
Poezija, pasak mediko Jūros Vlado Vaitkevičiaus, širdį gydo nuo visų negandų – tai būdas išlieti susikaupusį nerimą, emocijas, išsakyti jausmus. Gali būti, kad poetas eiles į knygą suguldė jau paskutinį kartą, tačiau sustoti kurti nežada.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Lina ABROMAVIČIENĖ
Šiaulių universiteto biomedicinos mokslų daktaras, docentas, katedros vedėjas Jūra Vladas Vaitkevičius pristatė jau šeštąją savo poezijos knygą „Rudens šešėliai metuose nugulę“. Su medicina susiejęs savo darbą, laisvalaikį J. V. Vaitkevičius skiria kūrybai. Pasak mediko, poezija galima išgydyti nerimo sindromą, kuris kamuoja dažną šiuolaikinį žmogų, o rašant eiles visas nerimas pradingsta.
Ruduo – derliaus metas
Parašęs jau šeštąją poezijos knygą J. V. Vaitkevičius sako, kad tai ir paskutinė knyga, kurią išvys skaitytojai.
„Jau ruduo... jau šešėliai mano metuose gula. Kai kas ir taip mano, kad per dažnai leidžiu knygas, bet nuo penktosios pasirodymo praėjo dveji metai su puse. Lyginant su knygų dydžiu, nemanau, kad tai labai daug. Tačiau visa tai kainuoja ne tik darbu, bet ir pinigais, todėl jau jaučiu rudens alsavimą“, - kalba J. V. Vaitkevičius.
Poetas savo kūrybą apibūdina kaip susikaupusius kasdienius emocijų pliūpsnius, kuriuos iškrauna kurdamas.
„Kūryba – iš tikrųjų paslaptingas procesas. Kartais jauti, kad kažkas gimsta, gimsta, gimsta... Vos spėji užrašyti, o kartais ir nespėji. Šią knygą susiejau su derliaus metu – rudeniu. Rudenį visko susikaupia daug. Paklausite, kodėl aš kuriu poeziją? Kai žinau, kad mano eilėraščius skaito, jaučiu atliepimą. Jei pas mane virpa - aš užrašau. Kai kiti paskaito – taip pat suvirpa. Tai tarsi širdžių harmonija. Jei žmonėms reikia mano poezijos, turiu stimulą rašyti. Todėl ir gimė mano šeštoji poezijos knyga „Rudens šešėliai metuose nugulę“, - apie savo poezijos derlių pasakoja J. V. Vaitkevičius.
Nesibaigiantys poezijos klodai
Poezija, pasak J. V. Vaitkevičiaus, tai viena iš galimų saviraiškos formų, nuo kurios niekada nepavargstama.
„Kūrybai poilsio nereikia. Ji arba yra, arba jos nėra. Kodėl žmogus rašo? Vieni taip save realizuoja ar taip užsidirba duonai. Kita poetų kategorija – mėgėjai, tačiau ir mėgėjai rašytojai būna dvejopi: vieni rašo į stalčių, kurių kūryba dažnai išspausdinama tik po mirties, o antri bando parodyti savo kūrybą visiems. Aš esu tas kūrėjas, kuris rašo ne į stalčių, todėl leidžiu savo poezijos knygutes. Tačiau pats paprasčiausias ir veiksmingiausias būdas savo kūryba pasiekti skaitytoją – tai skaityti eilėraščius tiesiai žmogui“, - kalba poetas J. V. Vaitkevičius.
Anot J. V. Vaitkevičiaus, kūrybą galima išreikšti įvairiai. „Vieni ją išreiškia piešdami, antri rašo natas, o aš rašau eilėraščius. Bet kuriuo atveju, taip pat išguldau savo mintis popieriuje“, - sako poetas.
Kadangi knygos išleidimas nemažai kainuoja ir visas knygas J. V. Vaitkevičius išleido savo lėšomis, autorius nuogąstauja, kad artėja metas, kai lėšos išseks ir galbūt daugiau naujų knygų nebepasirodys. Tačiau kaip medikas J. V. Vaitkevičius yra įsitikinęs, jog kūryba niekada nesibaigs.
Poezija gydo nerimą
„Jei kas paklaustų, kodėl aš rašau, paprasčiausiai atsakyčiau – iš mediko pozicijos. Kūryba slopina nerimo sindromą. Nerimo sindromas – tai sudėtinė depresijos dalis. Visi galvoja, kad man šis sindromas nebūdingas, nes visada mane mato besišypsantį, geros nuotaikos. Tačiau aš šypsausi dieną, nes rašydamas naktį išsikraunu“, - geros nuotaikos paslaptį išduoda J. V. Vaitkevičius.
Anot poeto, nerimą palikti baltame popieriaus lape yra kūrybiškumas panaikinti įtampą. „Kartais į popierių nugula juoda tamsi dėmė. Kartais užfiksuoju tos dienos įvykius, o kartais – per ilgesnį laiką susikaupusius jausmus. Kol kas man šis nerimo gydymas kūryba veikia, todėl ir nepaliauju rašęs“, - kalba J. V. Vaitkevičius.
Anot J. V. Vaitkevičiaus, kultūra – tai ne vien tik žodis, kuris duoda peno žmogaus dvasiniam tobulėjimui ir dvasingumui. Kultūra yra ir sudėtinė žmogaus sveikatos dalis. „Dauguma žmonių negali suvokti, kad sveikata yra kultūros dalis, o kultūra yra sveikatos dalis. Man tai labai artima. sveikata – talpina visapusę fizinę, dvasinę, psichologinę, socialinę gerovę. Kadangi esu susijęs su medicina, kartais mano kūryboje norom nenorom išlenda ir medicina. Ryškiausiai medicinos bruožus atspindinčių eilėraščių yra seniau išleistoje knygoje „Pilnatis“. Naujojoje knygoje tiesioginio ryšio su medicina nėra, tačiau savo kūrybą sieju kaip atgaivą skaitytojui, o tai bet kuriuo atveju susiję su sveikatos dalykais“, - apie mediciną kūryboje kalba poetas.
Kūryba naktimis – pripratimas nemiegoti
Labai retai kada parašantis eilėraštį dienos metu, J. V. Vaitkevičius teigia, kad poezija ne šiaip sau gimsta naktį – tai dėl pripratimo nemiegoti.
„Jei kada nors kas patyrinės mano eilėraščius, suras, kad dauguma jų parašyti nuo vidurnakčio iki ketvirtos valandos ryto. Taip yra todėl, kad kai tarnavau armijoje, dažnai teko naktį budėti. Patyriau tuomet vadinamą velnio ratą, kuris užsisuka ir pusantrų metų nesustoja. Reikėdavo budėti naktimis. Ilgą laiką sveikatos pasekmių nepajutau. Tačiau po Černobilio avarijos pajutau, kad mano miego ritmas išsibalansavęs. Jaučiau įtampą, o tą įtampą reikėjo kažkaip mažinti. Kad netektų savęs kankinti, nusprendžiau pradėti kurti. Manau, ne veltui pačios geriausios mintys gimsta prieš užmiegant, nors niekada neparašau viso kūrinio iš karto“, - apie eilių kūrimą naktį kalba J. V. Vaitkevičius.
Jis tik naktimis randa laisvo laiko apmąstymams, poilsiui, atsipalaidavimui. Tada surikiuoja visas savo emocijas. Pasak poeto, žodžių daryba ir poezija geriausiai padeda atsipalaiduoti.
„Naktį rašant viskas atrodo kitaip. Naktis – tai sąlyginis dalykas. Pavyzdžiui, pilnatis ne visada yra matoma. Kai naktį girdisi įvairūs garsai, matomos pavienės šviesos – tokie vaizdai įsuka į naktinio gyvenimo verpetus ir tada prasideda kūryba. Tų minčių kloduose ir gimsta eilėraščiai. Mano knygoje galite rasti ir stebuklingų motyvų, tačiau reikia mokėti išskaityti“, - pasakoja poetas.
J. V. Vaitkevičiaus teigimu, jo visas laisvalaikis yra susijęs su kūryba. Jau dvylika metų dainuojantis Šiaulių rajono Ginkūnų chore „Šaltinis“ J. V. Vaitkevičius mėgsta šokti ir pramoginius šokius.
Seniau šokdavo kartu su žmona – dabar tik retkarčiais prisimena šokį.
Poetas atskleidė ir dar vieną savo talentą - groja septyniastyge gitara, kurią turi nuo pat vaikystės. „Nors nesu profesionalus muzikantas, mėgstu pavirpinti stygas. Tos stygos kartais suskamba ir mano eilėraščiuose. Kai skambinu, kartais ir padainuoju - kartais ir eilėraščiai gimsta iš dainos“, - apie pomėgius muzikai pasakoja J. V. Vaitkevičius.
Autorius neįpareigoja skaitytojo
Ką reiškia knygos ar eilėraščio pavadinimas, autorius nebando paaiškinti. Šį darbą palieka patiems skaitytojams. Sąmoningai neperša savo minčių.
„Niekada nelendu į skaitytojo sielą, todėl jam neprimetu, kurį eilėraštį skaityti ir kurio neskaityti.
Kartais kūrybai reikia ir šabloniškumo, tačiau dažnai jis būna neskanus. Matosi kiekviename atviruke, kad eilės neturi vidinio gyvenimo. Tai panašiai kaip užrašai ant vainikų juostų – visi beveik vienodi“, - pasakoja poetas.
„Mano moteris, mano žmona ir mano vaikų motina Aliutė yra didžiausia mano kūrybos kritikė. Buvo taip, kad sugalvojau parengtą knygą paskirti jai, tačiau mano žmona yra kuklus žmogus, todėl nepanoro. Nors mano žmona nėra literatė, turi pastabią akį – ji visada mato, kas gerai ar kas blogai parašyta mano eilėraštyje. Labai retai rašau sveikinimus ar eilėraščius vyrams. Visa mano kūryba skirta moterims. Per gyvenimą teko parašyti vos kelis eilėraščius vyrams“, - atvirauja J. V. Vaitkevičius.
Knygos „Rudens šešėliai metuose nugulę“ viršelį puošia suolelis, ant kurio galima prisėsti pamąstyti. Tai, anot autoriaus, geriausias kūrybos atspindys.
„Suolelis gana platus, galima dar kažką šalia pasisodinti. Tai ir bendravimo priemonė. Suolelis pakankamai platus, gal net ir trečias tilps šalia, o gal ir keturi... Tačiau suolelis tik įvaizdis. Iš tikrųjų gyvenimas yra labai ilgas suolelis, ant kurio turi tilpti labai daug žmonių. Jei gyvenime šalia prisėda labai daug žmonių, tada jautiesi laimingas“, - kūrybos įvaizdį su savo gyvenimu susiejo autorius.
Nors nauja knyga rankose, J. V. Vaitkevičiui liūdna, kad kūrybinis procesas sustojo. „Viskas pasibaigė, viskas sustojo... tarsi viskas į savo dalis sudėliota. Tačiau džiaugiuosi, nes tai savotiškas derlius mano gyvenime. Man svarbu, kad kūryba neatsidurtų stalčiuje – kad ji išvystų baltą šviesą“, - sakė J. V. Vaitkevičius.



