Nors L. Bocytė Garbačiauskienė yra pagavusi ne vieną didelę žuvį, jai tai nėra tikslas: svarbu pabūti gamtoje, pailsėti, pamedituoti.

Nuotr. iš asmeninio albumo.

Romualdas BALIUTAVIČIUS

Žvejai – liaudis rimta. Turiu omeny tuos, kas žvejoja ne tik per atostogas. Ant paskutiniojo ledo susibūrusios žvejų figūrėlės prašalaičiams kelia nuostabą ir siaubą: šitaip rizikuoti dėl kokio sprindinio kilbuko! O jau kiek visokių pasakojimų, tikrų ir pramanytų istorijų galėtų paporinti bet kuris žvejas! Tik, va, dažniausiai nenori... Saviškių jomis nenustebinsi, o visi kiti – nesupras ir neįvertins... Vis dėlto birželio 27-osios – Tarptautinės žvejų dienos išvakarėse pašnekinome keletą iš jų, užduodami kelis paprastus klausimus: kokiomis aplinkybėmis pagavote didžiausiąją savo žuvį, koks pats smagiausias (keisčiausias, įdomiausias...) nuotykis žvejyboje iki šiol neleidžia ramiai užmigti, ir pan?

Lina Bocytė Garbačiauskienė, aktorė.
„Nepaprastai mėgstu žvejoti, ir visas mano poilsis susijęs su žvejyba. Tačiau niekada nebuvo tikslo pagauti didelę žuvį, bet labiau pabūti gamtoje, nusiraminti, pamedituoti, pasidžiaugti... Esu pagavusi nemažų karšių Kuršmarėse ties Juodkrante, taip pat keleto kilogramų karpių, lydekų... Kažkokių ypač didelių nepasitaikė, bet, kaip jau sakiau, esmė ne tame.
Prieš keletą metų pas vienus draugus nuvažiavome švęsti Petrinių. Kadangi buvo iškastas didelis tvenkinys, šeimininkai į jį nupirkę paleido kažkiek karpių. Paskui surengė varžybas, kas daugiau jų sumeškerios. Kėlėmės anksti ir ėjome gaudyti. Man jie pradėjo kibti vienas po kito – daugeliui vyrų nušluosčiau nosis. (Juokiasi). Aišku, visų nesugaudėme, o karpiams tvenkinyje patiko ir jie ten ėmė daugintis. Dabar nuvažiavus galima pagauti ir visai nedidelių karpiukų“.

Anot meškeriotojos, patys stipriausi įspūdžiai seka iš vaikystės. „Mane žvejoti mokė tėtis, veždavosi kartu ir man tai labai patiko. Įpratau ir pamėgau. Taip pat jis davė man spiningą su inercine, primityvia rite. Kaip būdavo? Jeigu blizgę sviesi nemokšiškai, valas būtinai susipainios... Iš pradžių mokiausi pievoje. O vienas iš pirmųjų metimų Virvytės upėje buvo sėkmingas – blizgę čiupo lydeka. Žuvingos tada dar buvo upės! O įspūdis buvo didžiulis – visam gyvenimui.

Kai su tėvais ilsėdavomės Nidoje, irgi gaudydavome žuvį. Žvejojome tąsyk nuo molo. Visi žvejai buvo užmetę meškeres į marių pusę. Nekibo. Nusibodo. Permečiau savo meškerę į kitą pusę – į prieplauką, kur laivai. Čia masalą griebė didžiulis karšis, kad net prireikė kitų pagalbos jį ištraukiant. Iš karto po to visi permetė meškeres, nors iki tol į mane, vaiką, niekas rimtai nežiūrėjo, tik klausė: „Ką ten ketini pagauti?“ Labai didžiuodamasi nešiau karšį per miestelį, o visi tik ir klausinėjo, ar pati jį pagavau“.

Gediminas Jarmalavičius, „Šiaulių“ futbolo komandos vyr. treneris.
„Kaip pagavau didžiausią žuvį? Tai buvo prieš kokius 30 metų ir įdomiomis aplinkybėmis. Atvykome prie ežero. Kas deginosi, kas alutį gurkšnojo... Pagavome nedidelę žuvelę ir užmetėme ją kaip jauką – įsikandęs valą su žuvele nuplaukiau gilyn į ežerą ir „paleidau“. Spiningas ant kranto, vandenyje supasi „lydekinė“ plūdė, o mes ir toliau poilsiaujame visa tai pamiršę. Paskui kažkas manęs paklausė, kur gi mano spiningas? Ieškome, o jo nebėra! Pasirodo, lydekai pačiupus jauką, visas valas, kuris buvo ne ilgas, išsivyniojo, ir tada žuvis įtraukė vandenin spiningą.
Spiningas gulėjo dugne, įvilktas į žoles. Traukiu, yra! Taip ir išvilkau į krantą 6,5 kg lydeką“, - šypsosi prisimindamas komandos strategas.

Ar visi žvejai melagiai? „Nežinau, ar jie melagiai, bet kad geri pasakoriai – tikrai taip, - sako G. Jarmalavičius. - Ypač, kai tenka išsiruošti žūklėn su tikraisiais žvejais, pasilikti nakčiai... Čia prie laužo prisiklausai tokių istorijų, kad ojojoj! Filmas išeitų. Manyčiau, kad jų lūpomis byloja ir liaudies išmintis, ir žvejų fantazija, ir visa kita. Bet, patikėkit, būna labai įdomu...“

Ir nuotykių žvejyboje visokių pasitaiko. „Dažna žvejonė susijusi su „pasišildymu“, nors tai ne eteriui, - teigia G. Jarmalavičius. - Prieš 5–6 metus nuvažiavome prie Kuršių marių – žvejoti stintų. Kaip priimta, mūsų kompanija – gal aštuoni vyrai – susėdo ratu bei ėmė siųsti vienas kitam puodelį su kava, kurioje irgi šio bei to būta... Pūtė šaltas vėjas, buvo kas pasistatė užuovėjas, bet mes nekreipėme į tai didelio dėmesio. Sėdime, traukiame žuvis. Kibo gerai, bet paskui kibimas kiek aprimo. Vėliau pastebėjome, kad vienas iš mūsų nepagauna nieko... Murkso ramiai ir tiek. Kažkam kilo įtarimas, jog čia kažkas ne taip... Visi nuščiuvo ir tada išgirdome vėjo atnešamą gerą vyrišką knarkimą: „Chrrrr...“ Paskui ilgai prisiminę juokdavomės“.

G. Jarmalavičiui teko matyti ir mūsų vandenyse pagautą milžiną šamą, svėrusį apie 74 kilogramus ir buvusį virš pusantro metro ilgio. O gyvenant Amerikoje, jo draugas į krantą ištempė 36 kilogramų karpį. Tikras paršiukas! „Aplink buvę amerikonai plojo ir norėjo, kad mes jį paleistume, bet draugas čiupo laimikį ir į mašiną...“
„Ar jūsų didžiausia gyvenimo žuvis jau pagauta, ar vis dar kažkur plaukioja?“ - klausiame.
„Plaukioja! - juokiasi pašnekovas. - Kitaip būtų viskas pernelyg paprasta...“

O štai G. Jarmalavičiaus didžioji gyvenimo žuvis vis dar kažkur plaukioja...

Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Eirimas Krencius, sportinės žūklės entuziastas, žūklės reikalų žinovas.
„Didelių žuvų pagauta tikrai nemažai, o didžiausias įspūdis patirtas Norvegijoje. Pakabinome ten daugiau kaip 16 kilogramų jūrų velnią. O buvo taip: man ir dar vienam iš kompanijos susipainiojo meškerės. Aišku, to nežinojome. Ant manosios buvo užkibusi vėgėlė, o ant draugo meškerės – jūrų velnias. Jis vargsta suplukęs, ir aš. Nesuprantame, kas darosi? O kai vis tik išvilkome laimikį į krantą, mūsų akys matyt buvo, va, to-o-okios (rodo). Nesupratome iki pat galo, nes traukiant stambią žuvį nesijaučia smulkmei būdingos vibracijos, o čia vienu metu ir tas, ir kita... Įsimintinos 20 minučių, kolei ištraukėme! Širdis blaškėsi kaip pašėlusi. Tik kad iš to velnio mėsos nedaug, labiau „sportinis interesas“.

O kartą nusivežiau žvejoti savo svainį, be to, niekada iki tol nežvejojusį. Anas vis kalbėjo, klausinėjo, kaip čia išvažiavus? Taigi keturiese nuvykome į Dreverną. Nieko gero, niekas nekimba. Tada šovė mintis eiti 7 kilometrus iki Juodkrantės – per Kuršių marias, seklumomis. „Nuvarėme“ ten, ir pagavome tik vieną stintą. Ją supjaustėme į 4 dalis – po mažą gabaliuką kiekvienam – nuo kačių atsiginti. Tada... grįžome 7 kilometrus vandeniu atgal. Nuo šitos dienos mano svainis nebegali meškerės net akyse matyti...

Kitą kartą nuvykome su komanda į sportinės žūklės varžybas Ukrainoje. Varžybų generalinis rėmėjas – vietinė degtinės gamykla. Atvyko mašina: dešimtadalis jos vietos prikrauta rekvizitų, likusi – sausakimša degtinės. Mūsų 11 žmonių komanda gavo dvi pakuotes su plastikiniais 1 litro degtinės buteliais! Girdi, neškitės, vaikinai, čia jums šiam vakarui... O juk mūsų laukė dar dvi dienos ir varžybos... „Šnapsas“ liejosi laisvai. Mažai nepasirodė. Ar rytą varžybos įvyko? Žinoma. Buvo čia ir labiau įgudusių negu mes... Tikėjausi kažko daugiau, didelių šamų, sterkų ir t. t. Tačiau Dnepras nuvylė: už miesto šiukšlynai, net maudytis negalima. Metalas, betono luitai su styrančia armatūra, plastikiniai buteliai ir t. t. Lietuvoje nieko panašaus nesu regėjęs. O juk apsigyvenome pionierių stovykloje! Net ant mūsų kambario durų buvo užrašytas būrio pavadinimas – „Paučky“, t. y. „voriukai“.

Pakrantės varžyboms niekas netvarkė – šiukšles atitvėrė vėliavėlėmis... Pagaliau išplaukėme ir vos ne pirmu metimu užkabinome kažkieno pamirštą tinklą. Skambinu teisėjams. Davė nurodymą tinklą parvilkti į krantą. Traukiame dviese jį į valtį, o tinkle – aibė pūvančios žuvies, išsiterliojome, kvapas pasibaisėtinas. Krante puolėmė plauti drabužius, save, šveisti valtį... Žvejyba nebe galvoje. Vėliau, susumavus rezultatus, gavome specialų prizą – „Už ekologiją“.

E. Krenciaus ir jo kolegos sugautas jūrų velnias buvo štai toks (imant nuo vienos ligi kitos akies).

Vadimo SIMUTKINO nuotr.