Nors birželio 24-ąją – ilgiausią metų dieną ir trumpiausią naktį – švenčiame pagal pagoniškus papročius su laužais, vainikėlių plukdymu ir paparčio žiedo paieškomis, bet šią šventę vadiname krikščioniškai – Joninėmis. 

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Ši sena lietuviška kalendorinė Rasų ar Kupolinės šventė Jonams ir Janinoms yra vardadienis. O kaip vardadienį švenčia šiauliečiai varduvininkai, kurios Joninės jiems labiausiai įsiminė ir ar pavyko surasti paparčio žiedą, ir paklausėme dviejų Jonų bei keturių Janinų.

Joninės – Egėjo jūroje
Janina Ališauskienė, „Laiptų“ galerijos direktorė: „Visada švenčiu. O per šias Jonines, 23-iosios naktį, su vyru Vygintu  išplauksime į Egėjo jūrą. Tikriausiai gėrėsimės mėnesiena ir tikėsimės Joninių stebuklo, nes nieko geresnio nesugalvojome būdami toli nuo Lietuvos. Vandens, kaip priklauso, per Jonines bus, atrodo, netruks ir ugnies – degs žvakės, žibintai, o gėlių ir visokių žolių aplinkui labai daug yra.
Tačiau man labiausiai įsiminė pačios pirmosios Joninės. Tos, kai dar turėjau tėvelį, kuris irgi buvo Jonas, prie mūsų namų Joniškyje augo didelis gluosnis – bent man, vaikui, jis atrodė labai aukštas, didžiulis didžiulis. Per Jonines į tą gluosnį įkėlę kibirą su derva ar kažkuo panašiu uždegdavo – ir aš jau žinojau, kas yra Joninės, nors tada manęs dar niekas nesveikindavo su vardadieniu“.

Janina Ališauskienė, „Laiptų“ galerijos direktorė, Jonines švęs plaukiodama Egėjo jūroje.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Paparčio žiedą parodytų visam pasauliui
Skulptorius Jonas Vaitkevičius: „Kur švęsiu šias Jonines, dar nežinau - gali būti, kad Dzūkijoje, o gali būti - kad Šiauliuose. Viskas bus, kaip nuspręs šeima.
O apie pačias įsimintiniausias Jonines negaliu net pasakoti – pojūčiai buvo labai jau aštrūs nuo visų siurprizų.
Gaila, kad nė karto nepavyko man paparčio žiedo surasti. Tiesiog nesiseka man su žiedais - visokiais. Tačiau jei rasčiau, tai būtinai skulptūrą padaryčiau – nukopijuočiau tą žiedą ir pasauliui parodyčiau, kad visi žinotų, kaip jis atrodo“.

Skulptorius Jonas Vaitkevičius vis tikisi atrasti paparčio žiedą ir jį įamžinti skulptūroje.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Įsiminė Joninių romantika
Janina Butkuvienė, Šiaulių kultūros centro pagyvenusių žmonių ansamblio „Sidabrinė gija“ narė: „Joninėms žadu važiuoti su šeima prie jūros. Sunku pasakyti, kaip ten švęsime – pagal aplinkybes.
Šiaip švenčiu tradiciškai, tik paparčio žiedo seniai nebeieškau. Ieškojau seniau, kai norėjau, kad norus išpildytų, nes jų visokių buvo – ir meilės, ir laimės.
Dabar man maloniausia prisiminti Jonines, kurias jauna švenčiau, kai aplink buvo daug jaunimo, kai visa naktis buvo kaip graži šventė. Viskas taip romantiška buvo – degė laužai pamiškėje...“

Šiaulių kultūros centro pagyvenusių žmonių ansamblio „Sidabrinė gija“ narei Janinai Butkuvienei labiausiai įsiminė jaunystėje švęstų Joninių romantika.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Naktis beieškant paparčio žiedo
Jaunųjų technikų centro direktorius Jonas Vaičaitis: „Šias Jonines ruošiuosi švęsti kukliai, nes kaip tik grįžta dukra iš magistrantūros mokslų Pietų Korėjoje – seniai besimatėme. Tačiau kaip ir visada prie namų uždegsiu laužą. Ne šiaip laužą, o iškeltą ant stiebo – tokį, kaip anksčiau degdavo ant stebulių. Tik tai jau bus šiuolaikinė stebulė – patobulinta.
Ir paparčio žiedo visada per Jonines ieškome. Tik tas žiedas – modernus: į jazminų puokštelę dabar įdedame dviračio mirksiukų ir ją paslepiame sodyboje arba už jos ribų, bet ne tiek toli, kad visą naktį tektų lakstyti jos ieškant. Ieškome, kol lietus nelyja, nors iki vidurnakčio dažniausiai ir nelyja.
Įsiminė tos Joninės, kai susirinkusiems sveikintojams – draugams, bičiuliams, pažįstamiems - stalo nebeužteko, kad net teko jį ilginti pridedant kėdžių. Bet tai buvo senokai – kokiais 1990 metais.
Ir dar vienos įsiminė, nes lietus lijo (per Jonines dažniausiai ir lyja) taip, kad dangstėmės, dangstėmės plėvelėmis, bet paskui vis tiek teko visiems šlapiems ir žemėtiems subėgti į trobą“.

Jaunųjų technikų centro direktorius Jonas Vaičaitis savo sveikintojams sukonstruoja modernų „paparčio žiedą“ – jazminų puokštelę su mirksiuku paslepia sodyboje.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Janina turėjo būti Renė
Janina Čepienė, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Abonemento skyriaus bibliotekininkė: „Labai įdomiai išėjo su mano vardu: tėveliai norėjo mane pakrikštyti Rene, bet bažnyčioje kunigas pasakė, kad tai prancūziškas vardas ir nešventas, todėl nekrikštys. Tada, kaip pasakojo, mano kūmai: na, jei jau taip, tai tegul bus vardas pagal senelį – Janina. Tačiau iki pat penktos klasės, kol mokiausi pradinėje mokykloje, niekas kitaip manęs nevadino, kaip tik Rene. Tik paskui teko priprasti prie Janinos, tačiau iki šiol žmonės iš to kaimo, kur augau, mane dažniausiai vadina Rene Jane.   
Tačiau visada Jonines švenčiu draugų būry ir dažniausiai sode. Tik šiemet žadu švęsti tyliau ir kukliau - namuose.
Kiek ateina svečių, tiek – juk į Jonines nereikia kviesti. Dažniausiai sode randu prikaltą ąžuolo lapų vainiką ir iš karto suprantu – mane sveikina.
Neprisimenu, kuriais metais atvažiavo kolegės, suėjo sodo kaimynai – labai smagu buvo dideliame būryje: dainavome liaudies dainas, šokome, ieškojome paparčio žiedo. Turėjau aš jį surasti, tačiau man tokia laimė nenusišypsojo – surado kita moteris“.

Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Abonemento skyriaus bibliotekininkė Janina Čepienė iki šiol yra vadinama ne tik Janinos, bet ir Renės vardu.
P. Višinskio bibliotekos archyvo nuotr.

Vardadienis su gimtadieniu
Dailininkė Janina Budrienė: „Sūneliui tik pusė metukų, tad Jonines ruošiuosi švęsti namuose. Šiaip daug sveikinimų ir svečių su vainikais sulaukiu - draugai ir bičiuliai sveikina.
Nors labiausiai įsiminė tos, kurias šventėme tėtės sodyboje, Pikeliškės kaime, kur labai daug giminių ir draugų buvo suvažiavę - labai smagios Joninės buvo su laužais ir visais papročiais.
O štai paparčio žiedo niekada neieškojau, nes Joninės yra ir mano gimtadienis. Esu gimusi birželio 24-ąją, todėl tėveliai mane Janina ir pavadino. Tad tą dieną turiu rūpestį, kaip šventę ir kitiems padaryti, kaip svečius priimti“.  

Dailininkė Janina Budrienė per Jonines švenčia ne tik vardadienį, bet ir gimtadienį.
Asmeninio archyvo nuotr.