Penkių knygų „Sibiro Alma Mater“ sudarytojas, inžinierius Romualdas Baltutis: „Tiesiog jaučiu pareigą palikti istorinius liudijimus“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Vilties ir gedulo dieną prie Šiaulių geležinkelio rampos susirenka daugybė žmonių: 1941 metų birželio 14-ąją iš čia į tremtį išvežtieji ir vėlesnių metų tremtiniai, jų artimieji. Čia jie susirenka paminėti tragišką masinio Lietuvos žmonių trėmimo į Sibirą pradžią ir pagerbti iš tremties nebegrįžusiųjų.
Visada čia ateina ir šiaulietis, penkių prisiminimų knygų „Sibiro Alma Mater“ sudarytojas, inžinierius Romualdas Baltutis – dukart tremtinys nuo aštuonerių metų.

- Kaip jaučiatės birželio 14-ąją prie geležinkelio rampos?
- Penkerius metus aš stengiuosi nevažiuoti keliu pro Baisogalą, kur autoavarijoje žuvo mano žmona, nes pravažiuodamas kaskart nebematau kelio – matau tik tą vietą ir prisimenu tą įvykį.
Lygiai tą patį jaučiu ir važiuodamas per Aukštelkę, Šiauliuose - per viaduką, pro elevatorių. O važiuojant pro Kurtuvėnus man kiekvienas medis primena tą neteisybę.
Todėl nusakyti, ką jaučiu kiekvieną birželio 14-ąją prie geležinkelio rampos, man pernelyg sunku. Visi prisiminimai čia sugrįžta.
Žinoma, galima pasakoti ir pasakoti apie to laiko žiaurumą ir žmoniškumą, kaip ir apie kitų periodų žiaurumą ir žmoniškumą.

Liko visokių prisiminimų. Pavyzdžiui, apie tai, kaip 1941 metais mūsų atėję išsivežti rusų kareiviai mamai sakė: neimk nieko iš namų – viskuo būsite aprūpinti, o kareivis gruzinas: neklausyk jų, nes jums visko reikės.  Ir tai, kaip tada vienas kurtuvėniškis, pamatęs mane važiuojant tėvo dviračiu, pasakė: tau jis nebereikalingas – atiduok.
Juk mūsų šeima yra 1941 metų tremtiniai dėl vienos priežasties - tėvas buvo Kurtuvėnų mokyklos mokytojas-vedėjas, šaulių būrio vadas, chorvedys. Birželio 14-ąją mamą ir mus tris vaikus (man buvo aštuoneri) arkliais išvežė prie Šiaulių geležinkelio rampos ir susodino į vagonus.

Tądien tėčio namie nebuvo, bet jis, kai sužinojo, kad šeima išvežta, atvažiavo į Šiaulius pas savo draugą, Švietimo skyriaus vedėją prašyti pagalbos. O ta pagalba buvo tokia: draugas jį nuvedė į partijos komitetą ir uždarė duris. Taip tėtis pakliuvo į kitą tremiamųjų traukinį, kuriame buvo vien vyrai – dauguma jų buvo pakeliui sušaudyti, kiti vėliau mirė.
Mūsų traukinys sustojo Baltarusijoje - aš vis žiūrėjau pro grotas, ar nepamatysiu tėvo. Matau atvažiuoja toks pat traukinys, kaip ir mūsų, lėtėja, lėtėja, sustoja ir tiesiai pro grotas iš jo penki vyrai taip pat žiūri – o tarp jų ir mano tėvas. Kadangi jis pats šeimos ieškojo, tai leido jam įsėsti į mūsų vagoną.

Taip mes ir nukeliavome į kalnuotąjį Altajų prie Mongolijos pasienio ir ten išbuvome iki 1947 metų. Tada lapkričio mėnesį mes iš ten pabėgome, atvažiavome pas gimines prie Kurtuvėnų. Tėvas vėl kreipėsi į tą patį draugą, ir tas jam darbą pasiūlė – sukurti mokyklą miškuose. Bet... 1948 metų  birželio pabaigoje mus vėl išvežė į Kiseliovsko miestą Kuzbase.  

- Kada ir kaip grįžote į Lietuvą?
- Ten aš baigiau vidurinę (lietuvių kalba nesimokiau visiškai) ir įstojau  į Tomsko institutą. O įstojau taip: abiturientams ten išdalijo anketas su daugybe klausimų, ką mokame. Ir aš ten visur teigiamai atsakiau (groju instrumentu, domiuosi knygomis, piešiu, mūriju, elektriku dirbau), todėl gavau daug balų ir buvau priimtas, nors buvo konkursas: į vieną vietą - keturi abiturientai.
Besimokydamas ketvirtajame kurse bandžiau surasti sau vietą Lietuvoje – buvau atvažiavęs. Bet nei Šiauliuose, nei Vilniuje man darbo vietos neatsirado, todėl grįžau į paskyrimo vietą – Novosibirsko trestą. Gerai, kad Vilniuje susižinojau Energetikos valdybos vyriausiojo inžinieriaus Gruodžio ir jo pavaduotojo Stumbro telefonus.

Grįžęs sužinojau, kad turėsiu dirbti statant Krasnojarsko chemijos gamyklą, darbuotis statybose, ir  supratau, jog nieko gera nebus, todėl ir vėl pabėgau.
Pabėgau jau protingiau: paskambinau į Vilnių Gruodžiui: esu tremtinys, noriu dirbti Lietuvoje bet kurioje vietoje už bet kokį atlyginimą, todėl jei nuspręsite atsiųsti darbo pasiūlymą, siųskite jį į Novosibirsko paštą iki pareikalavimo – lauksiu dešimt dienų. Ir po dešimt dienų pašte radau telegramą nuo Stumbro: atvažiuok, įdarbinsime.

Nuvažiavau į Vilnių, o ten paklausė, kur norėčiau dirbti. Atsakiau, kad Šiauliuose, nes čia jau buvo apsigyvenusios mama su seserimis, ir mane nukreipė į Šiaulių elektros tinklus. Ir čia išsyk gavau užduotį - statyti 10 kilovoltų elektros liniją iš Linkuvos į Pakruojį. Paskui mane pervadino į „Vairo“ gamyklą ir ten išdirbau trisdešimt metų, vėliau po porą metų „Nuklone“, „Praktikoje“, kol ir vėl grįžau į „Vairą“.

- Kas paskatino jus išleisti net penkias knygas „Sibiro Alma Mater“?
- Viena priežastis buvo. Kai 1955 metais mokiausi instituto antrajame kurse, teko dirbti Tomsko srities šiaurėje esančiame kolūkyje. Ten mus, beveik penkiasdešimt žmonių, apgyvendino mažame kambarėlyje ir pasirodė, kad visų - skirtingi interesai.
Todėl aš su vienu rusu, su kuriuo veždavome grūdus, pabėgome nuo tos kompanijos nakvoti į grūdų džiovyklą. Miegodavome ant grūdų: įsikasi į juos – nugara prakaituoja, o nosis šąla, nes gruodis jau buvo. Ir ten tokia mintis gimė: ar kada nors bus parašyta teisybė, ką žmogui tenka išgyventi – ir nebūtinai tremtyje.

- Kada nusprendėte apie šį savo gyvenimo etapą parašyti knygą?
- Ne visai taip. Kai prasidėjo Lietuvoje atgimimas, atsirado Sąjūdis, aš irgi dalyvavau toje veikloje, bet pagal savo kryptį - visa ta veikla ir suėjo į tas penkias knygas „Sibiro Alma Mater“.
Pačioje pradžioje, kai pradėjo vaikščioti su Trispalvėmis po miestą, aš „Vaire“ surinkau tremtinius, (paskui jau ir mieste atsirado toks klubas), nes maniau, kad jie turi ką prisiminti ir ką papasakoti žmonėms. Todėl apie penkerius metus rengėme Inžinierių namuose, vėliau 7-ojoje vidurinėje, Aukštabalio mokyklose konferencijas aptarti tremties dalykus. Pavyzdžiui, kaip žmogus ekstremaliomis sąlygomis gali pasiekti mokslo arba kitokių tikslų.

Paskui tų konferencijų pagrindu pradėjau rinkti medžiagą pirmajai knygai – Šiaulių universitete gavau patalpas ir pagalbą. Aš tiesiog skelbdavau temas ir surinkdavau žmonių atsiminimus - šimtą straipsnių knygai. Gavau tada ir prisiminimų, surašytų pieštuku kaire ranka sąsiuvinyje, ir kitokių sunkiai įskaitomų juodraščių, todėl dalį jų atiduodavau moksleiviams ar studentams iššifruoti ir atspausdinti. Tačiau vis tiek pirmoji knyga „Sibiro Alma Mater“ gimė labai vargingai – trejus metus ją tvarkiau, kol suredagavau.
Ir prašydavau žmonių, kad rašytų ne apie tai, koks buvo bjaurus vagonas, kiek ten tarakonų, kaip tremtyje mirė žmonės, nes apie tuos dalykus jau buvo pasirodę šimtai knygelių, - apie tą patį dalyką rašyti šimtą sykių neverta.

Stengiausi išpešti iš žmonių atminties kitus dalykus. Pavyzdžiui, ko tremties vaikai išmoko iš savo tėvų, nes tie galėjo daug ko pamokyti, kadangi patys gyveno natūriniame ūkyje. Aš norėjau, kad tai išliktų prisiminimuose, o ne tie blogi dalykai, norėjau, kad iš daugybės prisiminimų kaip plytelių būtų atkurta kompleksiško gyvenimo vaizdo piramidė.
Viena šios piramidės plyta yra 1863 metų sukilėliai-tremtiniai. Dirbdamas „Vaire“ važiavau į komandiruotę – penkis šimtus kilometrų autobusu iš Europos į Aziją per Uralo kalnus. Sustoja autobusas žemumoje – vieta vadinasi Raskovalicha 1. Klausiu, kodėl taip pavadinta. Pasirodo, čia  pėsčiomis atvarytiems tremtiniams buvo pakeičiamos nudilusios grandinės, o toliau yra Raskovalicha 2... O apie tokius dalykus literatūros visiškai nėra.

Antra plyta - apie partizaną, trečia - apie kalinį, ketvirta - apie tremtinį ir taip toliau.
Taip ir atsirado penki šimtai straipsnių penkiose knygose ir daugybė fotografijų bei piešinių. Ypač daug nuotraukų yra penktojoje knygoje - apie tūkstantį, nes paskutiniosios knygos vieno skyriaus tema yra apie tai, ką tremtiniai veikė per paskutiniuosius dvidešimt metų nuotraukose. Siuntė žmonės nuotraukas maišais.
Kai kas atsiųsdavo ne straipsnius, ne nuotraukas, o piešinius, nes ne visur fotografijos galėjo būti padarytos. Štai, pavyzdžiui, kol kas niekas nekalba, kad 1948 metais, kai mus trėmė antrą kartą, visus tremiamuosius suvežė į „Stumbro“ gamyklos teritoriją, kur buvo vokiečių belaisvių lageris (iš ten aš išsaugojau suvenyrų), o paskui visus išgabeno prie Šiaulių elevatoriaus, kur susodino į vagonus. Aš apie tai papasakojau dailininkei ir ji piešiniais tai įamžino.
Taigi visos penkios „Sibiro Alma Mater“ knygos atsirado per trylika metų. Pirmąsias dariau aš, o dvi paskutiniąsias parengti buvo lengviau, nes ir tremtiniai, ir jų vaikai išmoko dirbti kompiuteriu. Juk turiu penkis šimtus bendraautorių.

„Nusakyti, ką jaučiu kiekvieną birželio 14-ąją prie geležinkelio rampos, man pernelyg sunku“, - prisipažįsta tremtinys Romualdas Baltutis.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.