Grožio puoselėtoją piktina nedrausmingi šunų savininkai

Aplinką sutvarkiusį batų taisyklos savininką glumina neatsakingas kai kurių šunų savininkų elgesys.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualdas BALIUTAVIČIUS

Dažnokai rašome apie gražiai besitvarkančius daugiabučių ir privačių valdų savininkus. Kur kas retesni pavyzdžiai – pavyzdingai aplinką tvarkančios įmonės ir organizacijos. Geriausiu atveju tik tiek „kiek būtina“. O štai smulkaus avalynės remontu užsiimančio verslininko Alvydo Gailiaus nuomojamos dirbtuvės teritorija Tilžės gatvėje smarkiai skiriasi nuo „valdiškos teritorijos“...

Šunų apdergtos gėlės nuvysta
Iš kur tas sumanymas – tvarkyti jums nepriklausančią teritoriją?
A. Gailius: „Grožis patinka, iš čia ir sumanymai... Myliu gėles ir moteris (šypsosi). Tvarkausi jau kelinti metai. O viskas prasidėjo nuo pakabinamų gėlių vazonėlių. Kaip matote, stovai dar tušti, dar jos brangios, tačiau visai netrukus pirksiu ir tegul džiugina akis... Viską darau savo iniciatyva ir savo lėšomis. Taip, iš pradžių buvo daug pesimistų, sakančių: „Kvaily, ką tu čia darai? Išdraskys, išvogs! Be reikalo tik pinigus taškai!“ Bet vadovaujuosi ta mintimi, jog gerų žmonių esama vis tik daugiau. Žinoma, per tuos kelis metus pasitaikė visko... Pernai pavogė kelias gėles, šiemet irgi nušvilpė keletą našlaičių. Kažkokia „durna“ vagystė: išrovė kelis kupstus našlaičių... Kuriems galams? Jei būtų pavogę visas – tada aišku: gėlės tada dar buvo brangios, o čia? Nesupratau...“
Vis dėlto didžiausia rykštė, pasak A. Gailiaus, ne vagys, bet... šunys ir jų nedrausmingi šeimininkai. Apie tai, beje, kalba ir netoliese pakabinta lentelė su piešiniu bei užrašu: „Šeimininke, gal susirinksi?“

„Pasodinau pavasarį našlaičių. Ateinu sykį – prikakinta į patį vidurį klombos! Aną šeštadienį, susiruošus sodinti gėles, vėl tokį turtą radau ir kitoje klomboje, va ten, kur dabar žydi raudoni žiedai“, - rodo A. Gailius.

Gal čia benamių šunėkų darbeliai?
„Kiek čia tų benamių! - nesutinka grožio puoselėtojas. - Dabar įdomiai š... vadinami – „skermentai“ (ekskrementai, - aut. past.). Bet kas nuo to pasikeičia? Š ir yra š... Tai kažkas surinko visą šunų mėšlą aplinkui ir... padėjo man prie durų. Toks, va, šuniškas šunų turėtojų elgesys. Na, bet nors surinko... Ačiū ir už tai. Nunešiau ir išmečiau į konteinerį.“
A. Gailius dėl viso pikto teigia apsidraudęs dirbtuvę, mat buvo grasinimų „išpyškinti“ langus. Kartą vienam keturkojo savininkui pašnekovas pasiūlė surinkti savo draugo šviežius ekskrementus.

„Ar tau jie trukdo? Surink pats!“ - išgirdęs chamišką atsaką.
„Vėliau pagalvojau, kad mėšlas yra organinė trąša. Išeitų, kaip ir gero man norima... Galėtų tada šunininkai savo augintinių mėšlą nuvežti ir prie policijos pastatą supančių eglaičių, jeigu taip. Nes į tai niekas nekreipia dėmesio. Įskaitant ir policiją“, - stebisi pašnekovas.

Sakėte, jog mylite grožį ir moteris. Gal namuose pilna ir vieno, ir kito?
„Turiu net tris: dukrą studentę, žmoną, uošvienę ir akvariumą, - šypsosi A. Gailius. - Tačiau namuose aš beteisis – viską tvarko žmona. Sode darbuojamės abu, o čia – pats vienas. Kartais gėlių atsivežu iš sodo. Pavyzdžiui, hortenzijos – gėlės nepigios. Turguje po 40 litų už vienetą prašė. Gal nepavogs?“

Karštą dieną reikia laistyti...
A. Gailius: „Pažiūrėkite, kiek čia visko, gatavai su trąšomis (rodo dirbtuvėje sudėtas aštuonias 5 litrų talpas). Vanduo augalams negali būti šaltas! Po kėdėmis matyti laistytuvai. O aukštai pakabintų vazonėlių turiniui laistyti meistras pritaikė sodo purkštuvą – su kopėčiomis neprilakstysi. Gražiai besidraikančios vazonėliuose pakabintos gėlės grožio mylėtojui krito į širdį jau seniai, lankantis Vengrijoje. Jų ten pilna visur ir daug, net ant stulpų: petunijos, surfinijos. Ir štai neseniai atsirado reali galimybė kažką tokio sukurti savo rankomis.
Pašnekovas teigia, jog šunys nekalti, jei tokie jų savininkai: norėtų ir pats namuose laikyti šunį – kariaująs dėl to su žmona, juolab, kad kažkada laikė du taksus, kurie, sulaukę šunims garbaus amžiaus, iškeliavo į amžinosios medžioklės plotus. Tik, va, žmonės jiedu užimti – kas vedžios ir prižiūrės?

Ar turite dar kokių sumanymų ateičiai?
A. Gailius teigia ketinąs klombas išdėstyti ne dviem–trimis eilėmis – bus dar gražiau. Juolab, kad įrėminančius betoninius bortelius jau išliejo. Ir čia pat išreiškia viltį, girdi, gal palaidi šunys jo gėlių neapšlapins – tai ne trąša ir ne vitaminas: augalai šitokios gėdos neatlaiko ir žūva. O kalbėta su šunų savininkais buvo ne sykį, tik kad naudos iš to – kaip iš ožio pieno.
Keletas klombų su gėlėmis įrėminta senomis verstomis, nudažytomis padangomis. Gal ir ne taip gražu, bet šitokių aukštų bortelių šunėkai neįveikia, o štai žemus betoninius su jūros akmenukais keturkojai perlipa nė nemirktelėję.
A. Gailius dar pasidžiaugia nusipirkęs gražią gėlę – akantą. Tikisi, kad ji galės visą vasarą augti ir džiuginti aplinkinius, „nelaistoma“ palaidų šunėkų.

Kolekcija
Būtų neteisinga nepaminėti kito A. Gailiaus pomėgio – gal penkiolika metų renkamų suvenyrinių batų. Veidrodinė lentyna kabo dirbtuvėje ant sienos: maži ir labai dideli, keraminiai, odiniai... auliniai batai, kurpaitės, bateliai, aukštakulniai... Visa tai – suvenyrai, surinkti jo paties arba jo draugų parvežti iš įvairių kelionių. „Draugai guodžiasi, kad užkamavau juos prašymais parvežti batų – nebėra iš kur gauti“, - aiškina kolekcijos savininkas. O prasidėjo viskas nuo žalio molinio bato, kurį kažkada padovanojo žmona. Dabar kolekcijoje – 180 batų ir batelių. Matėme ir miniatiūrinius tarybinius sportbačius, ir nebent ant piršto maunamus aukštakulnius, ir didelį batą – gero pusmetrio ilgio „klumpę“ su mediniu padu, kokios buvo madingos praėjusio amžiaus devintame dešimtmetyje. Įdomus pasirodė ir iš vytelių nupintas aulinis batas, baltas porcelianinis batukas bei kiti.

Kol kas paskutinis kolekcijoje – žmonos dovana – tamsinto metalo batas, kabinamas ant laukujų durų vietoje skambučio – pabelsti. Tik mūsų pasakojimo herojus jį laiko viduje – lauke kaip mat nuneštų...

Baigiamasis žodis arba akmenukas į miesto valdžios daržą
„Gal ką norite pasakyti pokalbio pabaigai?“ - klausiame.
„Noriu. Nedrausmingiems šunų savininkams reikia skirti dideles baudas. Žmonės daugiau tvarkytųsi, tik kad per šunis ramybės nėra. Ateina pas mane klientės, grožisi viskuo... Sakau: „Darykite ir jūs“. - „Buvome padarę gėlyną prie namų – šunys netruko jį suniokoti“, - girdžiu atsakymą. Visi, kurie bando tvarkyti aplinką, šneka tą patį. Šią savaitę per radiją kalbėjo Lietuvos policijos komisaras. Skambinau, deja nesėkmingai: vis užimta linija. Norėjau paklausti, ar per visą Nepriklausomybės laikotarpį buvo nubaustas bent vienas aplinką teršiančio augintinio šeimininkas? Manau, kad ne. Miesto valdžia, girdėjau, didina rinkliavas kačių ir šunų savininkams, bet kodėl tų pinigų nenorima susirinkti iš baudų? Juk ponia Pelenienė neateina čia rinkti šunų ekskrementų...