Smuikininkė Eglė Jarkova: „Kiekvienas pasirodymas yra savęs išbandymas ir tas jaudulys visuomet yra“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Ovidijus JUCYS

Vos 23 metų sulaukusi smuikininkė Eglė Jarkova, šiuo metu studijuojanti Bostono konservatorijoje, jau koncertuoja didžiausiose pasaulio scenose. Daugybės konkursų „American Protégé“, „Paolo Spincich“, Bostono konservatorijos stygininkų garbės konkurso bei kitų nugalėtoja ketina surengti ir koncertą savo gimtajame mieste Šiauliuose. Mergina koncertuos su violončelininku iš Albanijos Edevaldo Mulla ir pianistu iš Japonijos Rui Urayama. Trijulė Lietuvoje gros pirmą kartą ir kartu atliks įvairią klasikinių kūrinių programą. Tad visi išsiilgę intelektualios ir šiltos muzikos yra kviečiami liepos 12 dieną 18 valandą į  „Aušros“ muziejaus Ch. Frenkelio vilą.

- Paprašysiu prisistatyti.
- Esu 23 metų. Gimiau Šiauliuose. Mokiausi antrojoje muzikos mokykloje pas mokytoją Sigitą Zemitaitę. Po ketvirtosios klasės išvažiavau mokytis į Nacionalinę Čiurlionio mokyklą Vilniuje. Man tada buvo 11 metų. Po 11 klasės laimėjusi „Jungtinio Pasaulio Koledžo konkursą“ išvažiavau mokytis  į„United World College of the Adriatic“ (Duino, Italija).

- Kodėl pasukai muzikos keliu?
- Trejų metų pradėjau dainuoti ir lankyti „Ro ko ko“ dainavimo ansamblį, penkerių mama nuvedė į muzikos mokyklą. Norėjau tuomet mokytis groti fortepijonu, tačiau direktorė pasiūlė smuiko klasę.

- Esi tik 23 metų, o jau konkursų „American Protégé“,  „Paolo Spincich“ ir kitų nugalėtoja.  Kokia tavo talento paslaptis?
- Tai nėra vien tik talentas, tačiau tai ir begalinio darbo pastangos. Kiekvieno pasirodymo pasiruošimui skiriu begalinį dėmesį. Dažnai koncerto metu klausytojai skiriasi, tad į tai labai atsižvelgiu ir programa būna vis atnaujinama.

Atliekamos muzikos programa priklauso nuo vietos, nuo publikos, renginio koncepcijos.  
- Kas lėmė tavo apsisprendimą studijuoti užsienyje?
- Kai mokiausi M. K. Čiurlionio menų mokykloje Vilniuje, man buvo pasiūlyta dalyvauti konkurse dėl galimybės išvykti studijuoti į Italiją. Aš sutikau. Dalyvavau nieko nesitikėdama ir laimėjau. Tuomet apmąsčiusi viską nusprendžiau studijuoti, nes žinojau, kad gal tai mano šansas. Vykau žinodama, kad galiu bet kada grįžti.  

- O kaip atsidūrei Bostone?
- Italijos koledže studijos truko dvejus metus. Pirmaisiais metais į koledžą atvyko keli dėstytojai iš Bostono konservatorijos, kurie paklausę mano grojimo pasiūlė vykti studijuoti į Bostoną. Baigusi studijas Italijoje nusprendžiau ten vykti. Žinojau, kad vyksiu pas gerą dėstytoją, man tai buvo labai svarbi priežastis. Kai sužinojau, kad gavau stipendiją mokslui ir pragyvenimui – dėl kelionės į

JAV klausimų neliko.
- Ir kaip studijos Bostone?
- Man nebuvo sunku mokytis, nes buvau gerai paruošta M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje ir Italijos koledže. Tačiau tai nereiškia, kad Bostono konservatorijoje mokslas žemo lygio. Tiesiog buvo padarytas didžiulis įdirbis prieš išvykstant grojimo prasme.
Per trejus metus baigiau ketverių metų bakalauro studijų kursą. Labai džiaugiuosi, kad už akademinius ir meninius pasiekimus buvau apdovanota aukso garbės medaliu.   

- Ar nesigaili, kad išvykai studijuoti į užsienį?
- Nesigailiu, nes labai daug pamačiau. Sutikau įvairių žmonių iš skirtingų pasaulio šalių. Daug įgijau gyvenimiškos patirties.

- Ar nepasiilgsti Lietuvos? Jei taip, ko labiausiai?
- Pasiilgstu labai. Ko labiausiai - net negaliu įvardyti…

- Lietuviškų cepelinų?
- Nevalgau mėsos. Labiausiai pasiilgstu pieniškų produktų, pavyzdžiui, varškės, nes JAV ji nėra tokios geros kokybės.   

- Nebijojai tokia jauna atsiskirti nuo šeimos ir išvykti svetur?
- Nebuvo jokių dvejonių, nes savarankiškai gyvenu jau nuo 11 metų, kai išvykau mokytis į Vilnių.

- Ką galėtum patarti tiems, kurie dvejoja vykti į užsienį studijuoti, nes bijo?
- Jei yra galimybė, būtinai patarčiau ja pasinaudoti. Visuomet juk galima grįžti.

- Groji be galo intelektualią muziką, kurios klausosi dažniausiai inteligentiški žmonės. Ar paprastas vaikinas užkalbinęs, pavyzdžiui, klube tave galėtų tiesiog pakviesti
šokiui?
- Esu labai paprastas žmogus. Su kompanija galbūt ir nueičiau, tačiau šiaip nevaikštau į klubus. O šokiui mielai sutikčiau.

- Dažniausiai koncertuoji viena?
- Ne. Šiaip visuomet koncertuodavau su iš Albanijos kilusia pianiste. Nuo šių metų pradėjau groti fortepijoniniame „Trio“ su kolegomis iš kitų šalių.  

Į koncertą Lietuvoje atvyksta pianistė iš Japonijos Rui Urayama ir violončelininkas iš Albanijos Edevaldo Mulla.
- Kaip su jais susipažinai?
- Jie atvyko šiais metais į Bostono konservatoriją. Kamerinės muzikos direktorė mus atrinko projektui kartu groti. Mes susidraugavome, susigrojome ir nusprendėme toliau tęsti muzikavimą kartu.
Kadangi kasmet koncertuoju Italijoje, tad šiais metais pasiūliau jiems kartu surengti koncertą ir Lietuvoje. Šie sutiko.

- Ar jaudiniesi prieš koncertus?
- Kiekvienas pasirodymas yra savęs išbandymas ir tas jaudulys visuomet yra. Labai svarbu, kad jaudulys nesugadintų pasirodymo. Patirtis išmokė neturėti baimės jausmo.

- Kas labiausiai nudžiugintų po koncerto? Pasirink iš trijų atsakymų: tūkstantis gautų gėlių, solidus honoraras, mylimojo bučinys?  
- Labai džiaugiuosi, jei bent vienam žmogui suvirpinu širdį savo muzika. Man tai didžiausias laimėjimas.

- Esi romantikė?
- Taip, ir dar didelė svajotoja.

- Tai tavo vyras nebus ekonomistas?
- Ne. Bet ką gali žinoti.

- Ko palinkėtum tiems, kurie dar nepasiekė savo gyvenimo tikslų?
- Visuomet tikslo reikia siekti nuoširdžiai, neieškant naudos sau – tuomet turėtų pavykti.