Eglė Saročkienė: „Bepigu šiltuose kraštuose daryti puokštes ar kompozicijas – turtingas, ryškias ir vien iš gyvų gėlių, nes ten jos nėra brangios ir retos. O pas mus floristikos madas diktuoja finansai“.

Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Kaip ir kasmet, prieš Jonines Šiaulių profesinio rengimo centro Buitinių paslaugų skyrius pasipuošia neįtikėtino grožio floristikos darbais. Ir ne tik nuostabiais pano, kompozicijomis lankomiausiose skyriaus erdvėse, bet ir išorėje – prie paradinių durų.

O šiemet šių darbų – net keturiasdešimt šeši, nes tiek jaunųjų florisčių čia baigė mokslus.
Tad apie šių specialisčių įsidarbinimo perspektyvas ir floristikos tendencijas kalbiname jau dešimt metų Šiaulių profesinio rengimo centro Buitinių paslaugų skyriuje būsimąsias floristes specialybės subtilybių mokančią vyresniąją profesijos mokytoją Eglę Saročkienę.

Ji, Šiaulių universitete įgijusi dailės ir technologijų pedagogo specialybę, dvejus metus dirbo viename floristikos salone. Nors žodis „dirbo“ čia netinka – Eglė kūrė.
Kaip dabar sako profesijos mokytoja, floristai ugdo klientus, klientai – floristus, o juk tik prieš dešimt metų Šiaulių profesinio rengimo centre buvo išleista pirmoji profesionalių floristų laida.
- Tada dar net aiškaus termino, kas yra floristika, nebuvo. Specialybė formavosi palengva, po truputėlį formavosi ir mokymo metodika. Tiesiog iš savų ir svetimų klaidų mes, floristų profesijos mokytojos, mokėmės ir tebesimokome.

Tebesimokome ir pažinti savo mokinius, nors teisingiau būtų sakyti – mokines. Atpažinti tas, kurios čia atėjo mokytis, nes floristika – jų gyvenimo svajonė, nuo tų, kurios mokosi, nes floristika – jų mamų svajonė, ir nuo tų, kurios kažką gražaus pamatė ir susižavėjo. Juk dabar yra tiek galimybių pamatyti puikiausių floristikos darbų iš viso pasaulio internete.
Aš ir pati sukūriau socialiniame tinklapyje floristikos puslapį tam, kad kuo daugiau žmonių pamatytų mūsų mokinių darbus. O jų tikrai yra gerų. Taip sakė pažiūrėti mūsų mokinių darbų atvažiavusi žinoma Lietuvoje specialistė. Nors, kita vertus, mūsų mokinės jau keleri metai iš eilės laimi prizines vietas Lietuvoje vykstančiuose floristikos konkursuose, nors ir konkurentų stiprių turi.
Štai šiemet pas mus jau baigė 46 merginos iš Šiaurės Lietuvos, bet (o paradoksas!) nė vienos iš Šiaulių miesto.

- Kokio jos lygio, kokios kvalifikacijos?
- Floristas floristui nelygu. Jei floristas turi dirbti greitai (o tai būtina kuriant gedulo kompozicijas), tai jis neturi būti itin kruopštus, jei dirba preciziškai kaip juvelyras, toks tinka vestuvinėms kompozicijoms, plaukų puošybai kurti.

Retenybė yra floristai universalai – tokie, kurie sugeba ir dirbti, ir bendrauti su klientais, pajusti jų neišsakytus norus. Tokių, turinčių tą Dievo dovaną, būsimųjų floristų grupėje būna vienas ar du.
Ir dar – šioje profesijoje yra labai svarbi motyvacija. Todėl, kai ateina pas mus mokytis vyresnio amžiaus moterys, jau dirbančios floristėmis ar turinčios floristikos salonus, aišku, kad jos yra labai motyvuotos.

Štai viena mergina grįžo pas mus tęsti mokslų iš užsienio – nori įsigyti specialybę. Kita baigė mokslus po septynerių metų pertraukos. Kiek žinau, užsienyje mūsų mokinės įsidarbina ne tiek kūrybiniam, kiek masiniam darbui, tačiau jei jos prašo, kad centras atsiųstų mokslo baigimo dokumentus, vadinasi, įsidarbinant tai yra svarbu.

- O kur dirbs šios 46 šiųmetės floristės?
- Floristika šioms 46 jaunoms netekėjusioms merginoms yra startas: jos gali pradėti dirbti kokiame privačiame floristikos salone.
Čia paprastą apvalią puokštę galima padaryti ir per valandą, o vėduoklinei ar nutįsusiai, karkasinei ir paros gali neužtekti. Todėl salonų savininkai floristams dažniausiai moka už darbo dieną, kai kada primokėdami už viršvaldžius. Kodėl taip? Nes savaitės vidury dažnai darbo nebūna, o savaitgalį jo daug.

Apskritai yra ir pigiau, ir patogiau daryti puokštes, kitus floristinius darbus salonuose, kurie gali įsigyti daugiau ir įvairesnio asortimento medžiagų ir gėlių didmeninėmis kainomis.
Iš mūsų merginų ne visos įsidarbins floristėmis, nes dar labai jaunos – 19–21 metų ir joms svarbesni meilės dalykai.

O ir įsidarbinti jos gali įvairiose sferose, nes mokėsi ir ekonomikos, ir buhalterinės apskaitos, moka apskaičiuoti, kokius reikia pagaminti karkasus kompozicijoms, turi praktinių, techninių dizaino įgūdžių. Mūsų mokinės gali dirbti užuolaidų salonuose: komponuoti, daryti akcentus, kokių nemoka kitų specialybių atstovai. Kai kurios pradeda mokytis kirpėjų, siuvėjų profesijų, nes jau sugeba sukurti įvairius floristinius ir ne tik floristinius akcentus, detales.
Viena mano mokinė dirba parduotuvėje, kurios savininkas paskaičiavo, kad mergina šventėms puošdama parduotuvę sutaupo nemažai pinigų, nes nebereikia samdyti firmų.

- O kaip floristėms galima sukurti savo verslą, kad būtų galima užsiimti vien kūryba?
- Taip, floristika yra dekoratyvinio meno rūšis: čia kuriami floristiniai darbai (puokštės, kompozicijos, koliažai, pano) iš įvairių gamtos medžiagų - gyvų ir džiovintų gėlių, lapų, žolių, uogų, vaisių, riešutų.

Ir čia, kaip jau sakiau, svarbi motyvacija: tos floristės, kurios labai nori dirbti būtent šį darbą, stengiasi ir taip suranda savo klientų, gali iš floristo atlyginimo išgyventi ir net sukurti savo verslą.
Tačiau dažniausiai floristai dirba ne vien kūrybinį darbą. Pavyzdžiui, prekybos centre ar turguje jie turi gėlių skyrelį, skirtą uždarbiui, o kūrybinius darbus atlieka papildomai.
Apskritai liūdnos progos yra floristų kasdienybė – didžioji jų dalis pragyvena iš gedulingų puokščių ir vainikų, o ne iš vestuvinių puokščių ar stalų puošybos.

Jei norima tikros kūrybos, tai tenka ilgai dirbti, išpopuliarinti savo stilių, apie kurį klientai vieni iš kitų sužino. Ir floristikos salonų, skirtų vien kūrybai, nėra ir negali būti – paprastai tokiuose salonuose dar prekiaujama suvenyrais, papuošalais, pakuojamos dovanos ir t. t. Vien iš gėlių niekas neišsilaiko.   

Ir ne todėl, kad floristikos salonų klientai yra konservatyvūs – nieko nauja nenorintys. Jei nėra pasiūlos, jei neparodoma nieko nauja, tai klientai nieko ir neprašo, ir nereikalauja.
Pavyzdžiui, neseniai buvau viename salone, kur klientai labai išrankūs – kaspinėlio jiems neužtenka. Ir taip yra todėl, kad salonas „užsiaugino“ savo klientūrą. Tik gal ne visiems salonams tokia elitinė reputacija yra reikalinga.

- Tačiau vis tiek visi floristai turi sekti naujausias floristikos madas ir tendencijas...
- Taip, yra ir madų, yra ir tendencijų.
Pirmiausiai prekybininkai vis kažką nauja išreklamuoja. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus taip pasidarė labai madingos spalvotos kempinės – ir floristai dirbo su jomis.
Nors iš esmės floristikos tendencijas, madas diktuoja interjeras. Jei interjeras šiuolaikinis, tai ir kompozicija, suprantama, turi būti šiuolaikinė, jei klasikinis – ir kompozicija klasikinė.
Ir patys floristai diktuoja madas: klasikiniam ar kaimiškam interjerui papuošti nors ir naudoja tradicines natūralias medžiagas, tačiau jas pateikia šiuolaikiškai.

Štai dabar yra madingos aukštos, ilgos kompozicijos, puokštės – pabrėžiančios gamtos judesį.
Madinga ir derinti kuo daugiau tos pačios spalvos faktūrų: lygių su aksominėmis, dygliuotomis.
Nors ir šiaip floristika Lietuvoje dažniausiai būna žalia arba ruda – tokios jau mūsų gamtinės medžiagos. Todėl neįmanoma išgauti ledinės baltos sausomis floristinėmis medžiagomis, tad tenka kaip akcentus naudoti gyvas gėles, kurių sezonas pas mus toks trumpas.

O užsienio floristai kaip tik žavisi mūsų floristų išradingumu – sako: jūs sugebate padaryti kompozicijas iš tokių dalykų, apie kurias mes nė nepagalvotume, ir jūsų kompozicijos tokios subtilios...
Bepigu šiltuose kraštuose daryti puokštes ar kompozicijas – turtingas, ryškias ir vien iš gyvų gėlių, nes ten jos nėra brangios ir retos. O pas mus floristikos madas diktuoja finansai. Todėl čia net nėra galimybių pateikti kai kurių stilių – populiarus tik minimalistinis.

O kad tokį sukurtume, reikia gerai ir galvą pasukti, ir nemažai darbo įdėti. Atrodytų, kas čia tokio – kompozicija iš rugiagėlių. Tačiau jei paskaičiuotume, kiek žmogus sugaišo jas rinkdamas, tai paaiškėtų, kad pigiau būtų nusipirkti chrizantemų.

Subtilus Agnės Bubelytės pano.

Julijos Kot floristiniai koliažai.

Monikos Vainauskaitės kompozicija eksterjerui.

Itin subtili Sandros Andruškaitės stalo kompozicija.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.