Jurgita Juozūnienė – Kultūros centro choro „Atžalynas“ vadovė, tarptautinių chorų festivalių „Šiauliai Cantat“ ir kitokių renginių organizatorė, S. Sondeckio menų mokyklos dainavimo ir dirigavimo mokytoja. Ji šiandien apsiėmė atsakyti į kelioliką nelengvų blic interviu klausimų.

- Girdėjau, kad bevadovaudama chorui „Atžalynas“, jį pakėlėte į negirdėtas aukštumas. Iš kur gležnose moteriškose rankose šitiek jėgos?
- Nežinau, iš kur visa tai išgirdote... Kai atėjau vadovauti, choras pasikeitė iš esmės, pasikeitė žmonės. Natūrali kaita. Tačiau negaliu sakyti, jog anksčiau buvo prasčiau.

- Taip pat skaičiau, kad jūs ir jūsų vyras domitės vedų virtuve... Ar todėl, kad per užimtumą nebėra kada nueiti parduotuvėn ir užsiimti lietuviškos virtuvės patiekalais – tenka valgyti „žolytes“ nuo palangės?
- Mano vyras? Aš? Ne, ne! Valgome viską! Nežiūrime per daug, pribėgdami... Kas papuola. O jeigu kas, tinka ir vedinė virtuvė... (Juokiasi).

- Dainuojate senosios muzikos ansamblyje „Ars Vivo“. Kuo gi jus, jauną moterį, patraukė senove alsuojanti muzika?
- Senovinė barokinė muzika skirta ne seniems žmonėms, bet yra klasikinė, akademinė muzika! Vienas iš jos žanrų. Daugiau taip nebesakykite!

- Niekados gyvenime... Žinau, kad laikote nemažai gražių kambarinių gėlių. Ar per visą savo užimtumą dar turite laiko jas palaistyti?
- Nereikia tam daug laiko... (Šypsosi). Ryte atsikeliu ir, prieš gerdama kavą, perbėgu per kambarius bei palaistau.

- Grįžtant prie jūsų didelio užimtumo. Gal žinote paslaptį, kaip galima būtų prie paros pridurti dar dvi tris valandas?
- Manęs šito dažnai klausia: kaip tu viską suspėji? Kaip čia protingiau atsakius... Manau, kad to laiko man padeda surasti artimieji. Jeigu nebūtų mano tėvelio, kas prižiūrėtų vaikus? O dabar pats gyvenimas man sudaro sąlygas. Suprantate? Pats likimas sudėliojo taip, kad galiu viską pasidaryti.

- Vaizdelis būtų nepilnas, jeigu nepaklausčiau, iš kur gi semiatės energijos kasdieniams žygdarbiams?
- Iš meilės. Meilė yra gyvenimo sparnai. Aš myliu. Myliu pasaulį, myliu vaikus, myliu gyvenimą. Myliu vyrą. Ir visa tai duoda galimybę eiti, skristi – meilė suteikia sparnus. Mylėkite ir...

- O mane, pavyzdžiui, ar jau spėjote pamilti?
- Aišku! (Juokiamės abu). Reikia mylėti visus žmones aplinkui, tada ir tave visi mylės.

- Viena ponia apie jus atsiliepė, jog esate jauna ir žavi, o tai, girdi, didelis privalumas. Ar galima būtų patikslinti, koks tai privalumas?
- (Pauzė). Nežinau... Ar aš žavi? (Juokiasi). Dar pakartokite klausimą! Viską darau negalvodama apie tai, ar esu žavi, ar ne? Šito nesureikšminu.

- Dėl kontrasto reikėtų paklausti ir kažką ne taip gero. Būtų įdomu išgirsti apie jūsų silpnąsias puses. Taigi kokia yra jūsų visų didžiausioji silpnybė?
- Vajė... Ką čia sugalvojus?

- Tiesiog prisiminkite...
- Silpnybę? Labai mėgstu valgyti duoną. Pati ją kepu namuose ir valgau. Negaliu sustoti valgiusi. Kepdama pridedu daug grūdų, o paskui valgau ir valgau. Duona – mano silpnybė. Netgi kolegos darbe stebisi ir sako: „Kiek tu gali ją valgyti?“ Mano vienintelis maistas – duona. (Smagiai juokiasi).

- Socialinio tinklalapio titulinėje nuotraukoje esate įsiamžinusi geltono, žydinčių rapsų lauko fone. Mėgstate geltoną spalvą?
- Sunkiai galėčiau pasakyti, jog geltona nepatinka. Patinka, kaip ir daugelis spalvų. Graži. Kai klausia, kokia mano mėgstamiausia spalva, būna sunku atsakyti.

- Ar mokyklinė rutina nėra stabdis jūsų, kaip asmenybės, tobulėjimui?
- Priešingai. Man labai smagu su vaikais... Su jais randu bendrą kalbą, nors vaikai yra įvairaus amžiaus – nuo pirmoko iki dvyliktoko. Aš mokausi iš jų. Iš mokinių galima išmokti netgi savo darbo. Ir tai neleidžia pasenti.

- Studijavote choro dirigavimą. Įdomu, kas gi yra vyriausiasis „dirigentas“ jūsų namuose?
- Turbūt vaikas. Labai jau mėgsta vadovauti. Aišku, mes, tėveliai, stengiamės jį kontroliuoti, bet mano vyresnysis sūnelis yra linkęs pavadovauti. Išdykęs vaikas.

- Kokią vietą jūsų vertybių skalėje užima dvasiniai dalykai? Kada, pavyzdžiui, paskutinį kartą buvote Pakūtoje? (Pakutuvėnuose, Plungės r., – aut. past.)
- Pakūtoje nesu buvusi. Buvo tik iš ten į mokyklą atvykęs pranciškonas vienuolis. Koks dabar tas jo vardas?.. Sužavėjo mane jo asmenybė. Jis ir papasakojo apie Pakūtą. Labai norėčiau nuvažiuoti.

- Socialiniame tinklapyje turite nemažai draugų. Tai ir suprantama: esate jauna, daili... Tačiau visi šitie dalykai su laiku praeina...
- Nelaikau savęs kažkuo... Ir su mokiniais bendrauju kaip su sau lygiais. Nekeliu kartelės. Ir su choristais... Neseniai atsitiko taip, kad neatvyko vienas kolektyvas. Turėjau greitai suburti žmones, sukurti koncertinį numerį. Paskambinau, ir žmonės sulėkė. Padarėme koncertą ekstra greitai. Reiškia, turiu žmonių, kurie supranta ir kurie man padėtų nelaimės atveju.

- O be darbo, koncertinės veiklos, be šeimos – kam dar lieka vietos jūsų pasaulyje?
- Iš tikrųjų daugiau nieko neveikiu. (Šypsosi). Norėjau pradėti sportuoti, bet vis laiko nerandu. Tikiuosi, vasarą pradėsianti...

- Moterys meluoja geriau... Prisiminkite, kada ir kam pamelavote pirmą kartą?
- Koks sunkus klausimas... Nes visą laiką žmogus meluoji. Visą gyvenimą! (Juokiasi).

- Ar labai svarbu, ką apie jus galvoja ir kalba aplinkiniai?
- Žinoma. Štai ir dabar kalbu bei svarstau: o ką pagalvos kitas perskaitęs? Būna tokių minčių. Arba, tarkime, vyksta koncertas. Dainuoji, ir jeigu kas nepavyksta, pergyveni: ką dabar žmonės pagalvos? Kalbės paskui: „Va, jai nepasisekė!“

Neprotingais klausimais su muzikalios sielos vidiniais akordais disonavo Romualdas BALIUTAVIČIUS, pašnekovę portretavo Vadimas SIMUTKINAS