Tailande, tigrų vienuolyne, S. Ščeponavičiūtė ryžosi apkabinti tigrą. Pamatę nuotraukas namiškiai pamanė, kad tas tigras yra netikras.
Siglos Ščeponavičiūtės albumo nuotr.

Lina ABROMAVIČIENĖ

Gydytojos Siglos Ščeponavičiūtės aistra – kelionės. Per 25-erius metus ji aplankė 59 pasaulio šalis, o pačius gražiausius kelionių momentus, užfiksuotus fotoblykste, dabar gali pamatyti visi, kurie gydosi ar lankosi Respublikinės Šiaulių ligoninės Neurologijos skyriuje. Dėl kelionių ir ekstremalių pojūčių ieškojimo artimieji S. Ščeponavičiūtę vadina lengvai išprotėjusia, kuri vos grįžusi iš vienos kelionės, jau planuoja kitą.

Paroda puošia skyriaus sienas
Prieš trejetą metų S. Ščeponavičiūtei kilo idėja po remonto papuošti skyrių. Kadangi pati daug keliauja ir mėgsta fotografuoti, turi daug nuotraukų iš svečių šalių, nusprendė surengti parodą. Kaip sako autorė, tai ne paroda, o sienų papuošimas.
Pirmąją parodą organizuodama S. Ščeponavičiūtė kvietė prisidėti ir kolegas, tačiau nė vienas gydytojas tam nerado laiko. Gražiais vaizdais papuoštos skyriaus sienos ligonius džiugino trejetą metų, todėl jau norėjosi jas atnaujinti.

„Pastebėjome, kad nuotraukos labiausiai patinka ligoniams – juos prablaško, kai kurie susidomėję klausia apie pamatytą šalį nuotraukoje. Ir man smagu, kad galime ligoniams suteikti ne tik medicininės pagalbos, bet ir juos pralinksminti. Prieš pakabinant naują parodą vieną dieną skyriaus sienos pabuvo tuščios. Net personalas pasigedo, kur dingo eksponatai – sienos pasirodė nykios, o kai pakabinome naują parodą, pirmi ją apžiūrėti suskubo ligoniai“, - džiaugiasi gydytoja.
Naujoje parodoje autorė pateikia kitų kultūrų žmones, įstabius gamtos vaizdus, nepakartojamą gyvūnų grožį. Parodai specialiai atrinkusi tolimesnių kraštų nuotraukas, S. Ščeponavičiūtė sako, kad tai galimybė ir kitiems pamatyti, koks gražus ir įspūdingas yra pasaulis. S. Ščeponavičiūtė užsiminė ir apie naujus sumanymus - planuoja pristatyti parodą ir iš Lietuvos vaizdų.

Medikės darbas – didžiausias pomėgis
Pati S. Ščeponavičiūtė kukliai sako, kad jos fotografijos yra tik mėgėjiško lygmens, nors teko ir specialius kursus palankyti. Seniau iš kelionių parveždavusi po kelis tūkstančius nuotraukų, dabar artimiesiems rodo pačias informatyviausias popieriuje atspausdintas nuotraukas.
Nesu profesionalė, tačiau džiaugiuosi, jei mane kritikuoja. Žinau savo trūkumus, yra kur tobulėti.  
„Žinoma, kad po darbo norisi atsipalaiduoti – tada ir užsiimu savo kitais pomėgiais. Grįždama iš vienos kelionės, planuoju, kur bus kita. O ir sportininkė didelė nesu, kaip mane pristatė. Patinka laisvalaikio sportas - kartais paburiuoju, pameškerioju, su keturračiais ar dviračiais mielai pasivažinėju. Taip pat labai patinka važinėti motociklu – tai mažai kam žinomas mano pomėgis“, - pasakoja S. Ščeponavičiūtė.

Pasak S. Ščeponavičiūtės, žmogus vien tik darbu negali būti sotus, todėl  grįžusi iš kelionių medikė jaučiasi įdomesnė ir reikalingesnė savo pacientams.
„Atrodo, kad darbe ne taip pavargstu, nes pats darbas labai patinka. Po kelionių labiausiai pasiilgstu ligonių – labai myliu savo darbą. Po kelionių man svarbiausia išsimiegoti ir žvaliai nusiteikus ateiti į darbą“, - kalba gydytoja.

Įsimintiniausių kelionių akimirkos
Paklausta apie įsimintiniausias keliones, S. Ščeponavičiūtė sako, jog jų būta labai daug. Namuose moteris net pakabino žemėlapį ir smeigia vėliavėles, kad galėtų suskaičiuoti aplankytas šalis.
„Didžiulį įspūdį paliko Arabų pusiasalyje esantis Jemenas, nors to visai nesitikėjau. Mus tada lydėjo net apsauga su automatais, jutau adrenaliną ir nerimą, tačiau viskas gerai pasibaigė ir liko tik gražūs prisiminimai. Jemenui priklauso ir sala Sokora. Kokia joje nereali augmenija – negalėjau tų nuotraukų neįtraukti į parodą. Ten auga buteliniai medžiai endemikai. Niekur kitur negali augti, tik toje vietoje“, - pasakoja keliauninkė.
Pati Sokora, pasak S. Ščeponavičiūtės, turtinga tuo, kad joje auga beveik 30 procentų pasaulio augalų, kurių nėra jokioje kitoje vietoje. Tai neapsakomo grožio sala. Kita įsimintina kelionė – į Naująją Zelandiją. Gydytojos teigimu, tie, kas ruošiasi ten keliauti, tikrai nenusivils gamtos grožiu.

Kelionė į Japoniją pakeitė požiūrį į mitybą
S. Ščeponavičiūtę labai sužavėjo ir daug ką gyvenime pakoregavo kelionė į Japoniją. Po kelionės grįžusi į Lietuvą gydytoja pakeitė savo mitybos įpročius – nebevalgo mėsos.
„Lietuviai įpratę, kad važiuodami į svečią šalį vežasi kokią dešrą, kumpį. Į Japoniją keliaujant buvo pasakyta, kad savo maistą ten vežtis griežtai draudžiama. Atrodė, kad tas savaites mes neišgyvensime be lietuviškos mėsos. Bet paaiškėjo, kad tai įmanoma. Ten labai populiaru valgyti jūros gėrybes, daržoves, vaisius. Maistas labai subtilus – nedidelės porcijos ir skanu bei sotu. Po šios kelionės ir atsisakiau mėsos – tai mano pasirinkimas ir jokiu būdu ne pavyzdys kitiems“, - kalba S. Ščeponavičiūtė.
Tarp keliautojų grupėje buvo ir daugiau žmonių, kurie nevalgydami mėsos puikiai atrodo ir jaučiasi. S. Ščeponavičiūtė sako, jog nenorinti nieko kopijuoti – tai pačios apsisprendimas, tačiau apgalvotas - tuo domėjosi, daug skaitė ir žino, kad tai nėra blogai.

Svajonių šalis – Jemenas ir Sokora
Nuo vaikystės visi S. Ščeponavičiūtei sakydavo, kad svajonių šalis turėtų būti Amerika, tačiau ten nukeliavus pasirodė kitaip. Dabar S. Ščeponavičiūtės svajonių šalis yra Jemenas ir jo sala Sokora, į kurią dar ne kartą norėtų sugrįžti. Neišdildomą įspūdį paliko ir Naujoji Zelandija, Peru, Vietnamas, Kombodža, Islandija, Gvatemala.
„Mano kelionės nėra poilsinės. Nebuvo nė karto, kad 10 dienų gulėčiau pliaže ir nieko neveikčiau. Mes su keliautojų grupe kasdien organizuojamės išvykas, ekskursijas, išbandome ekstremalius sportus  - norisi aktyviai pailsėti. Tėvai visada sako, kad save saugočiau, tačiau jei nepatirsiu visų ekstremalių pojūčių, daug ką prarasiu ir nebus verta keliauti“, - sako keliautoja.
S. Ščeponavičiūtė neprisiverčia išbandyti tik giluminį nardymą – tačiau nesako, kad to neišbandys. Medikės manymu, kuo daugiau žmogus keliauja, tuo daugiau lieka neaplankytų šalių. Visą pasaulį, anot S. Ščeponavičiūtės, neįmanoma aplankyti.

„Afrikoje labai patiko gyventojų namai-lūšnelės, kurios pastatytos iš molio. Ten ir žmonės laimingesni, jiems nereikia civilizacijos. Jie nieko neturi, tačiau jiems nieko ir nereikia – nei daiktų, nei madingų rūbų. Svarbu turėti, ką pavalgyti, ir pabendrauti su kitais. Kitokia kultūra žavi. Mes keliaudami ir bendraudami su kitų kultūrų žmonėmis, vežame jiems lauktuvių, jų vaikams saldainių, taip artimiau pažįstame svečias šalis ir jų žmones“, - pasakoja S. Ščeponavičiūtė.
Keliautoja dar svajoja nukeliauti į Pietų Ameriką - aplankyti Čilę, Velykų salą. Šiemet tikisi aplankyti Kiniją.

Keliauti išmokė tėvai
Pasak S. Ščeponavičiūtės, ją keliauti uždegė tėvai, o dabar patys nerimauja, kai jų dukra išsiruošia į tolimas keliones.
„Abu tėvai labai daug keliaudavo. Nuo pirmų mėnesių mane vežėsi į Palangą. Tėvai dažniausiai keliaudavo su palapinėmis. Daug laiko praleisdavome gamtoje. Vėliau pradėjo keliauti po Europą. Man patinka kažką naujo pamatyti, patirti. Kelionių maratonui įsibėgėjus, Europą palikau ateičiai – pirmiausia reikia aplankyti tolimiausius kraštus. Turime susidariusių keliautojų grupeles, kurios kartu keliauja. Vieną kartą gali vieni, kitą kartą kiti, tačiau mūsų žmonių ratas beveik tas pats ir keliauja įvairių profesijų žmonės“, - pasakoja S. Ščeponavičiūtė.

Per 25-erius metus aplankiusią 59 šalis S. Ščeponavičiūtę mama vadina išprotėjusia, nes ji nebijo jokių kelionių išbandymų, mėgsta ekstremalius pojūčius. Ekstremalių pojūčių keliautojai sukėlė ne tik plaukiojimai ar pasivažinėjimai keturračiais - įsimintiniausia buvo joti drambliais ir apkabinti tigrą. Nors, kaip sako medikė, sėdėti ant dramblio teko ne kartą, ekstremaliausia buvo keliauti drambliu per upę ir jį valdyti. S. Ščeponavičiūtė sėdėdama ant dramblio leidosi stataus kalno nuošliauža tiesiai į upę – tai vienas iš ekstremaliausių kelionių įvykių jos gyvenime. Pabuvojusi tigrų vienuolyne, S. Ščeponavičiūtė ne tik nusifotografavo ir glostė tigrus, ryžosi juos ir apkabinti. „Mano mama sako, kad aš esu išprotėjusi, nes tigro prigimtis galėjo prasiveržti bet kurią minutę. Artimieji, pamatę nuotraukas, – nepatikėjo. Galvojo, kad apsikabinau žaislinį tigrą, tačiau tie tigrai nevalgo mėsos – maitinami pienu“, - įspūdžius pasakoja keliautoja.

Sveikatos rizika kelionėse
Nors į keliones medikė išsiruošia apsidraudusi ir pasiruošusi, vieną prisimena kaip rizikingą sveikatai. Net keliaudama Sigla Ščeponavičiūtė nepamiršta savo darbo – prireikus pagalbos, ją skuba teikti savo bendrakeleiviams.

„Negaliu stovėti kampe, kai žmogui blogai. Keliantis į Himalajų kalnus daugelis pasijuto prastai, nes nebuvo adaptacijos prie klimato. Pačiai teko savo bendrakeleiviams teikti pagalbą. Kai kurie keliautojai dėl oro kaitos buvo kritinės būklės. Grįžę į Lietuvą sužinojome, kad tuose kalnuose kai kurie ir savo gyvybes palieka dėl deguonies stokos. Dėl oro trūkumo pabrinksta smegenys, plaučiai – tai kalnų aukščio liga. Ruošiantis į tokias keliones svarbu gerti daug vandens, turėti reikalingų vaistų“, - pasakoja S. Ščeponavičiūtė.
Vyresnio amžiaus žmonėms ar turintiems sveikatos problemų medikė net nepataria vykti į tokią kelionę – nes iš ten gali ir nebesugrįžti.

Siglai Ščeponavičiūtei, apkeliavusiai beveik 60 pasaulio šalių, medikės darbas – pats didžiausias pomėgis.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

S. Ščeponavičiūtė su masajais Tanzanijoje.

Tailande leisdamasi nuo šlaito ir brisdama į upę S. Ščeponavičiūtė valdė dramblį – tai viena iš įsimintiniausių akimirkų jos gyvenime.

Siglos Ščeponavičiūtės albumo nuotr.