą, Maskvą, Vilnių. Algis, žinoma, visur fotografuodavo.
Man vis draugės sakydavo: kaip tau gerai - gerą vyrą gavai, nes jūs visiškai nesipykstate. Atsakydavau: jei aš norėčiau, tuoj susipyktume.

Taip, mes nesipykome. Per keturiasdešimt šešerius metus vienintelį kartą Algis buvo supykęs dėl sūnaus auklėjimo. Nes tuo metu mano mamos buvo viena pozicija, močiutės – antra, mano - trečia, Algio - ketvirta. Ir dėl to jis supyko – išbėgo. Mama susirūpino: bėk paskui. Atsakiau: apeis apie namą ir sugrįš. Taip ir buvo.  

- Su vyro aistra fotografijai tikriausiai nebuvo taip paprasta susitaikyti?
- Kaip fotografo mano stažas didesnis nei Algio. Mano dėdė mokytojas priemenėje buvo įsirengęs fotolaboratoriją dar 1950 metais, tai aš dar maža būdama žinojau viską. Kitas dėdė buvo įsitaisęs antrajame aukšte saulės didintuvą, tai kai ten užsikorusi pridariau nuotraukų, visi manęs klausė, kaip man pavyko, nes nebuvo ryškalo nuotraukoms, tik filmams.
O Algis fotografuoti pradėjo jau būdamas studentu. Internate turėjo jis fotolaboratoriją, tai ten patamsy abu darėme nuotraukas, net kai jau nėščia buvau.
Aišku, tos fotografijos nepigiai kainavo. Prisimenu anytos žodžius: visi į namus neša, o jūs - vis iš namų. Algis į tai atsakydavo su humoru: bet mes už tai ramiai miegame.
Jis - tikrai geras žmogus, dūšios žmogus. Negaliu jam priekaištauti. Todėl tik juokiuosi: tavo pirma žmona – fotografija.

Bet jei tai mėgstamas darbas, tai kodėl juo neužsiimti? Aš irgi turiu pomėgių: į Montesori metodą buvau dvidešimt metų įlindusi ir Algis, gal kad pats pedagogiką baigęs, mane irgi suprato. Nežinau, ar kitas tokią, apsiknisusią popieriais matydamas ir žinodamas, kad į tai savi pinigėliai įdedami, būtų pakentęs.
Paskui ir aš pradėjau fotografuoti, nes dirbau vaikų namuose – reikėjo stendų, mokomųjų priemonių. O čia dar nuvažiavome su universiteto emeritais į mišką pas Stasį Gliaudį. Ten vienas ąžuolas mane ir užbūrė – ėmiau medžius fotografuoti. Paskui ir savo fotografijų knygeles „Metų laikai“ ir „Sakmė medžiui“ išleidau. Bet medžių nuotraukų buvo tiek daug, tai ir parodą „Ir medžiai kalba“ parengėme – iš pradžių Vabalninke, paskui – Šiaulių bibliotekose.

„Sakmę medžiui“ aš Algiui paskyriau jo 75-mečio proga. Tik to vyras nežinojo: per parodos atidarymą šneka jis, kad bus išleista tokia knyga, o aš jam už nugaros atsistojusi jau rodau išleistą.  Čia su sūnumi jam padarėme siurprizą. Patenkintas buvo labai.
Taigi nuo nuo 2008 metų fotografijoje esame kartu: abu fotografuojame, aš jam padedu ką reikia surasti jo milžiniškuose archyvuose, įvaldžiau fotošopą.

Esame tandemas.
- Tačiau viešumoje jūs lyg ir esate vyro šešėlyje.
- Aš labai mėgstu gamtą, o gamtoje taip: vyriškoji pusė yra su pagražintomis plunksnelėmis, moteriškoji - pilka. Aš jau ta pilkoji ir man jokio pavydo, kad vyras yra dėmesio centre.
Be to, Algis visada buvo labai užsiėmęs – renginiai universitete, „Fotonas“, fotografija (o man namuose patinka - čia visokių įdomių darbelių yra). Tai jį ir pervargino: prasidėjo bėdos su sveikata – pusantrų metų praleido ligoninėse, paskui širdelės bėdos – vienas šuntavimas, kitas, o prieš trejus metus buvo dar ir perdurtas. Ir vienintelį kartą, kai ligoninėje gulėjo perdurtas, pamatęs mane ateinančią Algis pasakė: čia mano angelas sargas.

O dar pas mus jau keleri metai gyvena šimto dvejų metų močiutė (jo mama) – tai rūpinimasis ja irgi nervingą foną sudaro. Kadangi dabar savo mamos šimtajam gimtadieniui surinkau, suskaitmeninau Nainių giminės genealogiją, tai prie šio darbo galiu prisėsti tik po dvyliktos, kai močiutę paguldau – tada būna ramu, bet žiūrėk - paryčiais Algis ateina: žinai, kiek valandų...
Tačiau į darbą eiti nereikia – tai ir atsimiegame. Todėl kartu su miesto senjorų klubu ir universiteto emeritų klubu, paprašę giminaitės prižiūrėti močiutę, pavažinėjame, atgaivą turime, pasikrauname. Persiskirstėme ir darbus: dabar eina į parduotuves Algis, nes jam reikia prasimankštinti, o aš kitus darbus darau.
Sveikata mano gal ir nebloga. Bet vis Dievulio prašau, kad mane laikytų, nes čia esu reikalinga.

Birutė Musneckienė juokauja, kad jos vyro pirmoji žmona – fotografija.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Algirdas Musneckis ir Birutė Musneckienė antraisiais santuokos metais.
Musneckių šeimos albumo nuotr.