Įsimintiniausias gražiausios figūros savininkės E. Trepkutės bučinys po metų baigiasi vestuvėmis.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Romualdas BALIUTAVIČIUS
Liepos 6-oji paskelbta Tarptautine bučinių diena. Bandant išsiaiškinti, iš kur atsirado šitas paprotys, kiek nelauktai paaiškėjo, jog bučinys mums atiteko... kaip evoliucijos palikimas. Girdi, kai kurios beždžionės iš burnos į burną perduoda sukramtytą maistą savo jaunikliams... Gal jos ir perduoda, gal materialistą atsakas ir tenkina, bet ką daryti tiems, kas netiki evoliucijos pasakaitėmis? Arba štai viena amerikiečių pora su nedidukėmis pertraukomis buvo prisisiurbę vienas prie kito net 17 parų! Įsivaizduojate, kokia tai kančia? Stogas gali nuvažiuoti...
Neguodžia ir mikrobiologai, nustatę, jog bučiuojantis vyksta tikras pasikeitimas milijardais mikrobų, kurių burnoje esama daugiau negu kitoje kūno vietoje....
Tačiau bala nematė... Sumanėme pakalbinti keletą nieko blogo neįtariančių šiauliečių bei paklausti, kokias asociacijas jiems kelia šis žodis? Kuris gyvenimo bučinys įsiminė labiausiai?
Aktoriui J. Bindokui labiausiai įsiminė „tarybinis“ bučinys...
Aktorius Juozas Bindokas: „Anais laikais bučinių ir sekso nebuvo“
„Taip. Nebuvo. Ir kaip gi aš galėčiau pasakoti apie tuos dalykus, kurių nebuvo? Bet galiu papasakoti apie tikrą, įsimintiną, tarybinį bučinį...
Anuomet įsigijau mašiną – zaporožietį! Tai buvo mano vyriškas pasididžiavimas! Zaporožietis! Dabar esama kitokių vyriškų pasididžiavimų, bet manasis anais laikais buvo būtent jis...
Taigi nulėkiau su nauja mašina į Vilnių ir, pirmiausia, aplankiau draugus. Ir taip atsitiko, kad baigėsi kuras. O dar reikėjo pasiekti Lazdijus...
Buvo žiemos pradžia, slidu... Nulėkėme į degalinę. Pripylęs kuro nutariau pademonstruoti draugui savo meistriškumą ir, susukęs vairą, iki galo nuspaudžiau akseleratorių... Bėda ta, kad zaporožiečio širdis (variklis) – užpakalyje... Priekyje – tuščia bagažinė. Nežiūrint, kad ratų padėtis buvo statmena važiavimo krypčiai, mašina nulėkė tiesiai bei taranavo didelę, tarybinę šiukšlių skardinę! Puikus „Bum!” Puikus bučinys! O tą sceną stebėjęs vilnietis draugas Vilius man iki šiol primena...“
„Mis Šiaulių kraštas 2008“ titulo laimėtoja, tarptautinių grožio konkursų Kinijoje, Malaizijoje ir Turkijoje prizininkė Enrika Trepkutė: „Man buvo staigmena“
„Ko gero įdomiausias, įspūdingiausias bei romantiškiausias bučinys patirtas prie jūros, lygiai prieš vienerius metus, kai man pasipiršo mano berniukas.
Kaip viskas buvo? Leidosi saulė. Gražus ir šiltas vakaras. Jūros krantas Palangoje. Buvome nutarę paatostogauti keletą dienelių, pailsėti. Jis, beje, man ir pakišo tą mintį, girdi, vykime kelias dienas pabūti dviese, romantiškai praleisti laiką ir t. t. Sutikau. Ir, va, bevaikščiojant pakrante, užsisvajojau žiūrėdama į jūrą. Atsigręžiu, o čia maniškis klaupiasi ant kelių ir klausia: „Ar būsi mano žmona?” Man buvo staigmena. „Būsiu!” - sušukau, ir mudu pasibučiavome. Be liudininkų. Va, taip.
Aišku, iki tol irgi draugavome rimtai, planavome bendrą ateitį... Na, o už geros savaitės švęsime mudviejų vestuves.”
Iliuzionistui ir renginių vedėjui G. Gustui nepatinka ilgi „prisisiurbimai“...
Komiškosios magijos meistras, renginių vedėjas Gintautas Gustas: „Gyvenimo be bučinio neįsivaizduoju“
„Gyvenime buvo daug bučinių... Vyras be bučinių – ne vyras. Jaunystėje jie buvo žadinantys jausmus, po to bučiniai tapo seksualesni. Man visuomet buvo gana trumpalaikio pasibučiavimo – nemėgstu, kai stovi kažkas aštuonias valandas ir kankina vienas kitą. Tai ne bučinys – mazochizmas. Tokia mano nuomonė.
Bučinys turi būti malonus ir natūralus, geriausias vaistas nuo stresų. Toks bučinys ramina, reguliuoja kraujotaką ir kraujospūdį, širdies veiklą, sunormalėja kvėpavimas... Gyvenimo be bučinio neįsivaizduoju.
Teko lankytis daugelyje šalių. Amerikoje bučinys gali reikšti ir priekabiavimą – tokia aršiųjų feminisčių ideologija. Prancūzams – meilės, švelnumo pasireiškimas. Paryžiuje ar kituose miestuose pamatysi apsikabinusias, besibučiuojančias poreles. Aplinkiniai visa tai priima natūraliai. Skandinavai – šaltoki. Jiems prieiti prie bučinio ne taip paprasta. Reikia laiko „sušilti”. O tuo tarpu Brazilijoje – jokio sušilimo: ten bučiniu išreiškiama ir draugystė, ir sentimentai, ir sekso poreikis – viskas viename. Tave gali bučiuoti dešimt ir dvidešimt kartų per dieną – į skruostą ar lūpas. Niekas nepasakys, jog priekabiauji. Tai gyvenimo džiaugsmas!
Nieko blogo, jei vyras pabučiuoja vyrą, pavyzdžiui, du ilgai nesimatę draugai ar giminaičiai... Bet man Holivude, gėjų klube, teko matyti „įsisiurbusius” vienas į kitą vyrus – tai yra šlykštu ir man visai nepriimtina.
Prisimenu jaunystės bučinius, kai būdamas šešiolikos draugavau su mergaite. Parlydėdavau ją iš diskotekos, švelniai apkabindavau. Ir tai buvo ne mazochistinis aštuonių valandų, bet trumpalaikis, romantiškas pabučiavimas, po kurio norėjosi gyventi, nuversti kalnus. Tikras bučinys – nevulgarus, ne tas, kokius parodo komercinės televizijos kanalai.
O per praėjusius Naujuosius metus teko darbuotis Rygoje. Į vieną gerą viešbutį sugužėjo daug užsieniečių, Prieš jiems patenkant į pokylio salę, kaip renginio vedėjas, vyrams paspausdavau dešinę, o jų damas švelniai pabučiuodavau. Gera nuotaika visiems buvo užtikrinta ir vakaras praėjo nuostabiai. Po to sulaukiau daug puikių atsiliepimų. Bučinys, rankos paspaudimas - visa tai kontaktas, kontakto poreikis, per ką gauname teigiamų emocijų. Tą vakarą susirinko daug žmonių, ir šitaip juos pavyko pozityviai nuteikti.
Ar nebuvo prieštaraujančių vyrų stovykloje, kad bučiuojamos jų draugės? Žiūrint, kaip bučiuoji. Jei pripulsi kaip jautis, tada taip. Bet kai kalbi mandagiai ir pasveikini atėjusius su Naujaisiais – kas kita”.
O štai aktorė N. Bėčiutė negali pamiršti mažo šunelio pabučiavimų...
Aktorė Nomeda Bėčiūtė: „Sakyčiau, toks šeimyninis įprotis“
„Pirmiausia atmintyje iškyla prisiminimai apie nežmonišką ištikimybę... Mano amžiną atilsį senelis visą laiką gyveno kaime ir turėjo kambaryje šuniuką. Atsitiko taip, kad jis ilgam pateko į ligoninę, o be priežiūros paliktam šuneliui pasimaišė galvoje ir jį kaimynas nušovė. Iki seneliui grįžtant iš ligoninės, nutariau nueiti į turgų - nupirkti kitą paprastą šuniuką. Taigi išeinu po repeticijos ir matau: neseniai lauke praėjo audra su lietumi... O per teatro kiemą bėga mažytis šuniukas, neaišku, ar paliktas, ar paklaidintas? Pribėgęs pažiūrėjo paklaikusiomis akimis ir vėl dingo... Kol lijo, pralaukiau teatre. Vieni įeidavo pro tarnybinį įėjimą, kiti išeidavo. Ir čia pajutau, kad po mano ilgu sijonu kažkieno esama! Pasižiūriu, gi tas pats šuniukas... Tiksliau, kalytė! Ne pirmos jaunystės gyvūnėlis, bet, pagalvojau, vadinasi, šitaip lemta...
Senelis grįžo į kaimą ir su ta kalyte gyveno ilgai ir laimingai. Pavadino ją Takse. Ir kai tik jai pasakydavo: „Na, Takse, Nomeda parvažiuos!” - ji galėdavo laukti lauke neėdusi tris paras. Nesvarbu, ar žiema, ar vasara. O kai parvažiuodavau, ji, kaip pasakojo senelis, ateidavo kiekvieną rytą į mano kambarį, pasistiebdavo ant galinių kojyčių ir žiūrėdavo, ar aš prabudusi, ar ne? Jeigu mano blakstienos nors truputį sujudėdavo, viskas! Pripuolusi Taksė man išbučiuodavo veidą, ausis, nosį, lūpas, akis.. Inkšdama ir su tokiu dėkingumu! O jei dar miegodavau, šunė tyliai išeidavo ir laukdavo, kolei pabusiu...
Kitus bučinius prisimenu iš vaikystės. Jų išmokė mano amžiną atilsį mama: mane, brolį ir tėtį. Ar eidavome į darželį, ar į mokyklą, išeidami visuomet pasibučiuodavome. Taip pat ir sugrįžę. Ir dabar, kai gyvename nebe gimtuose namuose, susitikę visada pasisveikiname bučiniu. Sakyčiau, toks šeimyninis įprotis...”
Ir desertui – žinomų žmonių ir visai nežinomų autorių pasisakymai apie bučinius:
- Moteriai, kuriai negali pabučiuoti rankos, neturėtumei bučiuoti ir į lūpas.
- Labiausiai erzina artisčių bučiniai, nes niekad negali būti tikras, ar čia rimtai, ar tik dėl praktikos?
- Bučiuodamas užsimerkia tas, kuriam šis veiksmas – skrydis per Visatą!
- Pirmąjį bučinį vyras pasivagia, antrojo – maldauja, trečio reikalauja, ketvirtą griebia neatsiklausęs, penktą kilniaširdiškai priima, o visus likusius – iškenčia.
- Kuo daugiau bučiuoji, tuo mažiau spėji pasakyti kvailysčių...
- Jis niekada nebučiuodavo moteriai rankos – bijodavo praryti žiedą.
- O užkąsti buvo vien tik bučiniai...
- Dviejų moterų pasibučiavimas kažkuo panašus į dviejų boksininkų rankų paspaudimą.
- Pasibučiuoti su moterimi tai visuomet įžanga, pasibučiuoti su stulpu – visuomet pabaiga.
- Bučinys yra tai, ko vyras prašo būsimosios žmonos iki vestuvių, o ji – visą likusį gyvenimą.
