Prie tekstūrinių darbų ciklo „Resurex“ dailininkė Vita Žabarauskaitė prisipažino šią savo stilistiką vadinanti „tiju-viju“...

Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Keturiasdešimt keturi menininkai Šiaulių dailės galerijoje veikiančioje 51-ojoje Šiaulių dailininkų parodoje eksponuoja savo darbus. Ir tarp 42 šiauliečių bei dviejų latvių darbų tiek koloritu, tiek stilistika išsiskiria šiaulietės dailininkės Vitos Žabarauskaitės ciklai „Sponsorystės stebuklas“ ir „Resurex“.
Todėl ir kalbamės apie juos su šia tapytoja.

- Kelintą kartą dalyvaujate kasmetinėje Šiaulių dailininkų parodoje?
- Gal nuo kokių 1995-ųjų. Specialiai šiai parodai netapau – kasmet parengiu didelę kolekciją ir paskui iš jos atrenku tuos paveikslus, kurie tinka metinei Šiaulių dailininkų parodai. Kodėl? Nes paprastai man nėra pagrindinio tikslo sudalyvauti būtent šioje parodoje – dažniausiai aš turiu pasiūlymų surengti personalinių parodų, todėl joms ir tapau.

- Tačiau ir kasmetinių šiauliečių parodų nepraleidžiate.
- Nepraleidžiu. Pirma, galbūt jau iš įpročio, antra, yra proga parodyti savo darbus. O koks menininkas nenori parodyti? Be to, personalinėms reikia stoti į eilutę, o ši paroda yra paprastesnis būdas pasirodyti.

- Kokius darbus parodoje pristatote?
- Pristatau du tekstūrinių darbų ciklus – keturių paveikslų „Sponsorystės stebuklą“ ir penkių „Resurex“.
Tai aliejinė tapyba, nors šia stilistika pradėjau dirbti akriliniais. Tačiau aliejus yra šiltesnis ir patvaresnis dažas, todėl aš dažnai grįžtu prie jo. Šios tekstūrinės tapybos „dviratį“ aš išradau jau prieš dešimt metų, bet kaskart šia stilistika pasakau vis kitus dalykus.
O šiuose cikluose man buvo įdomiausias pats procesas – žaidimas. Matote, aš gavau dovanų dvi dideles gerų aliejinių dažų dėžes (nežinau, ar amerikietiškų, ar angliškų), todėl visus kitus savo dažus paslėpiau ir tiesiog žiūrėjau, ką galiu su jais padaryti.
Taigi turėjau sponsorių šiai kolekcijai, ir taip atsirado vieno ciklo pavadinimas. Juk tai, kad šiais laikais kažkas dovanotų didelį kiekį dažų (nors mano gyvenime taip atsitiko trečią kartą), – retenybė.

- Sakote, kad tapymo procesas – žaidimas...
- Tapydama šiuos darbus aš medituoju ir ne iš vieno žmogaus girdėjau, kad stovėdami prieš šiuos paveikslus ir jie tą meditacijos vibraciją pagauna, net gydosi.
Taip, šie darbai yra meditatyviniai, bet anaiptol nesusieti su visomis indų teorijomis. Tai personalinės meditacijos.
Paprastai tekstūriniai darbai, kaip ir ciklas „Resurex“, atsispindi, kokioje kultūrinėje terpėje kūrybos metu aš gyvenau. Tapydama tą penkių darbų ciklą vaikščiojau į bažnytinės muzikos festivalį ir kažkaip kilo mintis sujungti muzikinę patirtį su šita tapyba. Todėl ir veržėsi ta žalia spalva  kaip Kristaus ir gamtos atgimimo spalva ir iš raudono, ir iš mėlyno, ir iš violetinio kolorito.
Tai jau ne buitinė plotmė.

- Ar paveikslo, ciklo pavadinimas gimsta kartu su kūriniu ar vėliau, ar dar prieš pradedant tapyti?
- Tapant idėja yra abstrakti, bet iš tikrųjų ji jau tvyro ore. Nebūna taip, kad žaistum aklai.
Todėl, kai darbas nudžiūsta, jo kitoje pusėje iš karto ir užrašau pavadinimą, ir pasirašau. Matote, ant šitokių darbų negalima dėti parašų, nes šrifto elementas čia būtų svetimkūnis.

- Ar prieš pradėdama kurti tekstūrinius paveikslus jūs įsivaizduojate galutinį rezultatą?
- Daugmaž turiu spalvinę nuojautą. Tačiau galutinis rezultatas kartais būna blogesnis, arba geresnis, negu aš tikiuosi, nes ši stilistika turi ir labai stiprų improvizacinį pagrindą. Kada tas sluoksnis nudžiūva, tai yra, po savaitės, atėjusi į dirbtuvę nežinau, ką pamatysiu: ar rezultatas tenkins, ar viską reikės keisti.
Šiaip jau tapydama pajuntu, kad jau užtenka – su amžiumi, su tapybine patirtimi ateina tokia nuojauta. Juk labai dažnai tapytojai nejaučia, kada darbą reikia pabaigti ir jų paveikslai būna perdirbti. O čia, tekstūrinėje stilistikoje, būtina ypač gerai jausti, kada baigti.
Po šių dviejų ciklų aš tapiau kitus – ši kolekcija yra iš dvidešimt penkių darbų: spalį padariau tris darbus o kitus – maždaug nuo vasario. Anksčiau, kai nebuvo krizės ir medžiagos buvo lengvai įperkamos, ir daugiau padarydavau.
Visi šie darbai padaryti ta pačia stilistika – man reikėjo vieningos kolekcijos. Išskyrus, žinoma, aliejinės pasteles „Gyvenimo medžio variacijas“, kurios man yra labai gražios, tačiau kurių negaliu eksponuoti, nes neturiu pinigų joms įrėminti. Nors galima pasteles kabinti tiesiai ant sienų, tačiau ir tada reikia įpirkti paspartus. Arba lieka antras variantas – tiesiog laukti, kol kažkas turės stiklų ar kol atsiras galimybė įrėminti.  

- Šie didelio formato darbai skirti tik parodinėms erdvėms?
- Taip, jie keliaus į kitas parodas. Juk sakau, kad man sudalyvauti Šiaulių dailininkų parodoje būna tarpinė stotelė į kitus projektus.
Turiu pasiūlymų surengti parodų Klaipėdoje, senojoje Lietuvos sostinėje, Radviliškyje. Jei būsiu gyva sveika, jei ne vienur, tai kitur parodų bus.
Be to, ką tik grįžo trys parodos iš Prancūzijos, Joniškio ir Kelmės. Tad jei kas pasiūlys jas išsivežti parodoms, tai tegul tik vežasi – man daug geriau dirbti, kai dirbtuvė tuštesnė.
Dabar dirbtuvėje yra baigti darbai – du ciklai „Ėjimas į žemę“ ir „Variacijos rudens tema“. Po savaitės nuvažiuosiu į dirbtuvę pažiūrėti, ar tinka, ar ne.
Jei netinka, tai jau geriau tapyti kitus, nes toks yra šios tekstūrinės stilistikos ypatumas: dėti ant darbų kitą sluoksnį praktiškai neįmanoma, nes ir prasmė, ir pavadinimas keičiasi.

- Tačiau yra juk koks nebaigtas darbas ant molberto?
- Nieko nėra ant molberto. O ir šiaip aš ne ant molberto tapau, nes tie mano ciklai jau įgauna monumentalios tapybos bruožų. Tai ir tapau ant ilgos lentos susidėjusi kokias penkias–šešias drobes iš karto – priklausomai, kiek ciklui drobių reikia.

- O kaip įvertintumėte šią 51-ąją Šiaulių dailininkų parodą?
- Aš truputį buvau šokiruota, kad joje nėra man mielų autorių ir labai daugelio. Šokiruota, kad parodą ignoruoja tokie brandūs tapytojai, kaip Gražina Arlauskaitė-Vingrienė, Sigitas Prancuitis, Raimondas Trušys, Dalvis Udrys, Petras Rakštikas.
Labai gaila, kad čia nematau Romano Vilkausko, kurio tapybą labai mėgstu.
Manau, kad būtent šie dailininkai būtų pridavę parodai brandos, nes dabar tiek jaunųjų, pradedančiųjų, išskyrus Simoną Bagdonaitę ir Martyną Petreikį, tiek ir senųjų autorių yra daugiau eksponuojama virtuvė, bet ne iš tikrųjų brandūs rezultatai, verti būti pateikti į vienintelę metų ekspoziciją, kur pateikiami brandžiausi darbai.
Antra vertus, ne iš vieno girdėjau, kad šios parodos eksponavimas yra labai abejotinas. Kiek aš prisimenu, kitaip, pavyzdžiui, Vilniuje būdavo parodos eksponuojamos. Darbus eksponuodavo profesionali architektų arba dizainerių komanda, nes žmonės iš šalies visai kitaip – objektyviai – įvertina ir sukomponuoja darbus. To, manyčiau, reikėtų pasimokyti net iš liaudies meistrų, kurie taip kviečiasi dizainerius eksponavimui.
Juk turbūt dailininkų, architektų kūrybinės sąjungos bendradarbiauja, todėl reikėtų tą eksponavimo patirtį keisti: svetimi žmonės – architektai, dizaineriai – gal kitaip sudėliotų kirčius, taškus ir taip toliau.

Apie Vitą Žabarauskaitę
Gimė 1962 metais Kairiuose, Šiaulių rajone. Lietuvos dailininkė, pedagogė, poetė.
1980 metais baigė M. K. Čiurlionio menų mokyklą, 1988 metais – Šiaulių pedagoginį institutą. Šiaulių Gegužių progimnazijos dailės mokytoja metodininkė.
Nuo 1995 metų Lietuvos dailininkų sąjungos narė.
Surengė per 100 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje (Austrija, Italija, Danija, Latvija). Jos kūrinių yra įsigiję Austrijos, Vokietijos, JAV, Izraelio, Lenkijos ir Lietuvos kolekcininkai.
Svarbesni darbai: „Metų laikai“, „Didžioji verba“, ciklai „Kristaus kančių kelias“, „Rudens nuotaikos“, „Skrynios. Dangčiai. Langinės“, „Nušvitimas“, „Pjesė mechaniniam pianinui“, „Medunešis“, „Niveliacija“, „Stebuklingosios Nilso kelionės“, „Lietuviškos pasakos“ ir kt. Rašo eilėraščius, pati iliustruoja savo eilėraščių publikacijas spaudoje.
Lietuvos kultūros ministerija suteikė meno kūrėjo statusą.