Šiandienos viešnia – Katinų muziejaus vadovė Asta Lukošiūtė, tad nieko keisto, kad mūsų šneka labiausiai sukosi apie šiuos murkiančius žmogaus gyvenimo palydovus...

- Jūsų pirmtakė, amžinybėn išėjusi V. Kavaliauskienė paliko muziejų, tam tikrą, nusistovėjusią tvarką ir pan. Ar buvo labai sunku įšokti į „važiuojantį traukinį“?
- Į veiklą pasinėriau palaipsniui, kurį laiką dirbome kartu. Diskutuodavome, kalbėjomės... Klausdavome viena kitos nuomonės. Nebuvo staigaus šuolio.

- Iki jūsų muziejuje direktore dirbo katė Filomena, apie kurią dabar nieko nebesigirdi... Gal kartais atėjusi „išėdėte“ pranašesnę konkurentę?
- Filomena ir toliau eina savo pareigas. (Šypsosi.) Liko savo garbingame poste. Ne tik, kad liko, dar turi ir pavaduotoją – jauną katinėlį Gučį. Jam du metai, o mūsų direktorei – 18. Tikrai garbingo amžiaus, ir ne kiekviena katė šitiek sulaukia.

- Tą katinuką, kiek žinau, savaitgaliais parsivežate namo, kur gyvena jūsų numylėtinė katė Pinčiukė... Kai po vienu stogu susirenka šitiek savitų bei prakilnių asmenybių, panašu, konfliktai neišvengiami?
- Kyla nemažai problemų, ypač pradžioje, bet dabar santykiai apsišlifavo. Mano katė labai protestavo ir buvo nepatenkinta, kad pasirodė kažkoks naujokas! Labai pešėsi. Bet dabar jau nieko... Kartu miega ir ėda iš vieno dubenėlio.

- Kalbant apie jūsų racioną... Ar mėgstate, pavyzdžiui, pieną, žuvį, graužikus (turiu galvoje patiekalus iš nutrijų)?
- (Ilgai, smagiai juokiasi). Žuvį tai labai mėgstu. Pieno – ne. Neypatingai.  Sakoma, kad ir katėms pienas nėra gerai.

- Kolegės jus apibūdina kaip linksmą, kantrią, nuoširdžią ir bendraujančią. Tačiau ar pasitaiko situacijų, kai šitos savybės kažkur pasitraukia ir esate pasirengusi skriaudėjams „parodyti nagučius“?
- Stengiuosi nepasiduoti neigiamoms emocijoms. Turime vienas kitam būti pakantūs ir atlaidūs. Stengiuosi suprasti kitą žmogų, įeiti į jo situaciją, nors, žinoma, visko pasitaiko. Kiekvienas turi charakterį.

- Ar labai erzina šunys ir nedisciplinuoti jų šeimininkai?
- Dirbdama Katinų muziejuje nesu nusiteikusi prieš šunis. Myliu šunis, ir namuose yra šuo. Bet katės imponuoja labiau... Jos protingesnės, tikras elegancijos ir grakštumo įsikūnijimas – labiau prie širdies.

- O kaip vaistų kvapai, pavyzdžiui, įvairių užpiltinių, valerijonų?..
- (Ilgai kvatoja). Na, kaip čia pasakyti... Nežinau, ar patinka, bet valerijonų esu ragavusi... Tik, žinote, kasdien valerijonais nepiktnaudžiauju. (Geri klausimai – geri atsakymai.)

- Žinau, kad dažnai lankotės parodose. Klausimas: ko jose ieškote?
- Pati esu baigusi dailę Šiaulių universitete, todėl domiuosi. Norisi nueiti į parodą, sužinoti, kas naujo. Ir pati laisvalaikiu tapau, užsiimu rankdarbiais, darau įvairius dirbinius iš odos. Tapau ir ant šilko...

- Turbūt dažni motyvai kūryboje – katinų ausys ir uodegos?
- Yra ten ir uodegos, ir ausys. Žinoma, ne vien katinų, tačiau tie motyvai – neužmirštami. Visur matau katinus. Kur beeičiau, visur pastebiu. Profesinė liga. Iš manęs net juokiasi.

- Teko dalyvauti ir „Protų mūšiuose“. Vadinasi, esate labai protinga?
- Norėčiau šitaip manyti, tačiau reikia klausti kitų. Kiekvienas apie save šitaip galvoja. (Juokiasi).

- Kodėl vokiečiai sako, jog katės nuolat atsiduria ne toje durų pusėje? Ar kartais šitokio klausimo nebuvo „Protų mūšyje“?
- Nee... Katės negali apsispręsti: vos išeina į lauką, jau norisi į vidų. Grįžusios vidun iš karto vėl prašosi į lauką...

- Ar turite šiandien kam pamurkti?
- Taip. Turiu. (Juokiasi).

- O dirbdama tokį darbą, gal prisiminsite gražią sentenciją apie kates?
- Sentencijų apie kates yra labai daug. Šiandien skaičiau, jog katės yra tobulos. Ir taškas. Viskas. Dar yra posakis, kad jeigu žmogus perimtų katės bruožus arba įpročius, jis taptų tobulesnis, o jeigu katė perimtų kažką iš žmogaus, ji tik regresuotų, sugestų...

- Sakoma, jog katės – paslaptingos ir net mistiškos. Ar ilgiau bendraujant nepersidavė jums šitos augintinių savybės?
- Nežinau. Gal kam taip ir atrodo... Daug kas sako, jog esu panaši į rytietišką katę. Tai pastebėjo netgi keletas muziejaus lankytojų.

- O kaip naktinis gyvenimas? Pasivaikščiojimai nuošaliomis vietomis šviečiant mėnesienai ir pan.? Ar vis tik jaukiau ten, kur šviesu, kur daug žmonių?
- Katės, žinoma, labai mėgsta naktinį gyvenimą. Kartais ir man norisi palydėti saulę, labai mėgstu gamtą, tačiau per daug naktimis nesibastau.

- Katės namuose – be išdaigų neapsieinama. Prisiminkite ką nors linksmo...
- Išdaigos kone kasdien. Tai ką nors numeta, tai sudaužo... Ir prijuokina. Katinas Gučis, pavyzdžiui, pamėgo Svečių knygą, tarytum ji būtų ištepta valerijonais. Krenta ant knygos, neleidžia rašyti, čiumpa už šratinuko – krečia cirkus.

- Lietuvoje ir Rusijoje katės sako „miau“. (Na, taip bent atrodo žmonėms). Anglų katės kniaukia „meow“, arabų - „naw“, korėjiečių - „njaong“... Kaip pavyksta susišnekėti su savo augintinėmis?
- Jos ne tik kniaukia, bet ir moka daugybę gestų, tarkime, perbraukia letenėle per veidą – kažko prašo. Arba krenta ant žemės kaip negyva, jeigu nori kažką parodyti, atkreipti dėmesį... Moka net susiraukti – kalba mimika, ir uodegą tam panaudoja. Visas arsenalas. Išvystyta kūno kalba. Kaip atsakau joms aš? Įvairiai... Būna, kad net ir kūno kalba. (Juokiasi).

Įprasta (ne kūno) kalba kačių mylėtoją šnekino Romualdas BALIUTAVIČIUS, prieš fotoobjektyvą ją gyrė Vadimas SIMUTKINAS