Zita Reizmanienė apie savo dėdę Antaną Krištopaitį: „Antanas nei savo darbus rodydavo, nei jais girdavosi. Jis išvis buvo labai kuklus, niekada nesusireikšmindavo“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

„Laiptų“ galerijoje eksponuojamos Šiaulių miesto garbės piliečio, visuomenės veikėjo, etnografo, kolekcininko, dailininko Antano Krištopaičio (1921–2011) akvarelės. Nors akvarelėse tai, ko jau seniai nebėra, jos – džiaugsmingos, skaidrios.
Kaip ir šiaulietės Zitos Reizmanienės prisiminimai apie dėdę Antaną Krištopaitį.

- Antanas Krištopaitis – jūsų pirmos eilės dėdė?
- Ne. Mano močiutė ir Antano Krištopaičio mama buvo seserys, mano mama ir Antanas – pusbroliai, tai aš esu jo antros kartos dukterėčia.
Močiutė ir Krištopaitienė retai, bet labai artimai bendraudavo visą gyvenimą, o Antanas su mano mama, būdami panašaus amžiaus, susitikę labai susižodžiaudavo. Susižodžiaudavo, gal todėl mama – labai tvirto charakterio, kaip ir Antanas...
Be to, Antanas visada labai palaikė vyriškąją pusę: jo gyvenime vyras Žemę valdė ir paskutinį žodį tarė. Man tik kartą yra pasakęs: va, pasirodo, ir moteris protingai pašneka. Aš juokiausi: o kodėl manęs nelaikai žmogumi? Na tai va, na tai vat... – taip ir neatsakė.
Apskritai, labai artimų ryšių Antanas su gimine nepalaikė – kaip pats yra sakęs, grįžęs iš tremties bijojo užtraukti problemų.

- Kada ir kaip su dėde susipažinote?
- Pirmą kartą Antaną aš pamačiau galbūt 1959 metais, kai mūsų šeima gyveno labai įdomiu adresu: Šiauliai, K. Donelaičio gatvė, naujosios kapinės... Ten, kur dabar yra kapinės, stovėjo mūsų trobelė, ir joje pasirodė mamos pusbrolis Antanas.
Prisimenu iš to susitikimo tik tiek, kad mums, vaikams, buvo nuostabu, kad atvažiavo žmogus iš labai toli. Tačiau iš kur atvažiavo, mes dar ilgai ir nesužinojome.
Vėliau, kai mokiausi Juliaus Janonio mokykloje, dažnai centre sutikdavau Antaną – tokį paslaptingą, tokį neeilinį. Visi žmonės kaip žmonės vaikščiojo, o jis – būtinai su galifė kelnėmis, auliniais batais ir odiniu švarku, tai yra, visiškai kitoks.
Antanas man labai rūpėjo – aš jo nevengiau, nebijojau, pati pašnekindavau, nesvarbu, kad jis buvo kitoks suaugęs žmogus. Gal todėl, kad aš buvau lipšnesnė, kad tiesiog lįsdavau jam į akis, jis mane mėgo, mylėjo.

- Ir tikriausiai dažnai lankydavotės Antano Krištopaičio namuose.
- Buvau vieną vienintelį kartą nuėjusi su mama. Antanas su savo mama gyveno labai mažame kambarėlyje, virtuvėje piešė, dirbo, joje ir jo mama miegojo.
Aš iki šiol pašiurpusi prisimenu tokį vaizdą: mes kalbamės, Antanas sėdi prie stalo ir rūko. Bet kaip rūko! Cigaretė rūksta dantyse, jis prisimerkęs, nes dūmai graužia akis, kalbasi. Vieną cigaretę sutraukia ir iškart degasi kitą... Ir šitoks konvejeris.
Bet jis staiga rūkyti metė – gal 1971–1972 metais, kai aš jau buvau aukštesniąją muzikos mokyklą baigusi.
Tada atvažiavo toks pažįstamas iš Ukrainos, kuris domėjosi tapyba, o aš panorau pasirodyti ne iš kelmo spirta – kad ir mano giminėje yra dailininkas. Tai aš paskambinau Antanui: ar galiu atsivesti draugą. Tai pirmas Antano klausimas buvo: ar tavo draugas rūko? Atsakiau, kad ne. Tada ateikite, pasakė. Matyt, tuo metu, ką tik metus rūkyti, jį erzino cigarečių kvapas.
Tik dabar prieš dvejus metus, kai mes jau labai artimai bendravome, išdrįsau pasakyti: Antanėli, tu rūkei be proto. Atsakė: taip po šešiasdešimt cigarečių per dieną. O tai buvo labai stiprios cigaretės „Prima“ – be filtro, nes kitokių gal ir nebuvo.
Klausiau, kaip metė rūkyti, iš kur ta tvirtybė. Pasirodo, jam gydytojai pasakė: jei nori gyventi pakankamai ilgai, turi mesti rūkyti čia ir dabar. Taip jis ir padarė. Bet kaip padarė: prisipirko cigarečių, prisidėjo visose ranka pasiekiamose vietose ir pasakė sau: tu, Antanai, neberūkai. Kelis kartus sakė bandęs siekti cigaretės, bet ir vėl sau priminė: Antanai, tu metei!
Tai apibūdina kokios tvirtos valios buvo žmogus, nors apskritai visa mūsų giminė yra valinga.

- Tačiau naujus savo paveikslus jums parodydavo?
- Mano supratimas apie meną buvo labai menkas, kol mokydamasi aukštesniojoje muzikos mokykloje šiek tiek su juo susipažinau.
Prisimenu pirmąjį įspūdį – Antano dvylikos kvadratinių metrų kambarėlyje kabo didžiulis per visą sieną jo nutapytas paveikslas (dabar žinau, kad jis buvo 1,5x1 metro) pagal Žeriko reprodukciją „Medūzos“ plaustas“. Jis man buvo be galo mielas, kad net išdrįsau draugų paskatinta šio paveikslo paprašyti. Ir gavau jį dovanų.
Tačiau šiaip Antanas nei savo darbus rodydavo, nei jais girdavosi. Jis išvis buvo labai kuklus, niekada nesusireikšmindavo. Tai jam buvo darbas, kuriuo prieš giminę nesipuikavo.
Ir apskritai, su gimine nebuvo nei labai artimas, nei nuo jos nutolęs.
Aš jį kviečiau į savo vestuves. Tai jis man šunybę iškrėtė – atėjo iš vakaro, kai maistas dar puoduose, kai tortai dar daromi. Atėjo, atidavė duoklę – tam tikrą pinigų sumą, bet juk ne to man reikėjo: norėjau, kad jis kartu su visais svečiais vaišintųsi. Bet... atbuvome vestuves iš vakaro.
Apskritai, mūsų giminėje gimtadienių balių kaip ir nebuvo, o štai į laidotuves Antanas visada šventai ateidavo. Prisimenu, net į Pašiaušę buvo atvažiavęs, kai mamos brolis mirė.
Kiek prisimenu, per laidotuves Antanas į bažnyčią tik įeidavo ir tuoj išeidavo. Tačiau paskutiniais metais jis Dievui buvo labai atsidavęs. Tai man buvo net keista: ir rožančių kalbėdavo, ir visus mirusiuosius prisimindavo. Kai kartą paklausiau: Antanėli, kada tu persivertei, juk tarybiniais metais buvai prieš religiją, neatsakė.
Matyt, atėjo jam toks metas, kada reikėjo dažniau pasikalbėti su mirusiaisiais, su anuo pasauliu ryšį palaikyti. Antanas tada labai jau išgyveno, kad per mažai meilės rodė savo mamai.
Sakė jis: aš turbūt mamą nelabai mokėjau karštai mylėti todėl, kad ji buvo labai atsidavusi Dievui. Taip, jo mama buvo labai karštai tikinti, ji priklausė tretininkėms, o Antanas, matyt, neturėdamas to karščio tikėjimui, taip į savo mamą ir reaguodavo. Iki pat savo mirties jis save kaltino, kad grįžęs iš tremties, nors šitiek metų mama už jį Mišias pirko, meldėsi, jai rankos nepabučiavo. Esu labai nusikaltęs savo mamai, vis sakydavo. Tačiau jis tą kaltę vėliau išpirko – kas mėnesį Mišias už ją užsakydamas.

- Vadinasi, su Antanu Krištopaičiu artimiau pradėjote bendrauti, kai jis susirgo?
- Ligų, be abejo, Antanas labai daug turėjo. Jam nuolat kojos skaudėjo, todėl su tais kerziniais auliniais ir vaikščiodavo – girdi, šilčiau ir patogiau.
Tačiau apie ligas niekada nekalbėjo. Apie tai kalbėti – vadinasi, pripažinti savo silpnumą. Ne, tai gali tik moterys, vyrams tai nedera.
Todėl, kai Antanas gulėjo Urologijos skyriuje ir aš apie tai sužinojusi nubėgau aplankyti, jo reakcija buvo tokia: na, jei atėjai, tai atėjai...
Tačiau po pirmosios skrandžio operacijos, kai Antanas papuolė į slaugos ligoninę, tai tiesiog pateko man į glėbį, nes tuo metu aš ten dirbau sanitare. Jo akimis, aš ten buvau vos ne šeimininkė ir vos ne lygi vyr. gydytojui.
Ir suprantama: nors daktarai gydo, žemesnysis personalas visą juodą kasdieninį darbą atlieka – yra arčiau žmogaus. Juk mano kolegės jam paslaugas darė ir jis tvirtai jautėsi, kad jeigu kas – Zitutė jau patvarkys, atneš, padarys.
Aš, pavyzdžiui, kavytę padarydavau (kavos mėgėjas jis visada buvo) jo svečiams-lankytojams. Ir Antanas jautėsi stiprus, kad net ir ligoninėje gali svečius priiminėti, kaip pridera. O juk ateidavo visi jo draugai – Jonas Krivickas, Vytenis Rimkus. Amžinatilsis Krivickas sakydavo: esu Antano šaukštadavys, nes per pietus ateidavo jo pamaitinti.
Ta mūsų tikroji draugystė ir prasidėjo nuo tos ligoninės – jis vis sakydavo: Zitute, Zitute...

- Ar dabar labai dėdės pasigendate?
- Žinoma. Vis prisimenu, kaip Antaną susitikdavau Aušros alėjoje prie pašto, grįžtantį iš turgaus. Sakydavau sutikusi: o aš tik bėgu į turgų, bet jau tu tikriausiai viską išpirkai. Išpirkau – visko radau, atsakydavo, bet jaunystės, kiek einu į turgų, tiek neberandu...
Turėjo Antanas subtilų humoro jausmą – niekada neįžeisdavo, bet ir žodžio kišenėje neieškodavo.
Paskutiniais metais jis niekada nekalbėjo apie mirtį, apie išėjimą. O kai kartą paklausiau: ar, Antanėli, nepavargai gyventi, atvirai atsakė: žinai, pavargau, bet gyventi noriu.

Antano Krištopaičio autoportretas.
„Laiptų“ galerijos archyvo nuotr.